Prarasdami etninę kultūrą, prarandame šalies identitetą

Seniau etninės kultūros mokydavo tėvai, seneliai. Iš jų buvo perimamos tradicijos, kaip peršalus išsigydyti žolelių viralu ar paruošti aguonų pieną Kūčių stalui, kodėl kiekvienąmet stengiamasi patiekti būtent 12 patiekalų, kas svarbiausia per šią ir kitas kalendorines šventes, ko moko iš kartos į kartą perduodamos patarlės ir pan.

Šis tradicijų ir jų supratimo perdavimas laikui bėgant daugelyje šeimų tapo kone neįmanomas: kartos atsiskyrė, miestas pakeitė kaimą – grandinė nutrūko. Etninės kultūros sklaidos vaidmenį perėmė valstybė, tačiau, anot Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės Dalios URBANAVIČIENĖS, ši prisiimta pareiga yra neveiksni. Tai, kas aprašyta įstatymuose – neįgyvendinama arba net apeinama. Tai lemia šalies identiteto praradimą, nutrūkęs ryšys su savo kraštu skatina emigraciją ir net kitų kultūrų perėmimą. Draugijos pirmininkė taip pat papasakojo, kas dar lėmė tokį šiandienos scenarijų ir ko reikia imtis, norint sugrąžinti savo šalies identitetą.

Kai išgirstame terminą „etninė kultūra“, dažniausiai į galvą šauna tradiciniai amatai, liaudies dainos ar šokiai. Ar tai ir yra etninė kultūra?

Etninė kultūra yra visa tai, kas mus supa ir kas mumyse. Tai yra ir Jūsų minimi tradiciniai amatai, liaudies dainos ir šokiai, taip pat žaidimai, tautosaka, kulinarinis paveldas, tautodailė, ornamentika, simbolika, liaudies medicina, etnoastronomija ir t. t. Etnine kultūra laikomos tokios tradicinės šventės kaip Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Joninės (Rasos šventė), Vėlinės ir kitos kalendorinės šventės, krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiai, kitos bendravimo tradicijos. Taip pat architektūra ir interjeras, išskirtinis ir mūsų kraštovaizdis bei darželiai kaimuose prie trobų, juose augančios gėlės. Tai yra ryškios etninės kultūros raiškos formos.

Tačiau etninė kultūra yra ir mūsų pasaulio supratimas, tarpusavio santykiai – kaip anūkai bendrauja su senoliais, vaikai su tėvais, broliai su seserimis, kaip bendraujame su kaimynais ir t. t. Trumpai tariant, etninė kultūra yra tai, kas suteikia galimybę vienoms tautoms išsiskirti iš kitų – turbūt kiekvienas galėtume bent keliais žodžiais apibūdinti, kas būdinga vokiečiams, švedams, prancūzams ar kinams. Ir tai yra labai svarbus momentas: jeigu žmogui jo šalies etninė kultūra yra artima, jis jaučiasi savo tautos dalimi.

Kitas svarbus dalykas – etninė kultūra yra dinamiška, ji laikui bėgant kinta, prisitaikydama prie to laikotarpio aktualijų ir normų. Ją galima palyginti su daugiasluoksniu pyragu: laikui bėgant atsiranda vis naujas sluoksnis, tačiau esmė išlieka. Etninės kultūros puoselėjimas nereiškia modernumo atsisakymo. Pavyzdžiui, „fuksų“ krikštynų ceremonija – vienas iš etninės kultūros pavyzdžių, kaip sena tradicija išbandyti naujokų ištvermę ir sumanumą prieš priimant juos į savo bendruomenę yra palaikoma, pritaikant ją naujai. Ko gero, visi žino žaidimą „Sugedęs telefonas“. Šį žaidimą žaisdavo ir tuomet, kai telefonas nebuvo dar išrastas – tuomet būdavo siunčiamas „paštas“ ar statomas „tiltas“.

Ar būtent tam, kad gyventojai jaustųsi tautos dalimi, ir svarbu etninę kultūrą puoselėti?

Tai iš esmės yra svarbiausia. Jeigu šalies identitetas yra silpnas, gyventojams tampa sunku suvokti savo šalies etninę kultūrą ir susitapatinti su ja. Galiausiai tai reiškia, kad esant sunkesniems laikams žmogui nebus emociškai sunkus sprendimas susikrauti lagaminus ir išvykti ieškoti laimės svetur. Štai čia ir paaiškinimas, kodėl daugiausia lietuvių emigruoja į Norvegiją, Švediją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Vokietiją. Juk tai šalys, siejamos su galimybėmis pasiekti savo svajones, galia, didelėmis perspektyvomis ir pan. Lietuviams priimtini šių šalių papročiai, kaip vietiniai gyventojai bendrauja, o kai kuriose šalyse romantizuotos karališkos šeimos, per šventes apsirengiančios tautiniais drabužiais, netgi žadina smalsumą.

