Lietuvos santykiai su Izraeliu yra išskirtinai geri, palyginus su daugeliu Europos Sąjungos (ES) šalių. Dėl to džiugu, prisiminus, kiek vietos kolaborantai prisidėjo prie Lietuvos žydų žudymo per Holokaustą. Bet vardan gerų santykių nereikia atsisakyti principų ar perdėm stengtis įsiteikti.
Lietuva vaizduojasi moralios politikos vykdytoja, nuolat kritikuoja Rusiją dėl tarptautinės teisės normų nepaisymo. Bet ji tyli, netiesiogiai ir pritaria, kai Izraelis toliau stato nausėdijas palestiniečių teritorijoje, nors tarptautinė teisė draudžia okupantui leisti savo gyventojams įsikurti okupuotoje žemėje. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, tarp jų 298 ir ypač 446, pasmerkė gyvenviečių statybą, taigi ir neteisėtą Palestinos kolonizavimą. Iki 1980-ųjų net Vašingtonas laikė statybas neteisėtomis.
Palestiniečiai nėra angeliukai, bet manytum, jog Lietuva, beveik 50 metų nešusi okupacijos jungą, labiau užjaustų kitą engiamą tautą. Kaip viskas greit pakito. Sąjūdžio metais mes piktinomės, kai kitos šalys mus ragino elgtis santūriai, pasitikėti Michailo Gorbačiovo gera valia, o dabar raginame palestiniečius pasikliauti Izraelio premjero Benjamino Netanyahu gera valia, nors seniai akivaizdu, kad tos geros valios nė kvapo.
Šį pirmadienį Netanyahu dalyvavo neformaliuose pusryčiuose su ES užsienio reikalų ministrais. Tai pirmas Izraelio vyriausybės vadovo vizitas į ES būstinę Briuselyje po daugiau kaip 20 metų pertraukos. Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius buvo vizito iniciatorius, ir už tai jam padėkojo B. Netanyahu. Ne visi ES diplomatai entuziastingai pritarė Lietuvos iniciatyvai. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, kuri oficialiai pakvietė Izraelio premjerą, tuo pačiu metu išsiuntė panašų kvietimą ir palestiniečių prezidentui Mahmudui Abbasui – tai galime laikyti švelniu priekaištu ir priminimu, kad konflikto atveju reikia išklausyti abi puses.
Neabejoju, kad savo iniciatyva L. Linkevičius mėgino įsiteikti B. Netanyahu, laimėti jo malonę. Ministras, arba bent jo štabas, turi žinoti, kad šiuo metu B. Netanyahu jaučia didelį spaudimą. Įtariama, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, prokurorai jau ne kartą jį apklausinėjo šiuo reikalu, jei jam būtų iškelta byla, jis turbūt turėtų atsistatydinti. Auga izraeliečių pasipiktinimas. Praeitą šeštadienį gal dešimt tūkstančių dalyvavo demonstracijose, protestuodami prieš B. Netanyahu ir jo vyriausybės korupciją. Tai ne pirmoji tokia protesto akcija. Savo kvietimu L. Linkevičius metė gelbėjimo ratą Izraelio premjerui. Bent trumpam buvo nukreipiamas dėmesys nuo kaltinimų ir tyrimų. Dar svarbiau, B. Netanyahu gali prisistatyti kaip veiksmingas valstybininkas, svarbiausias Izraelio interesų gynėjas, iš ES sulaukęs kvietimo, kurio nesulaukė visi jo pirmtakai. Atseit, įvertinkite savo premjerą ir nusiraminkite. Nestebina, kad B. Netanyahu viešai padėkojo L. Linkevičiui ir Lietuvai.
Ne visada sekasi. Likimas JAV prezidento D. Trumpo asmenyje pagadino numatytą L. Linkevičiaus ir B. Netanyahu puotą. Jau nustačius vizito į Briuselį datą, D. Trumpas priėmė savo kontroversišką sprendimą paskelbti Jeruzalę Izraelio sostine. Jei D. Trumpo sprendimas būtų nuskambėjęs savaitę anksčiau, galima spėti, kad susitikimo tonas ir turinys būtų buvęs kitoks, palankesnis L. Linkevičiui ir B. Netanyahu. Kita likimo ironija tai, kad B. Netanyahu ko gero sulaukė priekaištų ne tik dėl savo, bet ir dėl D. Trumpo veiksmų. Kaip bebūtų, F. Mogherini pabrėžė, kad B. Netanyahu tegul nelaukia, kad ES šalys sektų JAV pavyzdžiu.
Po susitikimo L. Linkevičius kalbėjo lyg būtų B. Netanayhu spaudos atstovas. Esą „svarbiausias dalykas, ko Izraelis siekia, teisė egzistuoti Izraeliui kaip valstybei. Nuolatinis apšaudymas iš Gazos sektoriaus raketomis, savižudžių išpuoliai, teroro aktai rodo, kad nėra tokio susitaikymo, ir tai, Izraelio premjero nuomone, yra pagrindinė priežastis, kodėl nėra tokio susikalbėjimo“. Bet nėra jokio „nuolatinio“ apšaudymo iš Gazos sektoriaus, savižudžių išpuolių ir teroro aktų vis mažiau didele dalimi dėl veiksmingų Izraelio saugumo priemonių. L. Linkevičius gal vienu ir kitu žodžiu būtų galėjęs atkreipti dėmesį į problematiškus, iš tiesų nepateisinamus Izraelio veiksmus, tarp kita ko, kad jis pavertė Gazos ruožą bene didžiausiu atviro dangaus kalėjimu pasaulyje. Būtų įdomu žinoti, kiek 15 metų palestiniečių berniukų ir mergaičių bent kartą savo gyvenime galėjo išvykti iš Gazos ruožo ir aplankyti kitą pasaulio vietą, tarkime Briuselį.
Rengdamas susitikimą, L. Linkevičius tvirtino, kad „siekiame visų ES šalių diskusijos bendrijai ir Izraeliui rūpimais klausimais. Ypač svarbus tiesioginis dialogas. Tik įsiklausę į argumentus, pateiktus diskusijoje, galime siekti kartais labai skirtingų pozicijų derinimo“. Jei svarbu diskutuoti ir išsiaiškinti, tai kodėl nepakviesti ir M. Abasso, kurio nuostatos nėra taip gerai žinomos kaip B. Netanyahu? Verta pažymėti, kad šįmet L. Linkevičius nevyko į Paryžiaus konferenciją dėl Artimųjų rytų, ten pasiuntė viceministrą, kas neliko nepastebėta Prancūzijoje. Juk ir ten buvo reiškiamos nuomonės, kurių verta įsiklausyti, ir ne tik vienos pusės.
Vienašališkas Izraelio palaikymas nedera su siekiu vykdyti moralią politiką, nes palaikomi net nepateisinami Izraelio veiksmai. Dar susidaro įspūdis, kad santykiai apskritai yra vienašališki, o ne abipusiški, Lietuva dažnai palaiko Izraelį, gina jo interesus, bet kaip atsilygina Izraelis, kokias Lietuvos diplomatines iniciatyvas remia? Gal atmintis šlubuoja, bet jų neprisimenu.
Yra ir pragiedrulių. Kol kas Lietuva solidarizuojasi su kitomis ES šalimis, ir neketina perkelti ambasados į Jeruzalę. Bet kiek ilgai švies saulė?
----------
Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
