Dauguma mūsų širdyje slepiame daugiau pykčio, nei drįstame prisipažinti. Dėl to gyvenime nesugebame realizuoti savęs, nuolat jaučiame apmaudą ir sergame. Šioje knygoje dr. Raymondas Lloydas Richmondas aiškina gilumines pykčio ir atleidimo priežastis, parodo, kaip atsispiriant į kasdienio gyvenimo emocines žaizdas galima augti psichologiškai, pamoko, kaip tinkamai reaguoti į pyktį, kad jis nenuodytų gyvenimo ir neskaudintų artimųjų. Raymondas Lloydas Richmondas – klinikinės psichologijos mokslų daktaras, religijotyros mokslų magistras. Gilinosi į Jacques’o Lacano psichoanalizę, psichodinaminę psichoterapiją, kognityvinę elgesio terapiją ir hipnozę.
Lietuvių kalba išleista šio autoriaus knyga Sielos gydymas (2017).
Dalinamės knygos „Pyktis ir atleidimas“ ištrauka.
PYKTIS
Pažvelkime tiesai į akis: pyktis yra gyvenimo realybė. Mūsų pasaulyje pilna prievartos, neapykantos, karų ir agresijos. Daugelis žmogaus raidos teorijų sukasi apie vaiko pyktį ir bejėgiškumą ir iš jų kylančius pirminius agresijos, kaltės ir keršto vaizdinius. Iš esmės pyktį patiriame jau pačioje gyvenimo pradžioje.
Puikus prancūzų psichoanalitikas Jacques’as Lacanas teigė, kad pykčiu žmonės gina savo asmenybę nuo subyrėjimo pavojaus*. Tai reiškia, kad vaikystėje esame visokiausių biologinių procesų, kurių negalime valdyti, samplaika, o svarbiausias mūsų gyvenimo uždavinys būtų suformuoti vientisą tapatybę, kuri „sujungtų“ visą šį išsklaidytą darinį. Ši tapatybė gali sukurti harmoningos asmenybės regimybę, bet iš tiesų tai tik psichologinė iliuzija, kuri slepia tikrąjį mūsų pažeidžiamumą ir silpnumą. Taigi, jei koks įvykis ar asmuo grasina atskleisti tiesą apie mūsų asmenybės neatitikimus, greičiausias, lengviausias ir labiausiai paplitęs būdas apsiginti (nuslėpti savo silpnumą, sudarant šiokios tokios galios įspūdį) yra agresija.
Taigi, kai kurie žmonės gali įtūžti dėl menkiausių smulkmenų. Bet kai kurie, kaip anksčiau aprašytas vyrukas, išlieka tarsi bejausmiai. Tačiau toks tariamas abejingumas yra užmaskuota pykčio forma, nes, kaip ir pyktis (tai bus paaiškinta kituose skyriuose), linki blogo kitam žmogui, nors savo tikslo siekia pasyviu būdu.
Tad, jei pyktis yra mūsų žmogiškoji tikrovė, kaip psichologija gali padėti su juo susitvarkyti?
3 PRADŽIA
Dauguma žmonių dažnai pyksta. Dažniau, nei yra linkę prisipažinti.
Bet prieš eidami toliau turime aiškiai aptarti skirtumą tarp pykčio ir nuoskaudos ar suirzimo.
Kiekvienas suirzta ar jaučia nuoskaudą, jei kažkas kliudo tenkinti savo poreikius ar norus.
Tačiau pyktis nėra paprasta emocija. Tai ypatingas jausmas, troškimas „atsilyginti“ (atkeršyti) asmeniui, kuris įskaudino.
Tarkime, kelyje priešais jūsų automobilį staiga užlenda kitas, į jūsų venas plūsteli adrenalinas. Širdis pradeda greičiau plakti. Pakyla spaudimas. Tačiau tai tėra akmens amžiaus reakcija į pavojų, kuomet organizmas turėdavo akimirksniu nuspręsti – kovoti ar sprukti.
