Gruodžio 14-15 d. Briuselyje vyksta tradicinis Europos Sąjungos (ES) valstybių ir institucijų vadovų susitikimas. Kaip kvietime į jį pastebėjo Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, tai pirmas po ilgesnės pertraukos ne krizės sąlygomis vykstantis susitikimas. Tiesa, šis pastebėjimas taikytinas tik euro zonos krizei, nes ES ekonomikos augimas yra atsigavęs, o Graikijos vyriausybė rengiasi užbaigti finansinės pagalbos programą. Nors pabėgėlių srautai iš Pietų kaimynystės į Europą yra sumažėję, o kai kas jau paskelbė apie pergalę prieš vadinamąją Islamo valstybę, tačiau anksti kalbėti apie tai, kad konfliktai Sirijoje ir kitose Vidurio Rytų regiono valstybėse artėja link taikių sprendimų. Neišspręsti ir agresyvios Rusijos politikos sukelti konfliktai Rytų kaimynystėje – nors pastebimas Rusijos vadovybės tono bendraujant su Vakarais pokytis, tačiau nematyti pažangos įgyvendinant Minsko susitarimus.
Minėti klausimai atsispindi ir susitikimo Briuselyje darbotvarkėje. Lietuvos prezidentė tradiciškai akcentuoja ekonominių sankcijų Rusijai dėl Minsko susitarimų nesilaikymo pratęsimą. EVT taip pat bus aptariami neseniai priimti sprendimai, rodantys ES valstybių ketinimus glaudžiau bendradarbiauti gynybos srityje, o NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo dalyvavimas rodo siekį koordinuoti ES veiksmus su NATO. Be to, diskutuojant dėl ES prieglobsčio ir migracijos politikos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos reformos, išbandomas naujas formatas – vadovų diskusija, kuria siekiama išsiaiškinti nacionalinių pozicijų skirtumus, neskubant priimti naujų sprendimų. Labai supaprastintai vertinant, migracijos ir ypač privalomų pabėgėlių perkėlimo kvotų klausimais skiriasi Vakarų ir Rytų šalių pozicijos, o euro zonos integracijos ir finansinių išteklių perskirstymo klausimais skiriasi Šiaurės ir Pietų šalių pozicijos. Be to, požiūrių skirtumai išryškėję tarp skirtingų ES institucijų, pavyzdžiui, Europos Komisijos ir EVT pirmininko D. Tusko. Svarbus ir užsitęsęs valdančiosios koalicijos formavimas Vokietijoje – tikėtina, kad kol joje nebus suformuota nauja Vyriausybė, nebus priimti jokie svarbesni sprendimai ES.
Vis dėlto ši EVT bus labiausiai siejama su pažanga, pasiekta derantis su Jungtine Karalyste dėl išstojimo su ES. Likus keletui dienų iki EVT po karštligiškų JK premjerės bandymų pasiūlyti koalicijos partnerei Šiaurės Airijos Demokratinei junionistų partijai (DUP) priimtinas formuluotes dėl sienos su Airija po išstojimo iš ES, JK ir ES derybininkai konstatavo „pakankamą pažangą“ derybose, kad būtų galima pereiti prie antrojo derybų etapo. Teigiamos žinios apie „pakankamą pažangą“ derybose reikėjo visoms dalyvaujančioms pusėms. Šiuo požiūriu JK premjerės vyriausybės silpnumas tapo taktine stiprybe, nes galiausiai ES derybininkai ir šalių vadovai parodė lankstumą ir norą padėti Th. May rasti sutarimą. Tačiau pirmasis derybų pusmetis ir tarpinio susitarimo dėl piliečių teisių, Airijos ir Šiaurės Airijos sienos bei finansinių JK ir ES klausimų tekstas rodo keletą įdomių dalykų.
Kaip ir galima buvo prognozuoti, kol kas didesnę derybinę galią demonstruoja ES. Formuluotės dėl piliečių teisių bei finansinių reikalų (JK finansinių įsipareigojimų išstojus iš ES) iš esmės atspindi pirmines ES pozicijas. Kitaip sakant, po viešų JK vyriausybės ministrų pasisakymų, demonstravusių nenorą priimti ES suformuluotas sąlygas, po nerezultatyvių JK ir ES derybininkų susitikimų šį rudenį galiausiai JK vyriausybė priėmė tai, ko nuo pat pradžių siekė ES – kad JK gerbtų ten gyvenančių ES šalių piliečių teises ir vykdytų ES prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Tai nestebina dėl kelių priežasčių. Visų pirma – vertinant ekonominius ryšius tarp JK ir ES, JK tarpusavio ryšiai yra santykinai svarbesni nei ES. Be to, nepaisant JK mėginimų iš karto pradėti derybines diskusijas apie būsimus JK ir ES ekonominius santykius (šiuo metu dažniausiai JK atstovų minima formuluotė yra „laisva prekyba“ pagal ES ir Kanados sutarties pavyzdį, papildyta sektoriniais susitarimais), ES derybininkai laikėsi pozicijos, kad prie šio klausimo bus galima pereiti tik sutarus dėl išstojimo klausimų. Vieninga ES valstybių pozicija dėl šio ir kitų pavasarį sutartų derybų principų yra kitas svarbus veiksnys, lėmęs tai, jog JK vyriausybė galiausiai turėjo nusileisti.
Tiesa, pasiekus tarpinį susitarimą JK pagrindinis derybininkas D. Davisas pareiškė, kad tai nėra teisiškai įpareigojantis susitarimas, o tik ketinimų išraiška, t. y. kad dėl nieko nesutarta, kol nebus sutarta dėl visko. Bet šis pareiškimas tik patvirtina jau žinomą tendenciją – JK vyriausybei derybos yra labai politizuotas procesas, kuris susilaukia daug šalies žiniasklaidos dėmesio. Vidaus politika formuoja svarbų kontekstą deryboms ir kartais jis gali padėti JK derybininkams pasiekti taktinių laimėjimų. Tačiau laikas yra ne jų sąjungininkas, o nesusitarimo kaina JK yra didesnė nei ES. Jei per antrą derybų etapą JK nepavyks susilpninti ES 27 šalių vienybės ir pereiti prie dvišalių diskusijų su konkrečiomis ES valstybėmis dėl pastarosioms labiausiai rūpimų prekybinių, sektorinių ir kitų klausimų, 2018 metų pabaigoje veikiausiai pasikartos panaši situacija, kokią galima buvo stebėti prieš savaitę.
Tiesa, net ir toks paskutinės nakties susitarimas po metų gali būti sudėtingas. Ne dėl to, kad nepavyktų sutarti dėl prekybos santykių po JK išstojimo iš ES – jau dabar aišku, kad dėl jų galutinis susitarimas bus pasirašytas JK jau išstojus iš ES, t. y. vėliau nei 2019 metais. Kaip tik todėl dabar bus pereita prie derybų dėl pereinamojo laikotarpio,per kurį ir bus detalizuojamas ateities santykių tarp JK ir ES modelis. Ir ne dėl to, kad gali nepavykti susitarti dėl pereinamojo laikotarpio – tokiu susitarimu suinteresuotos visos dalyvaujančios šalys. Rimta kliūtimi susitarti gali tapti Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimas.
Kaip atkreipė dėmesį nemažai analitikų, neseniai suderėtame tekste, į kurį įtrauktos ir Airijai, ir Šiaurės Airijai priimtinos formuluotės, yra veikiau gerų norų rinkinys, nei konkretus sprendimas, kaip suderinti kol kas nesuderinamus dalykus. Airijos vyriausybės tikslas yra išsaugoti pasienio procedūromis netrikdomą prekybą ir asmenų judėjimą tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, nes būtent tai laikoma labai svarbia sąlyga, leidusia pasiekti taikų Šiaurės Airijos klausimo sprendimą. Pastarosios tikslas yra nebūti jokiu specialiu statusu atskirtai nuo likusios JK, ir tuo ypač suinteresuota DUP, kuri būdama Th. May koalicijos partnere turi didelę galią šiose derybose. Tuo metu JK vyriausybė yra aiškiai deklaravusi, kad referendumo dėl išstojimo rezultatas ją įpareigoja siekti JK išstojimo iš ES bendrosios rinkos ir muitų sąjungos. Kitaip sakant, susigrąžinti suverenią išorės sienų kontrolę. Visa tai sudėjus kartu gaunama neįmanoma trejybė. Nebent JK vyriausybei pavyktų rasti tokį techninį sprendimą, kuris leistų tikrinti Airijos ir Šiaurės Airijos sieną kertančius asmenis ir transporto priemones, jų nestabdant ties pasieniu. Tačiau ekspertai gana skeptiškai vertina tokią galimybę.
Rizika, kad šios problemos sprendimas nebus rastas reiškia, kad didelė tikimybė, jog išsitęs pereinamasis laikotarpis, kurio metu JK jau bus išstojusi iš ES, tačiau tebedalyvaus ES bendrojoje rinkoje ir laikysis ES reguliavimo normų. Tai šios savaitės pradžioje kalbėdama JK parlamente pripažino ir Th. May. Paradoksalu, bet tai reikš, kad JK įgis panašų statusą kaip Norvegija, ji nedalyvauja ES institucijose priimant sprendimus, todėl tiesiog turi perimti ES bendrosios rinkos taisykles mainais už priėjimą prie jos ir dar mokėti į ES biudžetą. Kitaip sakant, JK galios bus labiau apribotos, nei būnant ES nare.
Žinoma, galima teigti, kad tai tik laikinas statusas ir ši kaina verta to, kad po pereinamojo laikotarpio JK nebepriklausytų nuo Europos Teisingumo Teismo sprendimų ir galėtų savarankiškai sudaryti prekybos sutartis su kitomis Pasaulio prekybos organizacijos narėmis. Tačiau sunkumai ieškant Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimo sprendimo rodo, kaip neapgalvotai buvo agituojama už JK išstojimą iš ES. Net ir tokios šalys kaip JK – viena didžiausių Europos ekonomikų, nuolatinė JTO saugumo tarybos narė – yra taip smarkiai įvairiais tarpusavio ryšiais susijusios su išorės pasauliu, kad supaprastinti šūkiai apie suverenios kontrolės susigrąžinimą, kuriuos referendumo metu kartojo išstojimo šalininkai, buvo netikslūs ir neatsakingi. Tuo labiau, jog JK, pasinaudodama savo kaip ES narės suvereniomis galiomis, buvo išsiderėjusi daug išimčių iš įvairių ES integracijos projektų, kurie jos atstovams atrodė nenaudingi dėl ekonominių ar politinių priežasčių.
Tai nereiškia, kad būtų teisinga kvestionuoti referendumo dėl JK išstojimo iš ES rezultatus ar siūlyti inicijuoti naują referendumą. Be to, politine prasme JK vyriausybė privalės parodyti bent simbolinį imigracijos kontrolės ir teisėkūros savarankiškumo sustiprinimą. Tačiau visa tai rodo, kad realybės ignoravimas gali daug kainuoti – ne tik ekonominių praradimų dėl išaugusių trikdžių prekybai, padidėjusio neapibrėžtumo, bet ir politinių įtampų. Ir tai nėra kaina už suvereniteto stiprinimą, nes už ką ir kas galiausiai sumokės bent šiuo metu yra neaišku.
----------
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
