Senosios priemonės darosi vis svarbesnės, nors pokyčių tempas ir spartėja. Tai yra šiuolaikinės saugumo politikos paradoksas.
Didžioji Britanija ir kitos šalys kviečiasi iš pensijos senus Šaltojo karo laikų kontrpropagandos ir šnipų gaudynių veteranus. Anuomet šie žmonės suprato sovietinį mentalitetą, taigi, dabar jie gali suprasti naują rusiškąją mąstyseną. Jie gali atskirti signalą nuo triukšmo ir išsiaiškinti, kurie įvykiai galbūt yra tam tikro modelio dalis, o kurie – tik paprastas atsitiktinumas.
Uniformuoti vyrai ir moterys savo ruožtu dabar mokosi naudotis žemėlapiais ir kompasais, ruošdamiesi galimiems Rusijos trukdžiams palydovinėms ir kitoms sistemoms, nuo kurių esame priklausomi. Kai kuriais atvejais seni ginklai veikia patikimiau nei nauji.
Baltijos šalyse ir kituose regionuose mūsų specialiosios pajėgos veda partizaninio karo mokymus. Iš dalies tai yra partizanų „miško brolių“ pasipriešinimo 5–6 dešimtmečiais pakartojimas, turintis didesnes sėkmės galimybes.
Tai turi galingą atgrasymo poveikį. Kremlius pastaruosius 25 metus mėgavosi neįtikėtina sėkme. Vakarų šalys atsisakė tikėti, kad Rusija turi kokių nors priešiškų ketinimų. Vėliau jos atsisakė patikėti, kad priešiški ketinimai gali peraugti į priešiškus veiksmus. Galiausiai dėl politinių ir ekonominių priežasčių jos nusprendė apsimesti, kad nieko nevyksta.
Vis dėlto šie laikai, regis, jau baigėsi. Kremlius jau žino, kad jo daugialypė ataka prieš Vakarus yra rizikinga. Jo šnipai labiau rizikuoja būti sučiupti; labiau tikėtina ir kad gudrūs jo verslo sandoriai prieštaraus įstatymams. Jei Kremlius panaudos karinę jėgą, jis sumokės didžiulę kainą – susidurs su įprastu ir netradiciniu pasipriešinimu. Tai negarantuoja saugumo, tačiau reiškia, kad konflikto eskalavimo rizika yra mažesnė.
Likusi problema yra dvilypė. Mums vis dar prastai sekasi pastebėti „naujus dalykus“ Kremliaus taktikoje. Kaip Rusija naudoja bepilotes skraidykles, dirbtinį intelektą, veido atpažinimo technologijas?
Ypač didelį nerimą kelia mūsų pastangos žmonėms apsaugoti. Tai susiję ne vien su žinomų Kremliaus kritikų nužudymais ir bauginimais. Pavojus gresia kiekvienam, susijusiam su priešakinės linijos valstybių saugumu. Nuolat girdžiu pavyzdžių (kurie oficialiai neigiami), kad visuose lygiuose, tiek realiame gyvenime, tiek elektroninėje erdvėje, yra puldinėjami NATO kariai ir kiti asmenys.
Naujosios technologijos suteikia galimybę nusitaikyti į kitą pusę su beprecedenčiu tikslumu. Per operaciją prieš Lietuvoje dislokuotą Vokietijos karinį dalinį kai kuriuos karius mėginta priversti patikėti, kad jiems dalyvaujant misijoje, jų sutuoktiniai ir partneriai buvo jiems neištikimi. Jei tai yra tiesa, šis triukas yra vienas seniausių, tačiau jis buvo įgyvendintas gudriai panaudojant socialinius tinklus ir kitas šiuolaikines priemones.
Tačiau nesėkmingos pastangos neatsilikti nuo greit besivystančios grėsmės nėra vienintelis mūsų trūkumas. Mums taip pat nepakanka itin reikalingų senamadiškų ekspertinių žinių. Vakarų šalys po 1991-ųjų išbarstė savo sugebėjimus stebėti Rusiją. Skubame verbuoti ir apmokyti rusų kalbą mokančius specialistus, tačiau atkurti kai kuriuos prarastus įgūdžius prireiks ištisų dešimtmečių.
Pareigūnai tvirtina, kad esminiai sugebėjimai dar yra išlikę įslaptinto pasaulio glūdumoje, bet iš jų maža naudos, kai kalbama apie Rusijos grėsmę visuomenei: akademinei bendruomenei, energetikos ir finansų sektoriams, žiniasklaidai, teisės sistemai ir kitiems. Mums reikia išsamių viešų debatų apie Rusijos kišimąsi į mūsų visuomenę ir būdus su tuo kovoti. Tada turime visokeriopai stengtis panaikinti savo silpnąsias vietas, išnaudojamas Kremliaus.
Laimei, mūsų sąjungininkės Baltijos šalys, Ukraina, Vidurio Europa ir kitos valstybės turi gana daug ekspertinių žinių. Turime jomis pasinaudoti.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
