Netrukus Lietuva švęs savo šimtmetį. Kasdien apie 1918-ųjų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto gimimo istoriją girdime per radiją, televiziją, skaitome spaudoje. Per tą šimtmetį būta visko: gėrio ir blogio. Visos šimtmečio kartos turi galybes įvairiausių prisiminimų.
Minint Sausio 13-ąją, šv. Mišių metu Vilniaus arkikatedroje, tremtinių navoje, Felicija Kazlėnienė, pamačiusi Švč. Marijos statulą, parvežtą iš Sibiro tremtinių kapų, po Mišių mintimis iškeliavo į 1989-uosius metus, kada jos vyras Rimantas Kazlėnas pradėjo organizuoti ekspedicijas į Sibirą lietuvių tremtinių takais, kaip jo iniciatyva buvo inventorizuojamos ir tvarkomos tremtinių kapinės. Taigi tremties ir rezistencijos laikmetis Lietuvos šimtmetyje jai neužmirštamas, nes kartu su vyru lankė tremtinių kapines nemažai metų. Paprašyta man, savo kraštietei žemaitei, daug papasakojo...
Kelionės patirtis po Sibiro tremties vietas, fiksuojant sparčiai nykstančias kapines, kryžius, paminklus, rašytinius liudininkų parodymus, Sibire gyvenusių ir tebegyvenančių lietuvių likimai, lietuviškų kapinių ir jose dar esančių kapų būklė užfiksuota operatoriaus Gintauto Aleknos, „Lemties“ bendrijos nario, vaizdo filmuose, nuotraukose, Antano Sadecko knygų trilogijoje, kurią tremtinys Juozas Arlauskas pavadino „Sibiro simfonija“. Apie tai savo apybraižose, straipsniuose rašė R. Kazlėnas, taip pat priklausęs „Lemties“ bendrijai, tiriančiai Sibiro tremtinių kultūrinį palikimą. Felicijai, saugančiai amžinybėn išėjusio Rimanto rašinius, nuotraukas, tremtinių laiškus, nesunku prisiminti ir paminėti kai kuriuos įvykius, sutapimus.
Vienas iš jų – tai knygnešio Juozo Akelaičio gyvenimo epopėja. Jis patyrė dvigubą tremtį už Lietuvos švietimą, spaudą: 1901 m. carizmo, 1949 m. bolševizmo laikais. Sutapimas, kad buvo ištremtas į tą pačią Manzurkos vietovę Sibire. Mirė būdamas 69 metų. Felicija apie J. Akelaitį prisiminė pirmiausiai, mat ekspedicijos metu Manzurkos kapinaitėse atsidūrė jo mirties dieną – liepos 29-ąją, turėdami iš Lietuvos senas nuotraukas, kapinių schemą. Prie J. Akelaičio kapo gulėjo nuvirtęs maumedžio kryžius, greta matėsi keturių palaidotų lietuvių kauburėliai. Ekspedicijos dalyviai sutvarkė kapelius, paminėjo mirusiuosius, jaunimas prie trispalvės padeklamavo poeto tremtinio Jono Greičiūno baladę, skirtą knygnešiui J. Akelaičiui. Nuvirtusį kryžių parsivežė į Lietuvą kaip kultūros paveldą. Kryžių Sibire padarė tremtinys Lietuvos karininkas Mykolas Dabulevičius. 1990 metais Kaune, Petrašiūnų kapinėse, įvyko iškilmingas J. Akelaičio palaikų perlaidojimas. Radiofikuotoje aikštelėje aidu atlėkė mėgstamiausių knygnešio J. Akelaičio dainų Maironio „Oi neverk, matušėle“ ir „Po dykim stepiam zabaikalja...“, kurias jis dainuodavo būdamas caro tremtinys Sibire, ilgėdamasis gimtųjų namų Paežeriuose, žodžiai.
Tais pačiais metais vyko ekspedicija su moksleiviais į nežinomą šalį Chakasiją, į kurią 1948 metų gegužę ginkluoti enkavedistai, stribų padedami, 58 gyvulinių vagonų ešelonu ištrėmė dzūkus. Jie atsidūrė dar visiškai tuščioje taigoje, iš kur sunkiausia pabėgti. Čia dzūkai guldė didžiulius kedrus ir maumedžius ir plukdė juos upėmis. Iškankinti bado, ligų, parazitų vieni dzūkai mirdavo, kiti jiems taigoje statydavo kryžius.
Saraloje pas ekspedicijos dalyvius susirinko daug lietuvių. Buvo gražus vakaras. Ir dabar Felicija prisiminė, kaip graudinosi klausydamasi dzūkų dainų apie partizanų meilę savo tėvynei, apie Pušelę (Albiną Neifaltienę, Dainavos apygardos partizanę), žuvusią Kalniškės miške. Sibire užsikonservavo anų laikų lietuvio kultūra, kuri mirė kartu su žmonėmis ir senais sulūžusiais mediniais kryžiais.
