Viešoje erdvėje sklando informacija apie Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamą visos dienos mokyklos koncepciją. Neabejoju, kad dauguma tėvų entuziastingai pritaria labai praktiškai tokios mokyklos idėjai, padarysiančiai jų gyvenimą patogesnį – mažiau laiko ir kuro sąnaudų vežant vaikus iš mokyklos į būrelius, sumažėtų transporto spūstys. Kadangi visos dienos mokyklos koncepcija dar nėra aiški, kyla daug klausimų ir nerimo, kad šalia pozityvių dalykų ilgalaikėje perspektyvoje neapgalvotas tokios programos įgyvendinimas gali turėti ir liūdnų pasekmių.
Pirma, visos dienos mokyklos projektas gali lemti neformaliojo ugdymo kokybės ir įvairovės nuosmukį. Jei vaikas bendrojo lavinimo mokykloje mokosi iki 16 val., vadinasi, lankyti specializuotas sporto, meno, muzikos mokyklas nebelieka laiko. Tokiu atveju ims mažėti srautai į neformalaus ugdymo mokyklas, klubus. Neabejoju, jog ministerijos valdininkai įrodinės, kad visos dienos bendrojo lavinimo mokykla nėra kliūtis lankyti neformaliojo ugdymo įstaigas. Tačiau atkreipčiau dėmesį, kad šiuo metu veikiančios visos dienos mokyklos, kurių patirtimi remdamasi ministerija ir kuria naują tvarką, nėra linkusios išleisti vaikų į neformaliojo ugdymo užsiėmimus, vykstančius įvairiose kitose miesto erdvėse.
Panašu, kad, įvedus naująją tvarką, meninis, muzikinis, sportinis mūsų vaikų lavinimas palaipsniui kelsis į bendrojo ugdymo mokyklas. Įdomu, o kuri bendrojo ugdymo mokykla pajėgi išugdyti tokio profesinio lygio muzikus kaip dešimtmetėje Balio Dvariono muzikos mokykloje arba „Liepaičių“ chorinio dainavimo mokykloje? Neformalaus ugdymo įstaigų stiprybė – kvalifikuotų mokytojų skaičius ir įvairovė mokykloje. Tuo tarpu bendrojo lavinimo mokyklose dirbs po 1–3 to paties dalyko mokytojus. Tarp jų nebus nei konkurencijos, nei turiningo dalijimosi darbo patirtimi. Vargu ar bus sudarytos ir kokybiškam neformaliajam lavinimui būtinos sąlygos, aplinka. Taigi, mokiniams teliks rinktis būrelį savo bendrojo ugdymo mokykloje. Nesu tikras, kad bendrojo ugdymo mokyklų vadovai, neturėdami atitinkamo išsilavinimo, atsirinks geriausius neformaliojo lavinimo mokytojus. Rasti gerą, profesionalų dailės, muzikos, teatro pedagogą, atitinkamai kaip ir literatūros ar istorijos specialistą, nėra paprasta.
Antra, perkėlus neformaliojo ugdymo veiklą į bendrojo lavinimo mokyklas, nukentės ir jos įvairovė: vietoje specializuotų tapybos, grafikos, skulptūros, dizaino, animacijos ar performanso studijų vaikams greičiausiai teks lankyti tiesiog dailės būrelius. Vietoje „gyvo“, tiesioginio darbo su meno kūriniais, diskusijų ir aptarimų dailės parodose, muziejuose, galerijose, teliks tik formalus ir fragmentiškas dailės istorijos terminų ir datų „kalimas“. O vietoje visos klavišinių, styginių, pučiamųjų muzikos instrumentų įvairovės, ko gero, liks tik fortepijonas, gitara, smuikas ir saksofonas, be muzikos teorijos... O kuriose bendrojo lavinimo mokyklose turėsime, tarkime, astronomijos ar ornitologijos būrelius? Nekalbant apie sportą... Nieko gero šios permainos nežada ir neformaliojo ugdymo materialiosios bazės – įrangos, inventoriaus požiūriu. Greičiausiai bendrojo lavinimo mokykloms tiesiog neapsimokės pirkti tinkamo dydžio profesionalių grafikos staklių, brangesnių muzikos instrumentų, sporto inventoriaus, jei pasirinkta kryptimi mokosi 10–20 mokinių ir tas skaičius kasmet svyruoja. O kur dar specializuotos bibliotekos, audiotekos, kurias dažnai ne vieną dešimtmetį profesionaliai kaupia ir tvarko dailės, muzikos mokyklos?
Neabejoju, kad visos dienos mokyklos planuotojai įsivaizduoja, jog neformalusis ugdymas joje bus nemokamas. Tačiau ir dabar, kai mokyklų darbo laikas tebėra trumpesnis, lėšų visoms neformaliojo ugdymo veikloms nepakanka. Šalia nemokamų būrelių kiekvienoje mokykloje veikia ir mokami. Įtariu, kad ir įvedus visos dienos laiko režimą mokyklose, situacija nepasikeis. Palyginkime – tėvai moka už savo vaikų muzikos pamokas neformaliojo ugdymo mokyklose po 21 eurą per mėn. Tuo tarpu privačios pamokos jau dabar kainuoja po 10–15 eurų už valandą.
