Sado-populizmas kaip naujos politikos kursas

 

Šiandien, kalbant apie radikalių politinių jėgų iškylima dažnai naudojamas populizmo terminas. Tačiau, pasak istoriko T. Snyderio, tai nėra tikslus, dabartinę politinę realybę atspindintis apibūdinimas, ir siūlo vartoti sado-populizmo sąvoką.

Populizmas reiškia pažadą – geresnės politinės ateities pažadą, kuriuo siekiama sutelkti visuomenės pritarimą ir taip užtikrinti politinius balsus bei pergalę kovoje dėl valdžios. Nors šie pažadai sunkiai įgyvendinami ar „gėrio“ siekia kokios nors grupės intereso ar individų teisių sąskaita, visgi šie pažadai į politinį diskursą įtraukia idėjas, tam tikras vizijas, kurioms tikimasi sutelkti pritarimą, o jo nesant, atmesti ir siūlomas ateities vizijas. Tačiau ką matome šiandien, tai dvejopą politikų žaidimą – žadant gerų dalykų, pažangą ir gerovę, tačiau realiai ir visiškai realiai veikiant prieš pačios visuomenės interesą, pavyzdžiui, pertvarkant sveikatos politiką taip, jog dalis žmonių neteks sveikatos draudimo, ar įgyvendinant mokesčių reformą užtikrinama, kad naudos gautų turtingiausia mažuma.

Šiandien galime stebėti visišką politinių idėjų paralyžių. Sado-populistai neturi jokios ateities vizijos, taigi apskritai neskatina galvoti apie ateitį, atitinkamai susitelkti ir ją kurti. Visiškas idėjinis vakuumas leidžia apeiti demokratines procedūras, kadangi, užuot siūlius konkrečių, tarpusavyje konkuruojančių vizijų ir taip grumiantis dėl piliečių balsų, apeliuojama į politinių lyderių asmenines savybes: stiprus lyderis, kovotojas su korektiškumo diktatu, sėkmingas verslininkas, rūpestingas ūkininkas ar šeimos žmogus ir t. t.

Šis vakuumas rodo, jog dabartinė politinė situacija daugiausia nulemta oportunizmo, politiniams lyderiams tiesiog manipuliuojant žmonių jausmais ir emocijomis, išnaudojant tarptautinės sistemos ydas ir neišvengiamus pokyčius, kurie kelia neužtikrintumą ir nestabilumą. Taip politika remiasi vien emocija, o ne idėjomis, siūlant tam tikrą politikos kursą. Tą puikiai iliustruoja JAV pavyzdys – D. Trumpas, atrodo, mažiausiai tikėjosi išties laimėti rinkimus ir dėl to nežino, kaip naudoti ir kur nukreipti valdžią. Visiškai neseniai sunku buvo įsivaizduoti, jog vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovų kiekvieną savaitgalį žaistų golfą prabangiame klube, valdymą imituotų per nepertraukiamą žinučių srautą socialiniame tinkle arba bendravimą su piliečiais rengdamas savo rinkėjų mitingus. Šiandien, tai jog prezidentas dirba ne žmonių labui, o tiesiog skleidžia konkrečios visuomenės grupės pažiūras, atrodo, tampa normalia politine kasdienybe. Čia paminėtinas ir Lietuvos pavyzdys, kur dabartinė valdančioji dauguma į rinkimus ėjo su šūkiu apie profesionalų vyriausybę. Tačiau pats profesionalumas tėra priemonė, technika tikslams siekti, bet ne politikos tikslas. Nors nuo atėjimo į valdžią jau praėjo daugiau nei metai ir partija toliau demonstruoja pasitikėjimą savimi, visgi dažnai nepamatuota reakcija ir frustracija dėl kritikos rodo visišką nepasiruošimą politiniam gyvenimui, nesugebant netgi priimti humoro kaip valdžios kritikos formos. Neturint idėjų, kuriomis siekiama patraukti visuomenę į savo pusę, demokratinėje valstybėje, kur valdžios legitimumas tiesiogiai priklauso nuo piliečių pritarimo, imamasi visiškai nedemokratinių priemonių – tokių kaip teismų ar žiniasklaidos kontrolė, peržengiant valdžios atskyrimo principus, siekiant išlaikyti gerojo lyderio įvaizdį.

Sado-populizmo esmė – ne valdymu pagerinti žmonių gyvenimus, prisidėti prie visuomenės klestėjimo. Sado-populizmo tikslas – toliau didinti visuomenės frustracijas, skaldyti visuomenę nesprendžiant realių žmonėms kylančių problemų arba imtis visiškai netinkamų priemonių joms spręsti, rūpinantis puoselėti savo ideologiją, o ne visuomenės interesą. Rizikuojant priimti sprendimus, kurie gali sukelti iškitimų ideologinių gerbėjų nepasitenkinimą, griebiamasi įvairių sąmokslo teorijų, kuriant fikcines problemas, taip kompensuojant visišką valdžios neveiksnumą. Neseniai Floridoje, JAV mokykloje, praūžus dar vienam tragiškam šaudymo epizodui, kai nužudyta 17 žmonių, kurių daugumą sudarė mokiniai, JAV prezidentas nepasmerkė pernelyg liberalios ginklų politikos. Nors jis atkreipė dėmesį į psichikos sveikatos problemas, negalima pamiršti, jog per pirmuosius D. Trumpo prezidentavimo metus būtent sveikatos sistemos reformai buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Buvo stipriai apribotas ne tik žmonių prieinamumas prie sveikatos apsaugos įstaigų, įskaitant Medicaid programą, per kurią mažas pajamas gaunantys piliečiai galėjo gauti psichikos sveikatos paslaugas. Paminėtina ir tai, jog pačioje Floridoje psichikos sveikatos finansavimas toks mažas, kad vienintelė reali galimybė gauti psichikos sveikatos paslaugas – per teisėsaugos, ne sveikatos sistemą, patekus į jos akiratį. Per savo Twitter paskyrą D. Trumpas paskatino piliečius veikti kaip policinėje valstybėje – stebint ir kontroliuojant savo bendrapiliečius (o per mokinių laidotuves tobulino golfo įgūdžius). Kai vaikų saugumas tampa ne valstybės, bet jų pačių atsakomybe, akivaizdžiai pati valstybė žlunga, bent jau piliečių akyse. Pakertamas pasitikėjimas valstybe, tikėjimas, jog politika gali padėti veiksmingai spręsti piliečių problemas, yra vienas pamatinių dabartinių populistų veiklos metodų.

Nors Lietuvoje politinis neveiksnumas neturi tokių tiesiogine šio žodžio prasme egzistencinių pasekmių, galime rasti tokio pat sado-populizmo apraiškų. Nenutolstant toli nuo psichikos sveikatos klausimo, galima sakyti, jog mūsų dabartinė valdžia aiškiai reiškia susirūpinimą psichikos sveikata, deja, ją visiškai susiaurinant iki kovos su alkoholiu, o šią dar labiau – iki prieinamumo kontrolės. Politiniai sprendimai, kurie yra priimami, verčia galvoti, jog realiai spręsti psichikos sveikatos problemų iš esmės nesiruošiama. Vienas iškalbingiausių pavyzdžių – Vaiko raidos centras, pro kurio griūvantį pastatą Vilniaus Žvėryno rajone tenka praeiti kasdien. Kol valdžia daugina draudimus, o ne rūpinasi tuo, kaip sukurti veiksmingą psichikos sveikatos gydymo sistemą, bent jau išsprendžiant Vaiko raidos centro patalpų reikalus, kyla klausimas: ar valdžia išties naiviai tiksi, jog alkoholio reklamos draudimai interjero žurnaluose padės kažkokiu stebuklingu būdu pagerinti visuomenės psichikos sveikatą, ar tai yra tai, ką galima apibūdinti sado-populizmu? Argumentas, jog ir prieš tai buvusi valdžia nesprendė šios problemos ar taip pat naudojo valdžią savo reikmėms, yra visiškai netinkamas. Demokratija sutvarkyta taip, kad blogai dirbančią valdžią periodiškai galėtume bausti ir pakeisti kita.

Sado-populizmo tikslas – išnaudoti dabarties problemas ir piliečių skaudulius. Kol bus žmonių, kurie jausis pažeidžiami ir nusivylę, tol lengviau bus jais manipuliuoti pasiūlant gerojo gelbėtojo (netgi jei tai oligarchas) paveikslą. Naujojo tipo populizmas neatsiejamas nuo tvirtos asmenybės, naujojo gelbėtojo vaizdinio. Paradoksas, kad ir Europoje, ir anapus Atlanto juo tampa oligarchas, žmogus, priklausantis turtingiausių mažumos sluoksniui, kuris valstybę traktuoja kaip savo verslo vystymo etapą. Matome, jog pastanga kurti naratyvą apie sėkmingą verslininką, tiksliau – gerąjį oligarchą nesvetima ir Lietuvos politiniam gyvenimui, kai pamatiniu politiniu argumentu tampa partijos lyderio įvaizdis, jo moralinis stotas ir charakteris.

Sado-populisto tikslas – suskaldyti ir supriešinti, nesiūlant jokio aiškaus politikos kurso, nukreipto į žmonių poreikius, ieškant balanso tarp jų. Siekiant nukreipti žmonių dėmesį nuo valdžios neveiksnumo, nuo fakto, kad valdžia atėjo ne su tam tikra politine programa, kad, paprastai kalbant, karalius yra nuogas, imamasi viešai kelti ir eksploatuoti dažnai realiai neegzistuojančias „problemas“ arba klausimus, kurie visiškai nesusiliečia su realiais žmonių poreikiais, troškimais ir tikslais. Dabartinis JAV prezidentas savąjį politinį kelią pradėjo iškeldamas tuometinio dar kandidato į prezidentus Baracko Obamos gimimo liudijimo sąmokslo teoriją, kuri rasistinių pažiūrų žmonių sluoksniuose padėjo jam susikrauti pirminį politinį kapitalą. Per rinkimų kampaniją vienu pamatinių politinės retorikos ėjimų buvo kalbėjimas apie rasizmą prieš baltuosius, apie jų priespaudą ir represijas. Šios problemos valdžia negali išspręsti, nes tai nėra reali problema. Klausimai apie socialinės atskirties, neveiksnios sveikatos ir švietimo politikos nesėkmes (ir diskusija apie šių sričių tobulinimą) perkeliami į rasinių santykių plotmę, eksportuojant visuomenėje įsitvirtinusius stereotipus, prietarus ir iš jų atsirandančias įtampas. Tikslas – paralyžiuoti viešąją erdvę ir nukreipti žmonių dėmesį nuo to, jog karalius yra nuogas.

Netikrų problemų iškėlimas ir jų populiarinimas leidžia užguiti tikrovę į kampą, kai vieša diskusija pasisuka nuo realių visuomenės problemų į susipriešinimą „už“ ar „prieš“ politikų sukonstruotose ir į viešumą paleistose problemose. Taip tiesiogiai išgyvenama patirtis, kasdienės socialinės, politinės problemos tarsi tampa antraeiliu dalyku. Vis daugiau laiko gaištama dėliojantis skirtis tarp „savųjų“ ir „priešų“, remiantis vieninteliu kriterijumi – ar jie tiki fikcija, ar ne; ar jie mąsto kaip aš, ar ne? Puikiausiai dėmesio nukreipimo strategiją, be abejo, įvaldžiusi Rusija, kuri nuosekliai tarptautinę politiką išnaudoja kaip vidaus politikos eksportą. Europoje yra panašių manipuliacijų baimėmis, tokiomis kaip migrantų baimė, nors lieka neaišku, kodėl tariama musulmonų invazija turėtų būti pirmojo svarbumo problema Lenkijoje, kurioje dauguma atvykėlių yra iš Rusijos ir Ukrainos.

Manipuliuoti viešąja nuomone tampa lengviau tuomet, kai politiniai klausimai nebetenka sąlyčio su realia patirtimi. Užuot diskutavę apie įvairius sprendimus, kurių reikia spręsti kylančioms problemoms, tokioms kaip sveikatos ar švietimo, finansavimo trūkumo, piliečiai yra priversti susiformuoti poziciją klausimų, nutolusių nuo kasdienybės. Ar tikrai transseksualių asmenų teisė naudotis viešaisiais tualetais JAV yra aktuali Lietuvai problema, o kaipgi islamo radikalizmo klausimas, ar karo tolimiausiuose pasaulio taškuose, apie kurių tikėjimą, kultūrą ir politinę situaciją dauguma mūsų turi tik labai ribotą įsivaizdavimą ir žinojimą? Be abejo, politinių diskusijų ir keliamų klausimų įvairovė leidžia mums patiems išsigryninti pozicijas pačiais įvairiausias teisingumo, lygybės, laisvės klausimais. Tačiau reikia nepamiršti, jog šias išgrynintas pažiūras būtina taikyti čia, savo politinėje tikrovėje. Laisvės, lygybės ar demokratijos idealai turi būti pirmiausia kelrodžiu spendžiant mūsų pačių visuomenių problemas.

Sunku atsakyti į klausimą, ar sado-populistai sąmoningai siekia pakeisti demokratinę santvarką, visiškai transformuojant viešąją erdvę. Tačiau tikrai galima sakyti, jog šio naujojo tipo politinių lyderių veikimo metodai veikia tai, kaip mes matome valstybę, kaip ir kam naudojame savąjį politinį balsą. Sado-populizmas iškreipia piliečių santykį su politika. Politika imama matyti ne kaip visų bendras reikalas, ne kaip galimybė pagerinti žmonių gyvenimus ir užtikrinti jų taikų ir tvarų sugyvenimą. Iš valdžios nustojama ko nors tikėtis, ir tai iš esmės iškreipia politinę santvarką, kuri remiasi žmonių įsitraukimu į valdymą ir tarpusavio pasitikėjimu, kad politika išties yra priemonė pagerinti žmonių gyvenimus. 

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode