Nors iki kalendorinio gamtos virsmo dar liko beveik pusantro mėnesio, rajono viešojoje bibliotekoje jau pakvipo pavasariu. Čia susirinkusiems savo floristinių paveikslų-koliažų parodą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pristatė ilgametė bibliotekos skaitytoja, buvusi kultūros darbuotoja Laima Ziminskienė.
Parodos autorė lankytojams pateikė per dvidešimt skirtingu laikotarpiu sukurtų darbų, kuriuos vienija viena bendra tema – meilė gamtai. Tiksliau – begalinė aistra gėlėms, kurios ženkliai dominuoja bendrame parodos kontekste. Ryškiaspalviais žiedais pražydusios gėlės, paskendusios raudonskruosčių obuoliukų glėbyje, norom nenorom traukia bibliotekos lankytojų dėmesį, primindamos mums apie amžinąjį gamtos grožį, nepavaldų greit bėgančiam laikui.
Savo darbus autorė įvardija kaip floristinius paveikslus-koliažus, kurių atlikimo technika užgimė prieš 20 metų Amerikoje, o vėliau plačiai paplito Kinijoje, Lenkijoje bei kitose šalyse. Jos pagrindą sudaro ant specialaus ištempto tinklinio audinio kruopščiai klijuojamos įvairios egzotiškos gamtos dovanos, paprastai randamos Afrikoje. Tai specialiose skysčiuose mirkyti, vėliau džiovinti, dažnai sumedėję augalai, įvairūs vaisiai, uogos, spalvingi akmenėliai bei visos kitos medžiagos, kurias nešykštėdama mums dovanoja pati gamta. Nors žodis „dovanoja“ yra sąlyginis, nes, anot ponios Laimos, egzotiniai augalai bei darbams reikalingos medžiagos yra ganėtinai brangios, o ir į Lietuvą jos atkeliauja net iš tolimo Tailando.
„Tuomet tenka savo vaikų prašyti „europinės“ paramos, nes iš menkutės pensijos negalėčiau nusipirkti visų man reikalingų medžiagų“, – juokauja parodos autorė, liūdnai konstatuodama, jog dėl finansinio stygiaus ši paroda greičiausiai bus paskutinė.
„Gimus kūrinio idėjai, mintyse stengiuosi visus darbus susidėlioti jau iš vakaro. Ryte peržiūriu visas savo turimas medžiagas ir pamatau, jog jos netinka. Nepaisant to, pradedu dirbti ir įsitikinu, kad medžiagos išties netinka. Tuomet širdis pradeda pyktis su smegenimis, o pykčiui numalšinti griebiuosi šokolado“, – apie kūrybines kančias linksmai pasakoja ponia Laima.
Anot autorės, tokie koliažai, „jeigu jie neperkrauti ir saikingi“, labai tinka papuošti namus, įstaigų holus, pavėsines, pirtis. Nors ponia Laima kalba gražia suvalkietiška šnekta, save ji laiko sūduve ir, paneigdama visus mitus apie suvalkiečių taupumą, mielai dovanoja savo darbus draugams bei artimiesiems. „Nes noriu, kad ir kitiems būtų gražu“. Beje, vieną darbelį ponia Laima padovanojo ir bibliotekai, už ką bibliotekos darbuotojai jai yra nepaprastai dėkingi.
„Visą gyvenimą turėjau nepaprastą norą kažką tai daryti, kažką tai kurti, kurį net sunku apibūdinti ar išreikšti žodžiais. Menas man – ne vien tik hobis. Tai tarsi liga ar vaistas, gelbstintis nuo širdies ligų ir nuo depresijos, padedantis sunkiomis gyvenimo akimirkomis“, – prisipažįsta ponia Laima.
Paklausta, kas paskatino domėtis tokiais koliažais, autorė atsakė, jog viskas prasidėjo prieš gerus du dešimtmečius, kuomet grybaudama šalia „Volungėlės“ sodų, miške aptikdavo išsiraičiusių šakų, šaknų ar beržo kerpių, kuriomis vėliau dekoruodavo savo sodo namelį. „Pamačiusi miške tokį daiktą, aš jau žinodavau, kur jis man geriausiai tiks ar kur aš jį galėčiau tinkamai panaudoti“. Nors dabar išvykos į mišką tapo žymiai retesnės, meilė gamtai ir jos grožiui niekur nedingo. Ji puikiai jaučiama ir autorės darbuose, kuo gali įsitikinti visi alytiškiai, užsukę į rajono viešąją biblioteką.
Arnoldas Šatrauskas