2015 m. ŠMM patvirtino puikią „Gerosios mokyklos koncepciją“, kurioje deklaruojama būtinybė ugdyti mokinių kūrybiškumą, socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą. Tačiau ar neliks ši koncepcija tik skambių deklaracijų rinkiniu? Jei norėtume ir pajėgtume joje pabrėžiamas jaunos, besiformuojančios asmenybės savybes objektyviai įvertinti, įsitikintume, kad muzikos ar sporto mokyklos žymiai efektyviau įgyvendina socialinių įgūdžių, o dailės mokyklos – kūrybiškumo EQ ugdymą – „Gerosios mokyklos“ nubrėžtas gaires. Nesuprantamas dalykas – kodėl viena ranka keliame naujas užduotis ugdymo institucijoms, o kita – kuriame sąlygas „numarinti“ geriausiai jas įgyvendinančias mokyklas?
Labai daug kalbame apie, deja, Lietuvoje nemažėjančią patyčių problemą ir jų prevenciją, apie slogų mikroklimatą mokyklose, apie vaikus, apskritai prarandančius motyvaciją mokytis. Ne tik neformalųjį švietimą vykdantys darbuotojai, bet ir kitų sričių specialistai rekomenduoja neformalaus ugdymo veiklą vaikams ir jaunuoliams, siekiant sustiprinti jų pasitikėjimą savimi.
Pavyzdžiui, kalbėdama apie patyčių prevenciją programos „The Duke of Edinburgh’s International Award“ (DofE apdovanojimai), plėtojančios praktinį jaunimo mokymąsi iš patirties, vadovė Lietuvoje Inga Čėsnaitė teigia: „Neformalaus ugdymo veikla vaikui padeda įsilieti į bendraminčių grupę, kurioje jis gali kurti stiprius ir draugiškus socialinius ryšius. Tai padeda suprasti, jog klasė, kurioje mokaisi, nėra vienintelė bendruomenė, kurios nariu gali būti. Neformalaus ugdymo programose ar kitoje popamokinėje veikloje atsiranda galimybė laisvai apsispręsti, kur ir su kuo norisi būti pagal savo pomėgius, interesus, vertybes.“
Prieš keletą metų, paaiškėjus, kad vienos Lietuvos rusų mokyklos vaikai važinėja į sukarintas stovyklas Rusijoje, žinomas saugumo pareigūnas ragino uždaryti visas tautinių mažumų mokyklas, argumentuodamas, jog tai uždaros bendruomenės, kurių neįmanoma kontroliuoti. Tačiau tautinių mažumų mokyklos nėra tokios uždaros, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugelis jose besimokančių vaikų papildomai lanko neformalaus ugdymo mokyklas kartu su lietuvių vaikais. Tokios mokyklos – puiki vieta integracijai ir išankstinių nuomonių bei stereotipų slopinimui tiek tautinių mažumų, tiek lietuvių vaikams. Esu tikras, kad ne tik Tėvų forumui, bet ir svajojantiems apie tautinės nesantaikos Lietuvoje kurstymą, Abchazijos ir Padnestrės „respublikas“ Lietuvoje, o tokių tikrai yra, visos dienos mokyklų projektas labai patinka...
Viena pagrindinių prasto vaikų mokymosi priežasčių – motyvacijos mokytis nebuvimas. Ji dažnai krenta dėl vaiko emocinių sutrikimų. Didelę įtaką jų augimui turi ir vaikui emociškai nepasiekiami, pervargę, užsiėmę, darbuose paskendę tėvai. Neproporcingai didelė dienos dalis, praleidžiama tarp bendraamžių, slopina vaikų bendravimą su tėvais, vyresnių kartų supratimą, darnų jų patirties perėmimą. Mūsų visuomenėje sulig kiekviena karta silpnėja emociniai ryšiai ir bendruomenėse, ir šeimose. Valstybė turėtų dėti pastangas stabdyti emocinių ryšių šeimoje ir visuomenėje eroziją. Net jei daugumai tėvų nėra svarbu kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais, valstybė turėtų remti ir skatinti tą visuomenės mažumą, kuriai šeima, vaikai yra prioritetas, ypač po tarptautinio tyrimo, nustačiusio, kad Lietuvoje tėvai bendrauti su savo vaiku skiria vidutiniškai 7 minutes per dieną.
Taigi, kokią valstybės poziciją iliustruoja draudimas tėvams mokyti vaikus šeimoje? Ar dėl patogesnio gyvenimo, perimdama prigimtinę tėvų pareigą rūpintis savo vaikais, valstybė neartina mūsų totalitarinės visuomenės link? Tikiuosi, kad kokybiškai įgyvendinta visos dienos mokyklos koncepcija netaps kliūtimi vaikams kurti savo asmeninį gyvenimą šeimose, tarp draugų, renkantis individualius edukacijos būdus – knygas, keliones, filmų, teatrų lankymą ir t. t.
Komentaro autorius yra Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos direktorius