O paskui, tiesiog po akimirkos, atsiranda psichologinė reakcija: mintis užlieja pasipiktinimas kito vairuotojo elgesiu ir priešiškumas jam. Kyla noras atkeršyti. Jūs signalizuojate. Piktai nužvelgiate kaltininką. Iškeikiate jį. Štai ir jis – pyktis visu grožiu. Taigi, pyktis yra noras pakenkti ar blogio linkėjimas tam, kuris, jūsų nuomone, jus įskaudino ar jums sukliudė.
Psichologinis procesas yra aiškus ir paprastas. Kai jus kas nors įskaudina, pykstate ir trokštate atkeršyti, kad kitas žmogus kentėtų taip, kaip jūs.
Pyktį galima išreikšti ir netiesiogiai. Jei, tarkime, spūstys kelyje sukelia įtampą ir bejėgiškumo jausmą, ką tuomet darote? Galbūt grįžę namo pastebite ne vietoje kokią smulkmeną ir paleidžiate gerklę, išsiliejate ant šeimos narių? O galbūt nuėję į barą kimbate prie žmonių, kol sukeliate muštynes? Abiem atvejais spūstyje kilusį bejėgiškumo jausmą išliejate skaudindami nekaltus žmones, – bet pirma pakreipiate aplinkybes taip, kad patys galėtumėte patikėti, jog tie žmonės kažkaip jums pakenkė ir turi už tai atkentėti.
Tačiau tai dar nėra šios istorijos pabaiga, nes pyktis slepia daugiau, nei gali kristi į akis. Tiesa, pyktis gali būti „natūrali“ (t. y. dažna) socialinė reakcija į skaudinimą ar įžeidimą, tačiau natūralus dar nereiškia, kad geras. Taip, „natūralūs“ produktai dažniausiai reklamuojami kaip geri ir naudingi sveikatai. Tačiau nuodai, pavyzdžiui, irgi būna natūralūs, bet jie kenksmingi.
Yra daug geresnių būdų, kaip sveikai reaguoti į skausmą ir įžeidimus, nes pyktis nuodija gyvenimą ir skaudina jūsų artimuosius.
PIRMAS ŽINGSNIS: tiesiog pripažinkite, kad jaučiatės įskaudinti.
Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo.
Pyktis neleidžia jums pajusti vidinio savo pačių silpnumo ir skausmo. Tuo metu tegalite galvoti vien apie kerštą, apie tai, kaip apginti įžeistą puikybę ir padaryti ką nors – bet ką, – kad tik susikurtumėte galios ir svarbumo iliuziją. Paradoksalu, bet pykčio proveržiai maskuoja tikruosius jausmus, todėl niekada neatpažįstate savo silpnumo ar vidinės žaizdos, kurie ir yra tikroji jūsų priešiškumo priežastis. Visas tas kartėlis ir piktumas tėra didelis dūmų kamuolys, emocinė saviapgaulė. Jie užkietina širdį kitų žmonių atžvilgiu, kad nepastebėtumėte savo paties skausmo.
Prieš daugybę metų buvau išmokęs visai neblogai šaudyti iš pistoleto. Mokydamasis vis girdėdavau man sakant: „Nejudink riešo prieš spausdamas gaiduką.“ Ar dėl to aš lioviausi judinęs riešą? Ne, žinoma, ne, nes pradžioje net nejusdavau tų vos pastebimų riešo judesių. Kaip galėjau išmokti kažko nedaryti, nežinodamas, koks jausmas tai padaryti? Taigi, norėdamas išmokti gerai šaudyti, turėjau pajusti visus smulkius savo rankos ir plaštakos raumenukus, o kai pajutau, tuomet jau galėjau juos valdyti.
Tai buvo prieš daugybę metų, dabar ginklų beveik nebenaudoju, tačiau išmokau gerą psichologinę pamoką. Kaip galima kažko atsisakyti, kol nesupranti, kad išvis tai darai? Kaip galima išmokti nesiginti nuo pažeidžiamumo jausmo, jei apskritai nesuvoki, kad gali būti pažeidžiamas? Jei tikruosius savo jausmus nuolat slepiate po gynybine keiksmų (ar ginklų) užtvara, niekuomet nesuprasite susivaldymo džiaugsmo.
