Pirmuoju islamistų nužudyto kunigo Jacques Hamelio (Žako Hamelio) vardo prizu apdovanotas katalikiško prancūzų dienraščio „La Croix“ žurnalistas Samuelis Lievenas už straipsnį „Tomas ir Benediktas, lapkričio 13-osios atsivertėliai (pranc. „Thomas et Benoît, les convertis du 13 novembre“).
Jame pasakojama apie du brolius, pasukusius skirtingais tikėjimo keliais – vienas įstojo į katalikų kunigų seminariją, kitas tapo musulmonu. Šeima beveik nebendravo iki lemtingųjų lapkričio 13-osios teroristinių išpuolių Paryžiuje 2015 metais. Kruvinąjį penktadienį Prancūzijos sostinėje įvyko virtinė koordinuotų atakų, kurių aukomis tapo į koncertą susirinkę ar restoranuose laiką leidę paryžiečiai. Daugiau kaip šimtas asmenų nužudyta, keli šimtai sužeista. Religija šeimą išskyrė, o teroras suartino. Praėjusias Kalėdas pirmąkart po penkiolikos metų broliai su tėvais šventė drauge.
Prancūzijos katalikų medijų federacija įsteigė kunigo J. Hamelio vardo apdovanojimą žurnalistams, kurie savo darbu prisideda prie taikos ir tarpreliginio dialogo kūrimo. Žiuri, be profesionalių žurnalistų ir leidėjų, sudarė Ruano arkivyskupas Dominique Lebrunas ir tėvo J. Hamelio sesuo Roseline. Jos brolis buvo nužudytas aukodamas šv. Mišias 2016 m. liepos 26 d. Atsakomybę už 86-erių dvasininko nužudymą prisiėmė „Islamo valstybė“.
Du peiliais ginkluoti islamistai kovotojai įsiveržė į Šiaurės Prancūzijoje esančio Normandijos regiono Saint-Etienne-du-Rouvray miestelio bažnyčią ir įkaitais paėmė ten buvusius žmones, vieną tikintįjį teroristai sunkiai sužeidė, o dvasininkui atėmė gyvybę. Paprastas ir pavyzdingas kunigas mirė kankinio mirtimi. Popiežius Pranciškus leido pradėti J. Hamelio skelbimo šventuoju bylą, nelaukiant įprastai reikalaujamų penkerių metų nuo kandidato mirties. Pasak beatifikacijos bylos postulatoriaus, nužudytasis palaikė gerus santykius su vietinės musulmonų bendruomenės vadovais, kurie apklausiami kaip liudininkai drauge su giminaičiais, kitais vyskupijos kunigais, dramatiško įvykio liudininkais.
Tomas – musulmonas, verslininkas, vedęs, turi tris vaikus. Benediktas – katalikas, buvęs seminaristas, dabar filosofijos dėstytojas, vedęs, turi du vaikus. Abu užauginti toje pačioje prancūzų katalikų šeimoje, giliai tikinčių tėvų, kurie su vieno iš keturių vaikų atsivertimu į islamą nesusitaikė beveik dešimtmetį.
2004-aisiais šeima iširo: įpykęs dėl dažno sūnaus lankymosi mečetėje, motinai verkiant, tėvas liepė palikti namus, artimieji net nedalyvavo jo vestuvėse su alžyriete. Nors Tomui visada rūpėjo Dievo klausimas, paauglystėje jis atšalo nuo katalikybės, nematydamas savo aplinkoje tikinčiųjų, pasiruošusių atiduoti gyvybę už tai, kas rašoma katekizme ar sakoma per šv. Mišias. Išpažįstamas tikėjimas ir kasdienybė per daug smarkiai skyrėsi. Net ir Pasaulio jaunimo dienos, 1997 metais vykusios Paryžiuje, tikėjimo neatgaivino. Įspūdį Tomui paliko į rankas pakliuvęs Koranas. Jis pradėjo ieškoti informacijos musulmonų forumuose internete – apie tekstų reikšmes, tikintiesiems deramą elgesį. Nusprendė melstis tik Dievui, be Jėzaus. Nė vieno musulmono gyvai nepažinojęs Tomas paprašė pažįstamo Mamadou iš licėjaus nusivesti jį pas imamą. Jo akivaizdoje ištarė šahadą (tikėjimo išpažinimą) ir tapo musulmonu salafistu.
