Viename šių metų Knygų mugės susitikimų iš rašytojo Tomo Venclovos lūpų nuskambėjo mintis, kad domėjimasis pasauliu nereiškia nesidomėjimu lietuvybe. Šiai minčiai pritarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, teigusi, jog, įsileidžiant daugiau pasaulio literatūros, nebūtinai tai turėtų vykti lietuvių literatūros sąskaita.
Netylant diskusijoms apie tai, kokio humanitarinio ugdymo reikia mūsų vaikams ir jaunimui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas balandžio 19 d. mokslininkus ir mokytojus pakvietė į diskusiją apie tai, ar humanitarinį ugdymą teikiant ir įgyjant išlieka svarbi antika, Biblija, pasaulio literatūros klasika. Diskusijoje dalyvavo 10-os klasės literatūros vadovėlių bendraautoris, literatūrologas Darius Kuolys, filosofas Naglis Kardelis, literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė, mokytojas Vytautas Toleikis, įvairių mokyklų mokytojai, ekspertai.
„Svarbu apsaugoti kultūrą nuo jaunų barbarų“, – tokiais žodžiais diskusiją pradėjęs jos moderatorius Darius Kuolys kėlė klausimus apie tai, ar klasikiniai tekstai dar pajėgūs įdiegti jaunimui humanitarinius pagrindus, ar jie dar vis svarbūs mūsų laikams.
Atsakydamas į pasigirstančius nuogąstavimus, kad Biblijos tekstų atsiradimas mokykliniuose vadovėliuose ne visiems gali būti priimtinas, filosofas Naglis Kardelis teigė, jog Europos nebūtų be graikų ir romėnų bei žydiškosios ir krikščioniškosios tradicijos. „Europiečiais mus daro būtent tos vertybės ir sampratos, kurios atsispindi bibliniuose tekstuose. Antika ir Biblijos pasaulis siekia Europos kultūrinių pamatų pagrindus. Būtent nuo antikos ir Biblijos laikų prasideda Vakarų civilizacijos kelias. Ši tradicija turi daugybę aspektų: tai ir istorija, ir universalios reikšmės, kurias tiek antika, tiek Biblija išlaiko aktualias. Šie tekstai nėra praradę aktualumo dabartyje – jie išliks aktualūs ir ateičiai“, – teigė filosofas.
Pasak Dariaus Kuolio, pateiktus tekstus, atvirus įvairioms interpretacijoms, galėtų skaityti ir netikintys žmonės, su jų pagalba plėsdami savo kultūrinį akiratį. „Siekiame, kad visi dvyliktokai būtų paskaitę Bibliją kaip kultūros tekstą, literatūros siužetų šaltinį, kaip Vakarų civilizacijos menų, muzikos šaltinį. Daug ginčijomės, kaip tą padaryti.“
Mokytojas Vytautas Toleikis abejojo, ar daug lituanistų Lietuvoje yra susipažinę su Biblija ir galėtų interpretuoti jos tekstus. „Bandykime įsivaizduoti mokytoją, kuris turi kalbėti apie Dovydo psalmes. Ir kai jis nežino, jog Dovydas pasiuntė mirčiai savo draugą, kad suviliotų jo žmoną – kaip mokytojas turi tą pateikti? Kas iš to, jei mokinys, nuvažiavęs į Neapolį, nusifotografuos prie skulptūros, kuri jam nieko nesako? Kuo jis skiriasi nuo kokio pabėgėlio iš Eritrėjos?“ Pasak V. Toleikio, būtent antika ir Biblija yra mūsų europietiškosios tapatybės dalis.
Filosofas Naglis Kardelis teigė, kad dažnai skundžiamės, jog europiečiai nelaiko krikščioniškųjų šaknų savo tapatybės dalimi. „Tai vyksta dėl to, kad europiečiai nemato universalių vertybių pagrindo savo pamatiniuose tekstuose. Europos idėja siejama su laisvės, orumo ir kitomis vertybėmis, kurios universalios. Jos ateina ne iš Prancūzijos revoliucijos ar K. Adenauerio laikų, jos teigiamos jau antikiniuose tekstuose bei Senajame ir Naujajame Testamente. Galima dviem būdais žiūrėti į Senąjį ir Naująjį Testamentą: iš dogminės perspektyvos ir kaip į įstabios literatūros ir vakarietiškų vertybių šaltinį. Šie vadovėliai keičia mūsų kultūrinį peizažą, juose atsispindi humanitarika. Humanitarikoje žmogiškumas gali pasirodyti per Dievo prizmę, universalios reikšmės – per istorinę specifiką. Mokiniams ir visuomenei reikia parodyti tai, kas išlaiko aktualumą. Tai yra mūsų savastis ir istoriška šerdis. Jei to nesuvoksime, niekas mums nesutrukdys tą paveldą naikinti. Humanitarika svarbi atskyrimu pragmatinio konteksto, ji kalba apie prasmes. Ji ateina iš amžių glūdumos ir projektuoja mūsų gyvenimą šimtmečiams į priekį. Jei neišliks humanitarikos, mūsų pačių irgi neišliks“, – sakė Naglis Kardelis.