Bet galbūt jus skaudina artimas žmogus, o jūs, bijodami prarasti to asmens „meilę“ dėl savo spontaniško pykčio proveržių, slopinate nuoširdžias vidines patirtis. Jei taip elgiatės pakankamai dažnai, galop jums pavyks save įtikinti, kad viskas gerai. Bet ir šiuo atveju skausmas virsta pykčiu, tiktai neįsisąmonintu – jums vis tiek skauda, nors patį norą skaudinti kitą nustumiate giliai į pasąmonę, kur jis virsta kartėliu ir apmaudu. O iš tiesų neigdami savo skausmą tiesiog apsigaudinėjate ir teršiate santykius – kol galų gale imate stebėtis, kodėl jaučiatės tokie prislėgti. Labai dažnai depresija yra tiesiog „vidun nukreiptas pyktis“ – tai reiškia, kad imate niekinti save už tą pasąmoninį norą kažką įskaudinti.
Vakarų psichologija pripažįsta kiekvieno asmens unikalią emocinę patirtį, bet daugelis nevakarietiškų kultūrų labiau vertina socialinį prisitaikymą. Norėdama išmokyti vaiką gyventi tokioje kultūroje, šeima moko, kad bet koks pykčio pasireiškimas yra neleistinas ir gėdingas. Tėvai kartu su visa bendruomene moko vaikus slopinti bet kokį savo jausmų pažinimą. Kol tokie vaikai gyvena savoje kultūroje, jie normaliai jaučiasi, bet, jiems persikėlus į Vakarų kultūrą, emociniai konfliktai gali sukelti gilią psichologinę netvarką.
Niekinimai ar įžeidimai paprastai skaudina visus žmones. Jei šis jausmas slopinamas taip, kad niekada nė nebūna atpažintas ar įvardytas, jis gali kurstyti bjauriausias tamsybes: prietarus, melą, apgaulę, neapykantą, paranoją, smurtą prieš vaikus, smurtą artimoje aplinkoje, piktnaudžiavimą narkotikais ir visokius kitokius psichologinius nuodus, kurie teršia tikrąją meilę. Užgniaužta nuoskauda kursto ir depresiją, kuri, kad ir kaip būtų liūdna, irgi laikoma gėdinga.
Paradoksalu, bet sveika reakcija į nuoskaudas ir įžeidimus suteikia ramybę ir ugdo gebėjimą užjausti, o jausmų slopinimas, mėginant apsaugoti išorinę ramybę, tik stiprina povandenines įtarumo ir žiaurumo sroves. Štai kodėl žmonės, kurie, užuot pripažinę, kad jaučiasi įskaudinti, leidžia į save valytis kojas, po malonia išore dažnai slepia apmaudą ir „purvynus“.
ANTRAS ŽINGSNIS: ieškokite nuoskaudos šaknų – prisiminkite visus panašius atvejus, jų aplinkybes ir jų sukeltus jausmus.
Tai būtina, nes praeities skauduliai kiekvieną šiandienos nuoskaudą tik sustiprina. Neatpažinus senųjų nuoskaudų, dabartinė gali pasirodyti gerokai didesnė, nei iš tiesų yra.
Visas procesas šiek tiek primena vabzdžio įkandimą: jūsų jaučiamas skausmas gerokai pranoksta paties vabzdžio dydį. Pirmiausia jūs tiesiog suvokiate, kad kažkur skauda. Tuomet apsižiūrite ir randate geluonį. Geluonis simbolizuoja tai, kas sukėlė jums nuoskaudą, geluonies ištraukimas simbolizuoja psichologinę užduotį susivokti, kaip įžeidimas žaloja jūsų savigarbą, o nuodai, pasklidę po audinius, vaizduoja pasąmonėje tūnantį apmaudą dėl senų emocinių žaizdų, kuris iki šios dienos vis dar jus nuodija.
Kai jau suvokiate žaizdą ir ją apžiūrite, esate pasiruošę pradėti gijimo procesą. Kad prasidėtų gijimas, reikia rūpestingai vengti visko, kas aitrina žaizdą, užuot ją raminęs.
TREČIAS ŽINGSNIS: venkite įsigalėjusių reakcijų į nuoskaudas.
Patyrinėkime, kaip paprastai reaguojame į nuoskaudas ir įžeidimus.