Įspūdį paliko ir Korbiko kapinės. Apie jas A. Sadecko knygoje „Obels žiedų ašaros“: „Už duobėto kelio prieš mus atsivėrė platus slėnis, žalia pieva. Joje nedidelė aukštumėlė, aptverta medine tvora. Ir aukšti vartai, ir kryžius virš jų. Už tvoros kapinės. Čia viskas suderinta: puošnūs žmogaus rankomis padaryti ir nuolat prižiūrimi kryžiai, keletas medžių ir laukinių gėlių žiedais pasipuošusi pieva. Kapinių viduryje – Švč. Marijos statula, tik ką nudažyta baltais aliejiniais dažais. Klasikinis veidas švyti taurumu. Lengvai krinta drabužių klostės. Jas praskyrusios rankos sužalotos metų naštos. Taip pat sužaloti drabužiai. Atsivėrusios statulos žaizdos laukia mūsų pagalbos. Turbūt kažkada prieš pusšimtį, gal keturiasdešimt metų, daugelis lietuvių kapinių ant sopkų viršūnių atrodė taip didingai. Mažne ant visų kryžių užrašai: tremtinys, lietuvis, tremtinė, lietuvė. O dabar? Dabar nemanau, kad yra kitos tokios kapinės, kokias radome Korbike, netoli Krasnojarsko. Taip pat nemanau, kad yra kitos tokios kapinės Sibire, kokias radome Zimoje, Novoiljinske, Ilkoje. Tik ten stovi metaliniai kryžiai, išpuošti ornamentais. Jų betoniniai antkapiai gražios formos, su rūtų šakelėmis šonuose ir įdubusiais ar iškilusiais kryžiais viršuje.
Paniekinti, sunkaus darbo išvarginti, alkani tremtiniai sukūrė paminklus, vertus jų kančių.
Mes būkime jų verti ir išsaugokime juos.“
Tai šitą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, parvežtą iš Korbiko kaip kultūros paveldą, aukštų bažnyčios hierarchų pašventintą ir įstatytą į Vilniaus arkikatedros tremtinių navą, ir glostė akimis Felicija Sausio 13-ąją šv. Mišių metu.
Pasirodo, A. Sadecko paminėtoje knygoje yra svarbių fragmentų apie tą skulptūrą: ji buvo remontuojama, dažoma ir kitaip prižiūrima, ir ten gyvenę lietuviai nepageidavo, kad ji būtų išgabenta į Lietuvą. Bendrija „Lemtis“ daug metų lankė Korbiko kapines ir stebėjo skulptūros būklę. Kai reikėdavo paremontuoti, net finansiškai padėdavo vietiniams lietuviams. Per pokalbį su G. Alekna apie „Lemtį“ sužinojau, kad jiedu su A. Sadecku lankė Korbiką 1990, 1997, 2000, 2007 metais du kartus. Lankė ir vėliau, bet Švč. Marijos skulptūra jau buvo pargabenta, o vietoj jos pastatyta kita.
1991 metais Felicija su ekspedicija lankėsi Bijske, Altajaus krašte. Čia susitiko su rusų kalbos mokytoja Marija Ugianskaite-Lotinova, tremtine tapusia devynerių metų. Ji Felicijai papasakojo apie savo kilmingą giminę, apie senelę Kiaunorienę, palaidotą Kiaunorių bažnyčios šventoriuje (Kelmės r.). Rodydama savo tėvų kapą, prasitarė, kad greta palaidotas žymus Lietuvos diplomatas. Taigi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kapą pasisekė rasti greičiau. D. Malinauskas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių politinių veikėjų Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lietuvybės dvasios įgavo iš motinos, kuriai įtakos turėjo jos dėdė, Adomo Mickevičiaus mokinys ir Lietuvos patriotas Bernardas Kęstutis Gediminas iš Alovės.
D. Malinauskas mokėsi Vilniuje, Minske, Galicijoje. 1890 m. įstojo į Taboro žemės ūkio akademiją Čekijoje. Sugrįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Vilniuje įkūrė slaptą draugiją lietuvybei gaivinti. 1922–1923 metais buvo nepaprastasis pasiuntinys Čekijoje, 1931 m. nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Estijoje.
1991 m. ekspedicijos dalyviai, lankydami diplomato apleistą kapą Sibiro žemėje, neįtarė, kad čia ilsisi Lietuvos signataras. Tik po metų Lietuvos televizijoje parodžius ekspedicijos vaizdo filmą (operatorius mažeikiškis G. Alekna), atsiliepė D. Malinausko vienintelis gyvas šeimos narys – anūkas Tadas Stoma. Jam buvo žinoma, kad 1941 m. birželio 14 d. garbaus amžiaus signataras kartu su žmona Sofija ir dviem seserimis išvežtas į Altajaus kraštą iš Alvito dvaro (Vilkaviškio apskritis), tačiau tolimesnis jo likimas buvo nežinomas. 1993 m. birželio 14 d. palaikai perlaidoti Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje.
Baigdama prisiminimus, F. Kazlėnienė įtikino, kad jau pirmosios ekspedicijos parodė mūsų tautos netektis ir kančias, todėl daug metų lankė tremtinių kapines, jas tvarkė. Iš ten likusių dar gyvų tremtinių girdėjo daug malonių padėkos žodžių, matė jų geras akis, suprato esą jiems reikalingi. Taip yra iki šiol.
Po pokalbio, susipažinus su A. Sadecko knygomis, turtingomis nuotraukų, minčių, kad senaties tam nėra, nedaug išviešinta faktų, dokumentų, sąžiningai neatskleista trėmimų psichologija, prisipažinau pritarianti, kad trylika metų (1940–1953) vyko planingas tautos genocidas.
Džiaugiamės Lietuvos valstybės atkurta nepriklausomybe, Vasario 16-osios Aktu, rodomu sostinėje, nors penkeriems metams parvežtu iš Vokietijos.
Branginkime savo Tėvynę pelningai. Visi.
Birutė ORINIENĖ
Gintauto Aleknos nuotrauka
