2017 m. lapkričio mėnesį t. J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų programą baigė jau 3-ioji laida, aštuonios poros. Šiuo metu Kaune mokosi 4-oji akademijos laida. Pristatome 3-iosios laidos trijų porų pasakojimus apie tai, ką patyrė ir ko išmoko J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje. Savo mintimis dalinasi Astrida ir Gediminas Švedai, Vilmantė ir Vaidas Kmeliauskai, Jurga ir Paulius Speičiai.
Kodėl nusprendėte, kad reikia lankyti Šeimos akademiją?
Gediminas: Žmona liepė.
Astrida: Ir anksčiau buvome kviečiami ateiti į Šeimos akademiją, tačiau kvietimus ignoravome. Pagaliau į trečią šeimų akademijos kursą mus užregistravau aš ir apie tai pranešiau Gediminui.
Gediminas: Nors Astrida tai padarė nepasitarusi su manimi, tačiau aš visgi sutikau ir dabar nesigailiu, priešingai – labai džiaugiuosi.
Astrida: Kai prasidėjo Šeimos akademijos kursas, buvome susituokę jau 16 metų. Aš jaučiau, kad mūsų santykiams kažko trūksta. Jie nebuvo blogi, bet nebuvo ir tokie geri, kokių troškome.
Jurga: Ir mes nusprendėme lankyti Šeimos akademiją, nes tarsi nieko netrūko, bet kažko trūko... Užteko meilės, pagarbos, tarpusavio supratimo, bet... Nemokėjome įvardinti to, ko ilgimės. Tik pasimokę akademijoje supratome, kad mums trūko bendrystės – tikros bendrystės, kai kasdienius ir nekasdienius iššūkius pasitinkame ne kiekvienas atskirai, bet drauge, kaip viena.
Paulius: Eidami į akademiją pirmiausia galvojome apie save, kaip „patobulinti“ mūsų porą. Ne taip paprasta prisipažinti sau, kad esi netobulas, juk šiais laikais viskas turi būti tobula: tobuli namai ir šeima, tobulas vyras ir žmona, taip pat santykiai tarp jų, būtinai tobuli ir vaikai, o kur dar tobulas laisvalaikis, tobulos atostogos ir t. t. O juk būtent savo netobulumo priėmimas yra prielaida augti.
Vilmantė: Mums darė įspūdį atgarsiai, jog Šeimos akademijoje pora mokosi ne tik kalbėti, bet ir išgirsti vienas kitą. Jautėme, kad mums to labai reikia. Turėdami du vaikus, manėme, kad mums dar per anksti, gal bus per sunku, o kai susilaukėme keturių, jau nebeliko abejonių. Supratome, jog mūsų tarpusavio ryšys yra labai svarbus, kad jo reikia neprarasti, bet nuolat stiprinti ir atnaujinti.
Vaidas: Norėjosi gyvesnių, darnesnių santykių poroje. Šeimos akademijos formatas man buvo priimtinas.
Ko ir kodėl svarbu mokytis gyvenant santuokoje?
Astrida: Geri tarpusavio santykiai, meilės santykiai nėra savaime suprantamas dalykas, jų reikia mokytis visą gyvenimą. Tai daryti drauge yra džiaugsmas. Pasirodo, mes neturėjome poros bendravimo pagrindų ir įgūdžių. Mes nemokėjome tinkamai reikšti savo jausmų ir tinkamai priimti to, ką sako kitas.
Vilmantė: Santuokoje svarbu mokytis priimti kitą be išankstinių nuostatų, nuolat tikslintis, gilintis į sutuoktinio žodžius, norus. Negalvoti: „žinau, kuo pabaigsi šį sakinį“, nes dažnai iš tiesų nežinai, nuteisi, nuvertini. Tuomet kitas jaučiasi neišgirstas.
Svarbu mokytis pamatyti gerąsias savo sutuoktinio savybes, padėkoti, pasakyti, koks poelgis patiko. Tai ugdo „aukso ieškotojo žvilgsnį“, stiprina mano antrąją pusę, kuri gauna palaikymą. Be to, sutuoktinis geriau gali suprasti mano lūkesčius.
Vaidas: Gyvenant santuokoje apskritai svarbiausia nuolat mokytis – kalbėtis su sutuoktiniu, išklausyti, išgirsti, priimti kitą kitokį. Išmokti pačiam kalbėti apie savo jausmus, troškimus, svajones. Apie tai atvirai papasakoti savo sutuoktiniui. Prisiminti nuostatą, kad santuokoje esame komanda, o ne konkurentai.
Kuo ypatingi kursai Šeimos akademijoje? Ką svarbiausio iš ten išsinešate?
Jurga: Akademija ypatinga tuo, kad nėra akademiška. Lektoriai – kitos poros, kurios dalijasi įžvalgomis, atrastomis per savo gyvenimišką patirtį. Tai paprasta ir paveiku, nes skatina ir pačius sąmoningai žvelgti į savo gyvenimo kasdienes situacijas, pasidžiaugiant tuo, kas pavyko šeimoje, ir ieškant išeičių, kai susiduriame su sunkumais.
Paulius: Per akademiją Dievas mums dovanojo daugiau, nei mes tikėjomės ar troškome. Svarbiausia, ką išsinešame iš Šeimos akademijos, yra suvokimas, kad mes nesame vieni ir neturėtume pasitikėti vien savo pačių jėgomis. Kiekviena Santuokos sakramento sujungta pora turi Dievo pažadą jiems padėti. Tad mes kasdien ne tik prašome, atsiprašome, bet ir dėkojame Viešpačiui. Padėka turėtų būti pirmoje vietoje. Mes meldžiamės drauge visa šeima ir ypač džiaugiamės, jei pavyksta pasimelsti dviese poroje.
Jurga: Taip pat svarbu, kad tėvo J. Kentenicho šeimos akademijos poros labai pasitiki Švč. Mergelės Marijos globa, prašo jos užtarimo, vedimo. Kiekviena šeima gauna ąsotėlį, ant kurio užrašyti Mergelės Marijos Jėzui Kanoje ištarti žodžiai: „Jie nebeturi vyno!“ Mes į jį dedame lapelius – savo kasdienius rūpesčius, prašymus Viešpačiui, sujungtus su asmeniniais pasiryžimais, ir per Marijos rankas Jam įteikiame, tikėdami, kad šis „vanduo“ bus perkeistas Dievo malonės vynu.
Mokslai akademijoje organizuojami taip, jog buitis atitolsta. Jauti paramą, kai savanoriai užsiima su vaikais, o mes kaip pora turime galimybę pabūti kartu, galime skirti dėmesį tik vienas kitam, mūsų santykiui, mūsų augimui ir mokymuisi. Juk kasdienybėje daug laiko atima buitis, kartais nebelieka laiko žvilgsniui ar pokalbiui.
Paulius: Akademija mums tapo erdve ieškoti ne tik asmeninio Dievo pašaukimo, bet ir mūsų, kaip poros, pašaukimo, kuo mes galime būti naudingi šiam pasauliui, kuo galime dalytis, ką liudyti bei auginti. Tai tarsi poros dvasinio augimo kelionė: per pokalbius, bendrą maldą, pastangas tapti geresniems, tarnauti vienas kitam. Šeimos akademijoje bandėme perprasti mūsų poros savitumą, jo ieškojome ir jį suradome, aiškiai įvardinome stipriąsias vienas kito savybes, drauge atradome naujų dalykų vienas apie kitą.
Akademijoje mes radome bendruomenę. Tai didelė dovana mūsų porai, nes jautėmės gan vieniši tikėjimo kelyje. Čia patekome į ratą šiltų, Dievą mylinčių žmonių, keliaujančių tikėjimo keliu, nuoširdžiai besidalijančių savo patirtimis. Porų, panašių į mus ir drauge tokių skirtingų. Tas skirtingumas ne skiriantis, bet papildantis, praturtinantis. Tai nuostabiai išryškėjo, kai visos poros gavome užduotį sukurti pranešimus ta pačia tema.
Gediminas: Šeimos akademija – tai įdomios saviugdos pratybos, o ne nuobodžios teorinės paskaitos.
Astrida: Man labai patiko „aukso ieškotojo žvilgsnio“ metodas. Tai siekis visur – savo sutuoktinyje, vaikuose, kitose porose ir t. t. – pastebėti gerų dalykų ir apie juos kalbėti. Tai skatina asmens ir poros augimą. Nuostabu – ne kritika ir pastabos skatina augimą ir tobulėjimą, o geras žodis. Akademijoje mes tai patyrėme.
O išsinešu labai aiškią viltį, kad santykius poroje galime nuolat atnaujinti. Kad vienas kitam galime būti įdomūs ir vertingi, nepaisant to, kiek metų esame kartu, gal net įdomesni negu pažinties pradžioje.
Išsinešu nuostatą, kad tiesiog gyvybiškai būtina turėti poros pasimatymus. Šeimos akademijoje tai vadinama poros pokalbiais. Akademija padeda sutuoktiniams išmokti kalbėtis. Atrodo, na ir kas čia tokio, tačiau... Kalbėtis taip, kad ir pats atsiskleistum ir kitą atskleistum, kad būtum įdomus ir tau būtų įdomu, kad atrastum tai, kas tave vis traukia prie tavo žmogaus. Čia pradedi suprasti, kaip klausytis ir išgirsti, kaip reikšti savo mintis ir jausmus, kada patylėti, ką svarbu pasakyti, o ko – ne ir daugelį kitų subtilių dalykų.
Vilmantė: Man labai patiko akademijos studijų forma. Išklausėme be galo daug naudingų pranešimų aktualiomis temomis. Bet svarbiausia, kad po kiekvieno pranešimo būdavo skirta valanda pokalbiui poroje apie tai, kas patiko, įstrigo, palietė. Buvo įdomu klausytis savo vyro ir pastebėti, jog mums kartais svarbu tie patys, o kartais visai skirtingi dalykai. Poros pokalbis – tai ne bendrų reikalų aptarimas, bet dalinimasis apie tai, kas kiekvienam svarbu pamatinių vertybių klausimais.
Suvokėme, kokie svarbūs reguliarūs pokalbiai. Pajautėme, kad mums tai būtina, todėl stengiamės praktikuoti juos kas savaitę. Taip pat labai vertinga, jog išmokome „neįkristi“ į konfliktą, ginčą ilgam. Abu rodome iniciatyvą, stengiamės rasti išeitį.
Kokioms šeimoms yra skirta ši akademija ir į kokius klausimus ji padeda atsakyti? Kam ją rekomenduotumėte?
Jurga: Rekomenduojame poroms, kurios drauge nori eiti tikėjimo keliu Dievo link, kurios trokšta didesnės bendrystės ir gyvesnio santykio.
Paulius: Rutina yra neišvengiama gyvenimo dalis, kartais reikia su ja susidraugauti, bet kartais svarbu ją drauge, dviese perkeisti. Šeima – šventumo kelias, o akademija padeda eiti tuo keliu tolyn.
Vilmantė: Akademija, manau, skirta poroms, kurios nori tobulėti ir augti kartu, auginti savo santykius. Akademija padeda giliau pažvelgti į sutuoktinį – kas jam rūpi, apie ką jis svajoja, kas mus vienija, kas mums trukdo, ką mes reiškiame vienas kitam.
Vaidas: Šeimos akademija padeda atsakyti į klausimus: kaip kalbėtis poroje, kad abu jaustųsi išklausyti ir suprasti; kokie svarbūs sutuoktiniams reguliarūs pokalbiai; kaip išlikti drauge, kartu įveikiant gyvenimo iššūkius, palaikant vienam kitą; kaip priimti vienas kito skirtingumus ir puoselėti darnius santykius; kaip sutuoktinių skirtumus paversti poros stiprybėmis, o trūkumus – proga augti ir tobulėti; kaip perimti kitų porų teigiamą patirtį ir ją taikyti savo šeimoje.
Gediminas: Man atrodo, kad Šeimos akademija skirta visoms poroms, nes visos poros trokšta turėti gerus tarpusavio santykius.
Astrida: Taip, ji skirta visoms poroms, ypač santuoką laikančioms vertybe, dėl kurios verta padirbėti, pasistengti.
Į kokį klausimą nusprendėte gilintis savo pranešime ir kodėl?
Vaidas: Nusprendėme pranešimą rengti tema „Kaip išlaikyti poros santykį gyvą“. Mums patiems tai aktualu ir svarbu, be to, pažįstame porų, kurios trokšta puoselėti gyvą tarpusavio ryšį vienas su kitu: kalbėtis, palaikyti vienas kito troškimus, jausti kito nuolankumą ir pačiam taip elgtis, kartu įgyvendinti mažus ar didelius bendrus sumanymus, o sunkumus įveikti darniai.
Sutinkame ir porų, kurios trokšta to paties, tačiau jaučia, jog tarpusavio ryšys belikęs labai silpnas. Jie pastebi, jog atitolo vienas nuo kito, nežino, kuo sutuoktinis gyvena, kuo džiaugiasi ar dėl ko liūdi. Trūksta supratimo, palaikymo, nuolankumo, paklusnumo. O atsiradęs vienas kitas papildomas rūpestis – konfliktas su sutuoktiniu, vaiko liga ar kiti gyvenimo sunkumai – atveda į santuokos krizę. O juk norisi mylėti ir būti mylimam.
Kiekvienas širdyje trokštame santarvės su savo sutuoktiniu. Ėmėme ieškoti pavyzdžių, kaip išlaikyti poros santykį gyvą.
Vilmantė: Mums rūpėjo, kaip išlaikyti gerus santykius, kai susiduriame su sunkumais, kaip atkurti tarpusavio ryšį, kilus rimtam ginčui ar konfliktui, kaip priimti kito svajones, nors kartais norisi visai kitų dalykų.
Jurga: „Džiaugsmas kasdienybėje arba maži meilės ženklai“ – tai mūsų pranešimo tema. Mums atrodė svarbu pažvelgti į kasdienybę džiaugsmingu žvilgsniu, surasti joje paprastų, mus palaikančių, stiprinančių akimirkų, patirti, kad pirmiausia kasdienybėje skleidžiasi mūsų tarpusavio meilė ir joje mes išgyvename Dievo meilę mums.
Gediminas: Mūsų pranešimo tema „Ar tikėjimas stiprina porą?“ Mėginome surasti temą, kuri būtų mums patiems aktuali. Tikėjimas Dievu mus labai praturtino, praplėtė akiratį, sustiprino tarpusavio ryšį ir tai vyksta toliau. Todėl norime tuo pasidalinti ir su kitomis poromis.
Astrida: Taip. Mes jautėme, kad tikėjimas Dievu teikia gyvybę mūsų porai ir šeimai. Šeimos pedagogikos akademija tai tik patvirtino. Čia mes sužinojome, kad Bažnyčia turi nuostabiai paprastų įrankių porų santykiams gerinti. Apie tai norime dalintis su kitomis poromis.
Kuo pranešimo rengimas buvo naudingas jūsų šeimai?
Vaidas: Buvo gera aiškiai sau patiems įvardinti, kas išlaiko mūsų tarpusavio ryši gyvą.
Vilmantė: Buvo įdomu drauge diskutuoti. O kai jau apčiuopėme mums abiem svarbią temą – buvo gera išgyventi bendrystę, kartu kuriant pranešimą.
Gediminas: Svarbu, kad pranešimą rašėme kartu, ir tai buvo komandinis darbas. Nebuvo lengva suderinti kartais net labai skirtingas nuomones, tačiau pranešimo rašymas leido mums išsigryninti mūsų pačių bendrus troškimus, vertybes, gyvenimo nuostatas.
Astrida: Pranešimo rašymas tapo priežastimi atvirai kalbėtis – klausyti ir išgirsti, tinkamai išreikšti savo mintis ir jausmus, susilaikyti nuo kritikos ir išankstinio nusistatymo, kad žinai, ką sutuoktinis nori pasakyti. Manau, mes abu labiau atsiskleidėme, leidome vienas kitam save pažinti, tapome artimesni.
Paulius: Pranešimo ruošimas buvo bendras mūsų darbas, džiaugsmas ir galvos skausmas, mūsų kūryba. Kaip žinoma, kur kūryba – ten ir Dievas (šypsosi).
Tekstą parengė Birutė ir Vytautas Tunkevičiai