Ar etninės kultūros nykimą šalyje iš esmės nulėmė metų metus neskiriamas pakankamas dėmesys, ar yra ir daugiau priežasčių, atvedusių į tokią situaciją, kai šiandien turime skambinti pavojaus varpais?

Sovietmetis buvo pagrindinis smūgis Lietuvos etninei kultūrai. Pavyzdžiui, partizaninio karo metu buvo pavojinga net šokti tradiciniuose šokių vakarėliuose. Jeigu šoksi su „stribais“ (1944–1954 m. Lietuvoje okupantams vykdyti represijas padėjusiais pagalbininkais), supyks „miško broliai“ (partizanai), jeigu su „miško broliais“ – tuomet susilauksi „stribų“ nemalonės ar net būsi ištremtas į Sibirą.

Be to, gyvavo tradicija rengti šokius didžiausiose kaimo trobose, tačiau didžioji dalis tokių sodybų savininkų buvo ištremti. Bijodami tremties, kai kurios kaime gyvenusios šeimos nutarė pačios išbyrėti – šeimos nariai patraukdavo skirtingais keliais, ieškodami saugesnio prieglobsčio, jaunimas siekė mokslo didmiesčių universitetuose ar tuometiniuose technikumuose. Vėliau, kolūkių kūrimosi ir melioracijos plano (kaimo gyventojų perkėlimas į naujas gyvenvietes) įgyvendinimo laikotarpiu, didžioji dalis kaimo gyventojų emigravo į sostinę, tad Vilniuje tuo metu buvo itin daug tarmiškai kalbančių žmonių. Tai priežastis, kodėl ėmė nykti tradicijos: kaimą keitė miestas, kartos buvo atskirtos, tad perduoti tradicijas darėsi vis sudėtingiau.

Ne geriau buvo ir atkūrus nepriklausomybę. Kultūros namai kaime buvo kone sunaikinti, dalis – privatizuoti, o kiti palikti be priežiūros, darbuotojų, lėšų šildymui ir remontui, todėl tapo visiškai apleisti. Daugybė kaimų liko be kultūros židinių. Taip pat savo autoriteto silpnėjimą pajautė miestuose nuo 1968 m. kilęs folklorinių ansamblių judėjimas, prisidėjęs prie „dainuojamosios revoliucijos“ sėkmės. Tuo metu nemažai folkloro ansamblių aktyviai veikė gamyklose ir kitose įstaigose. Atkūrus nepriklausomybę, dalis ansamblių, įkurtų organizacijose, buvo uždaryti. Įmonės, nutarusios taupyti, nebeskyrė folkloro ansamblių veiklai finansavimo, patalpų. Taip visos idėjos, kurios atrodė atgavus laisvę bus įgyvendintos, liko užmarštyje.

Seniau etninė kultūra buvo perduodama per folkloro ansamblius, iš kartos į kartą ir pan. Dabar folkloro ansamblių autoritetas ženkliai susilpnėjo, kartos atsiskyrė, todėl senelių, tėvų vaidmuo išmokyti etninės kultūros tenka mokyklai.

O kaip mokykloms sekasi tvarkytis su tokiu svarbiu vaidmeniu?

Dauguma vaikų nėra mokomi etninės kultūros nei namuose, nei mokykloje, nei aukštojoje mokykloje. Pavyzdžiui, mokyklos turi teisę apsispręsti, kaip suteikti vadinamuosius etninės kultūros pagrindus moksleiviams. Jos turi kelias galimybes: vesti atskirą etninės kultūros pamoką, parengti etninės kultūros modulį, popamokinę veiklą arba etninę kultūrą integruoti į kitas pamokas.

Mokykloms, žinoma, lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir paviršutiniškai ją pritaikyti kitų dalykų pamokose. Lietuvių etninės kultūros draugija atliko tyrimą, viena iš jo dalių – moksleivių apklausa, kuri atskleidė, kad 2016 m. kone dvigubai sumažėjo etninės kultūros pamokų lyginant su 2002 m. Tokią situaciją gali lemti ir mažas šios srities specialistų skaičius, dėl kurio didinimo niekas nedaroma, o tik dar labiau smukdoma žemyn: 2016 m. etninės kultūros studijų kryptis buvo panaikinta, vadinasi, tokie specialistai ateityje tiesiog išnyks.

Taip pat prie etninės kultūros nykimo prisideda ir valdžios institucijų požiūris į etninės kultūros finansavimą. 1999 m. priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas įpareigojo Vyriausybę įsteigti Etninės kultūros plėtros fondą, tačiau jis liko neįsteigtas, o 2004 m. ši nuostata iš įstatymo buvo išbraukta. Lietuvos kultūros taryba iki šiol vis mažina etninės kultūros srities finansavimą, o regionuose parengtiems projektams gauti paramą galimybių beveik nėra – kone visos lėšos sutelktos tik sostinėje.