Jaunesnysis brolis Benediktas iki Sutvirtinimo sakramento religija visai nesidomėjo. Tačiau nuvykęs į Jono Pauliaus II laidotuves Romoje, perskaitęs populiarų romaną „La cité de la joie“ apie lenkų misionierių kunigą Kalkutoje, susipažinęs su Bronkso pranciškonais, žinomais visame pasaulyje dėl gyvenimo be jokio turto, jis rado savo kelią – sekti Kristų ir padėti vargšams. Brolio atsivertimas į islamą ir jo nesutarimai su tėvu jam buvo tolimi. Tomui išsikrausčius, jiedu kartais susitikdavo suvalgyti halal kebabų, tačiau netrukus ryšis nutrūko. Benediktas įstojo į seminariją, iš kurios grįžo namo po ketverių metų, kai jį ištiko tikėjimo krizė. Su broliu buvo nekalbėjęs daugiau nei penketą metų. Kartkaretėmuis broliai ėmė bendrauti.
Daugybę paryžiečių gyvybių nusinešę teroro išpuoliai 2015 m. lapkritį šeimą suartino. Kruvinąjį penktadienį Tomo ir Benedikto tėvai neteko bičiulio. Į islamą atsivertusį vyresnįjį sūnų apklausė policija, darė kratas jo namuose ir islamiškame knygynėlyje. Vyrą pradėjo kankinti klausimai, ar kurio nors iš jo klientų nebuvo tarp teroristų. Panašus nerimas kamavo ir jo tėvus dar nuo žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje tų pačių metų sausį, kai iš sūnaus nesulaukė jokių žinių. „Mes prieš tai, kas čia įvyko. Esame musulmonai, bet neturime su šitais žmonėmis nieko bendro“, – sakė musulmonė marti, puldama į Tomo mamos glėbį su ašaromis.
Dabar Tomo žmona mokosi pasitikėti uošviais ir leisti vaikams pas juos nakvoti. Benediktas vedasi savo ir brolio vaikus į zoologijos sodą. Religijos klausimo šeima vengia. Tomo ir Benedikto tėvai islamu nesižavi, nemano, kad ir krikščionys, ir musulmonai „garbina tą patį Dievą“. Visgi. jei sūnus nuoširdžiai klysta, jis vis tiek lieka sūnumi. Filosofas Benediktas gailisi, kad anksčiau neišsakydavo kritinio požiūrio į islamą ir Koraną. Jo nuomone, laikui bėgant Tomas darosi sukalbamesnis ir vieną dieną jie galės ramiai šia tema diskutuoti, nors jų požiūris į tai, kas yra religija apskritai, labai skiriasi.
Straipsnio autorius S. Lievenas interviu „Radio France Internationale“ pasakojo, jog šeimą pažinojo kelerius metus. Kai pasiūlė pasakojimą išspausdinti minint dvejus metus nuo teroro išpuolių, brolių mama jam atsakė: rašykite, ką norite, bet svarbiausia, kad Tomas ir Benediktas vėl šnekasi. Jie patenkinti publikacija, mano, kad laikas ją išspausdinti buvo tinkamas. O istorija tęsiasi. S. Lievenas buvo pakviestas į Benedikto naujagimės krikštynas ir pasakojo matęs džiaugsmą šeimos, kuri iš naujo mokosi gyventi kartu. „Jie abu norėjo, kad jų ieškojimai šeimoje būtų priimami rimtai. Jie ėjo iki galo, bet ne už ribų. Tomas galėjo radikalizuotis, kaip kiti į islamą atsivertę prancūzai, išvykti kovoti į Siriją, kaip padarė dalis jo aplinkos žmonių“, – kalbėjo žurnalistas.
Parengė Rosita Garškaitė