Kuo vertingas humanitarinis išsilavinimas? Ar jis gali apsaugoti nuo žmogiškojo orumo praradimo, žmogų paverčiant funkcija ir vertinant siaurų pragmatinių tikslų aspektu? Ar jis gali apsaugoti nuo pagundos naudotis savo talentais ir galia išimtinai siekiant naudos tik sau? D. Kuolys prisiminė jauną lietuvį Tadą Juciką, talentingą matematiką ir verslininką, Kembridžo universiteto absolventą, kurį lietuviai dažnai kviesdavosi skaityti paskaitų. Paaiškėjo, kad jis dirbo su neseniai į didžiulį tarptautinį skandalą įsipainiojusia Cambridge Analytica, kuri dirbo falsifikuodama demokratinius procesus, padėdama parinkti užsakovų pageidaujamą parlamentą ar prezidentą. Pasak D. Kuolio, šis lietuvis ir jo draugai yra labai išsilavinę, bet įsitikinę savo galia be ribų transformuoti visuomenę.
„Jei šie žmonės būtų gavę humanitarinį išsilavinimą, jie suvoktų, kad visur yra saikas, jog jo negalima peržengti. Nesu girdėjusi, kad fizikai reikalautų išmesti Newtoną ar Pitagorą, tačiau humanitarikoje be skrupulų siūloma išmesti tai, kas sena“, – stebėjosi D. Dilytė. Pasak mokslininkės, pradinėje mokykloje nieko neturime iš pasaulio klasikos. Klaipėdoje, kuri savinasi Mažosios Lietuvos vardą, rengiami haikukonkursai. O kodėl ne hegzametro? Turėtų būti atranka, teigė mokslininkė.
Tiek mokytojams, tiek ir mokiniams pateikti tekstai turėtų būti įdomūs ir patrauklūs, tačiau, pasak D. Dilytės, pirmiausia patys vaikai turėtų jais domėtis. Diskusijoje nuskambėjo mintis, jog bibliniai pasakojimai padeda „atrakinti“ labai modernius tekstus – tokius kaip W. Goldingo „Musių valdovas“, kurį skaito dešimtokai. Augančiam žmogui svarbu pajusti, kad žmogiškos patirtys, kurias jam tenka pažinti, jau egzistavo prieš tūkstančius metų.
Apie biblinius tekstus kaip būdą susisaistyti su savo šalies ir miesto kultūra kalbėjo Vilniaus Tarptautinės mokyklos mokytoja Jurga Dzikaitė. „Vaikai Biblijos tekstus priėmė labai atvirai. Kalbant apie tuos tekstus išryškėjo tai, kad vaikai ne tik nėra skaitę šių tekstų, bet nemažai daliai vaikų Bažnyčia kaip kultūros erdvė mažai pažįstama. Suvokiau, jog negaliu kalbėti apie tekstus, neišsivedusi jų į vieną Vilniaus bažnyčių.“ Pasak J. Dzikaitės, tarptautiniai ekspertai, kurie atvyko vertinti tarptautinio bakalaureto programą, labai gerai ją įvertino, teigdami, kad mokiniai mokomi ne tik literatūros, bet ir kultūros istorijos. To siekia ne viena šalis.
Pasak Salomėjos Nėries gimnazijos direktorės Jolitos Marcinkevičienės, lietuvių kalbos ir literatūros mokymas – tą sako ir tarptautiniai ekspertai – turi labai svarbius tikslus: kalbinį, tautinį ugdymą ir kultūrines vertybes. Ji pabrėžė, kad mokymosi procese labai svarbus nuoseklumas, kurį praradus prarandama sistema. Šis nuoseklumas išsaugomas mokantis Biblijos ir antikos literatūros, tačiau mokytojas neturi siekti sudominti ir daryti šou.
„Mūsų supratimas apie tekstą kitoks, nei antikoje, kur dalykinis turinys ir meninė forma ėjo kartu, – sakė N. Kardelis. – Tie tekstai yra turiningi, kartu ir grožio šaltinis. Mūsų supratimas apie grožinę literatūrą yra iškreiptas – grožinę literatūrą vertiname formos aspektu. Tuo tarpu antikiniai tekstai gali būti aukščiausio lygio filosofiniai tekstai, kartu būdami aukščiausio lygio grožiniais tekstais, ir čia nėra prieštaravimo. Čia ta sritis, kur mokomės integraliai būti, mąstyti, kalbėti, rašyti, patirti pasaulį. Vienas iš argumentų, kodėl reikėtų palaikyti antiką – tai, kad tekstai moko mus pačius save suvokti kaip integralias asmenybes – ne vien profesinės veiklos bare. Rem tene, verba sequentur.“
Baigdamas diskusiją D. Kuolys pasidalino Algio Mickūno, vieno iškiliausių išeivijos filosofų, įžvalga. „Šiandien lietuviai iššvaistę narsų polėkį siekti laisvės ir prisiimti už ją atsakomybę vėl stovi kryžkelėje. Ar nerti į urvą kaip kurmiams, ar gyventi viešojoje erdvėje kaip subrendusiems žmonėms. Lietuviams gali padėti graikas Sokratas, kuris apsisprendė mirti, užuot atsisakęs teisės ieškoti tiesos ir teisingumo, nes jautė asmeninę atsakomybę ir to paties reikalavo iš kitų. Būdamas basas, jis pageidavo ne batų, bet garantijos, kad visi turėtų lygias teises pasakyti tai, ką galvoja. Galingas mokytojas Sokratas gerai suprato reikalavimą: kiekvienas pilietis turi dalyvauti bendruose reikaluose ir diskusijose. Kitaip tariant, jis suprato, kad be viešos mokymosi erdvės žmogus iš esmės nėra žmogus. Mokytojų, Sokrato sekėjų užduotis yra garbingiausia, kilniausia ir kūrybiškiausia žmogaus laisvinimo veikla. Taigi mokytojai yra svarbiausi bendruomenės asmenys.“