Šiandien turime pripažinti, kad etninės kultūros perdavimo rato tęstinumas yra visiškai neveiksnus, išskyrus pavienes kai kurių institucijų ir entuziastų pastangas.

Kodėl Lietuvoje neskiriama taip reikalingo dėmesio etninei kultūrai? Ar tai nulemia spragos įstatymuose, ar tiesiog trūksta supratimo apie etninės kultūros svarbą? Kokius žingsnius turėtume žengti pirmiausia, kad situacija keistųsi?

Teisės aktuose etninei kultūrai išties skiriama daug dėmesio – išsikelti ambicingi uždaviniai. Nacionalinio saugumo strategijoje tautinės savimonės ugdymas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Švietimo įstatymas numato, kad suteikti moksleiviams etninės kultūros pagrindus privalo kiekviena mokykla, o Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“.

Taigi problema ne teisės aktuose, o tai, kad realybėje jie neįgyvendinami, netgi – apeinami. Etninės kultūros puoselėjimo sėkmę lemiančiose valstybinėse institucijose – Švietimo ir mokslo ministerijoje, Kultūros ministerijoje, Lietuvos kultūros taryboje – netgi nėra paskirtų etninės kultūros specialistų, kurie galėtų atstovauti etninei kultūrai.

Iš esmės reikėtų keisti visą etninės kultūros valstybinės globos sistemą: nuo etninės kultūros specialistų paskyrimo į valdžios institucijas, finansavimo sąlygų keitimo, iki etninės kultūros ugdymo ir skatinimo taikyti ją įvairiose srityse. Pavyzdžiui, jeigu architektai išmanytų etninę kultūrą, jie naujame dizaine, naujoje formoje galėtų perteikti šalies tradicijas. Toks pritaikymas galimas įvairiose srityje: turizme, žiniasklaidoje, net kino industrijoje ar teatre ir kt.

Etninės kultūros pažinimas ir ugdymas turėtų būti sistemingas ir nuoseklus, ko dabar labai pasigendama. Jeigu kalbame apie pokyčius švietimo sistemoje, tai etnokultūrinis ugdymas turi būti ne butaforinis, o vykdomas nuo darželių iki aukštųjų mokyklų. Mokyklose turėtų būti privaloma etninės kultūros pamoka (pradžiai – bent pradinėse klasėse), derinama su užklasine veikla. Taip pat itin svarbu yra sugrąžinti etninės kultūros studijų kryptį į studijų krypčių sąrašą. Reikėtų skatinti joje studijuoti – suteikiant stipendijas, sukuriant studijų programas, kurios sudarytų galimybes įgyti dvigubą specialybę, pavyzdžiui, geografiją ir etninę kultūrą, komunikaciją ir etninę kultūrą ar pan.

O kokios gerosios patirties galime pasisemti iš užsienio šalių?

Pastebima, kad tiek kaimyninėse, tiek toliau esančiose šalyse etninei kultūrai skiriama daugiau dėmesio ir pastangų ją išsaugoti, puoselėti. Pavyzdžiui, Lenkijoje dėl didelio emigrantų skaičiaus išplėtota nuotolinė mokymų programa emigravusiųjų vaikams, kurioje mokoma liaudies dainų, papročių ir kt. Suomijoje didelis dėmesys skirtas tradiciniams amatams: kone kiekvienas miestelis turi amatų centrą (namų apyvokos, meno dirbiniai ir kt.). Kitos šalys daug dėmesio teikia tautinių drabužių tradicijai išlaikyti: Norvegijoje įprasta daugeliui, taip pat karališkajai porai, tautinius drabužius dėvėti per valstybės šventę; Škotijoje kone visi jaunikiai savo vestuvėse nepasirodo be tradicinio škotiško sijono – kilto; Austrijoje – tradicinis švarkelis derinamas net prie kasdienės aprangos. 

Kalbėdama apie kitų šalių patirtį, dar kartą galiu akcentuoti, kad etninės kultūros puoselėjimas neturi būti siejamas su šalies progreso stabdymu. Savo šaknų suvokimas, tradicijų žinojimas netgi gali tapti stimuliuojančiu įrankiu siekiant kurti naujas formas. Jeigu trumpam nusikeltume į Japoniją, pamatytume visuomenę, suprantančią ir sėkmingai plėtojančią savo etninę kultūrą, o kartu užimančią ir garbingą vietą inovacijų srityje.

Pavyzdžiui, kasmet antrojo spalio pirmadienį Japonijoje vyksta sporto ir sveikatos diena „Taiiku no hi“, darbai sustoja, pamokos nevyksta – visa tai pakeičia sporto renginiai, muzika ir kt. Arba visame pasaulyje išgarsėjęs japonų tradicinis šokis „Bon Odori“, kuriam rengiamas net kasmetinis festivalis, prasidėjęs dar prieš 500 metų. Ten tradicijos gerbiamos ir išlaikomos, bet tai nereiškia, kad jos stabdo judėti pirmyn.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode