Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2016 m. fizikos studijų kryptį baigusių ir pedagogais įsidarbinusių asmenų skaičius Lietuvoje tebuvo vos 8, chemijos – 5, o 2015-2017 metais į studijų programą „Fizikos ir chemijos mokymas“ priimtas vos 1 studentas. Esant tokiam menkam susidomėjimui pedagoginėmis studijomis nuogąstaujama, jog pasitraukus senajai mokytojų kartai, nebebus kam mokyti fizikos ir chemijos. Šiame technologijų amžiuje tiksliųjų mokslų išmanymas yra itin aktualus, o vaiko susidomėjimą reikėtų ugdyti jau nuo mokyklos suolo. Kaip sudominsime vaikus, kai nebus kam tuo užsiimti?
Vygantas Kornejevas, Prienų rajono Stakliškių gimnazijos direktorius, KTU pedagogikos studijų kviestinis lektorius, susiklosčiusią situaciją vadina užburtu ratu – kai vaikai neturi sektino pavyzdžio, t.y., tokio, kuris „užkrėstų“ pedagogo profesine liga, mokiniai taip pat nesusimąsto, jog galėtų rinktis šią profesiją.
Renkasi lengvesnes profesijas
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Pedagogų veiklos skyriaus vedėjos Vilmos Bačkiūtės, nors ministerija nėra atlikusi tyrimų, kurie išsamiau paaiškintų tokį mažą pedagogikos studijų susidomėjimą tiksliųjų mokslų srityse, priežastis gana aiški – dažnai jaunuoliai, norintys save realizuoti per tiksliuosius mokslus renkasi tiesiog kitokį, dažnai geriau apmokamą karjeros kelią.
Kauno technologijos universitete pedagogikos studijas baigusi ir KTU inžinerijos licėjuje antrus metus fizikos mokytoja dirbanti Vaida Gotšvitaitė – Čepkauskienė antrina, jog viena iš priežasčių, kodėl tiksliesiems mokslams gabūs žmonės nesirenka šios srities pedagogikos studijų, gali būti tiesiog paprastesnio kelio ieškojimas.
„Tikslieji mokslai nėra lengvi – tiek chemijoje, tiek fizikoje reikalingos ir geros matematikos žinios, o juk yra ir lengvesnių mokslų, tačiau taip pat įdomių“, – pastebi V. Gotšvitaitė – Čepkauskienė.
Be to, mokytojo darbui neabejotinai reikalingas ne tik pašaukimas ir didelė motyvacija, meilė vaikams, bet ir nuolatinis tobulėjimas, domėjimasis naujovėmis tam, kad žengti koja kojon su jaunąja karta. „Jei neturėsi noro nuolat bendrauti su jaunimu, to išmokti per prievartą, manau, tiesiog neįmanoma arba labai sudėtinga“, – pažymi jaunoji pedagogė.
Ji pati pasakoja mokytoja svajojusi tapti nuo vaikystės, bet pirmiausia baigė taikomosios fizikos bakalauro ir aplinkosaugos inžinerijos magistro studijas, keletą metų dirbo administracinį darbą ir tik tuomet nutarė įgyti pedagogo kvalifikaciją. „Nuolat galvodavau: nenoriu nuolatinio darbo prie kompiuterio, noriu bendrauti, kurti ir dirbti su jaunimu, noriu įkvėpti kitus“, – prisimena V. Gotšvitaitė – Čepkauskienė, šiuo metu sėkmingai save realizuojanti fizikos mokytojos amplua.
Skirtingi keliai link darbo mokykloje
V. Bačkiūtė pastebi, jog nors tiksliųjų mokslų srityse pedagogikos studijų programos nėra populiarios, susidomėjimas šių krypčių nepedagoginėmis studijomis pastaraisiais metais augo ir į jas priimama vis geriau pasirengusių studentų. Kaip vieną iš būdų, siekiant užtikrinti pakankamą pedagogų skaičių trumpuoju laikotarpiu, V. Bačkiūtė nurodo profesinių studijų programas, kurios į mokytojo karjerą nukreipia dalykiškai jau pasirengusius ir motyvuotus atitinkamų studijų sričių specialistus.
„Numatoma nukreipti valstybės finansavimą į gretutines ir profesines pedagogines studijas ir tuo pačiu skatinti aukštąsias mokyklas peržiūrėti ir kurti kokybiškas ir šiuolaikiškas lygiagrečiąsias dalykinių ugdymo mokslų studijų programas“, – teigia Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė.
Ieškoti būsimų pedagogų tarp specialybines studijas baigusių žmonių, kaip vieną iš galimų variantų spręsti mažėjančio pedagogų skaičiaus problemą, nurodo ir V. Kornejevas.
„Kartais žmonės net nepagalvoja ir nežino, kad turi pašaukimą pedagoginiam darbui, todėl būtina ieškoti tokių žmonių, su jais bendradarbiauti ir kalbėtis“, – sako V. Kornejevas.
Pasak jo, didesnė tikimybė, jog žmonės, pirmiausia baigę specialybines studijas, o vėliau įgiję pedagogo kvalifikaciją, yra motyvuoti ir ateina jau tvirtai žinodami, ko nori. „Didžiausias profesinių pedagogikos studijų privalumas yra tas, jog praktiką galima taikyti su teorija, o studentų motyvacija yra didesnė, nes dažniausiai jie yra jau dirbantys, tad iškart gali pritaikyti žinias, ieškoti sprendimų įvairiose situacijose.“
Vis dėlto, V. Kornejevo teigimu, nėra vieno geriausio būdo tapti pedagogu, visi jie yra tinkami kai žmogus yra motyvuotas ir nori dirbti mokykloje. „Tiek tarp pedagogikos, tiek tarp specialybines studijas baigusių žmonių yra puikių mokytojų, o kuo bus didesnė kelių įvairovė ateiti dirbti į mokyklą, tuo pačiai švietimo sistemai bus geriau“, – pastebi V. Kornejevas.
Sėkmingo pedagogų ugdymo modelio paieškos
Pasak V. Bačkiūtės, Lietuvoje problematiška tai, jog egzistuoja griežti kvalifikaciniai reikalavimai profesijai, tačiau mokytojų rengimas – siauros kvalifikacijos, ką pastebi ir tarptautiniai ekspertai.
„Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai pažymi, jog Lietuvoje šiuo metu dėmesys sukoncentruotas į būsimų mokytojų studijas, bet stinga pastangų tolesniam jų profesiniam tobulėjimui. Norint išlaikyti jaunus ir perspektyvius mokytojus, turime teikti gerokai daugiau pagalbos tiek pačioje karjeros pradžioje, tiek ir vėlesnėje perspektyvoje“, – teigia Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė.
Europos šalyje taikomi skirtingi pedagogų rengimo modeliai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui Suomijoje taikomas modelis, tapę labai sėkmingais, tačiau švietimo srities atstovai pabrėžia, jog renkantis ir kuriant tinkamiausią pedagogų rengimo būdą, negalima aklai imti ir „įklijuoti“ vieno ar kito modelio Lietuvoje, neatsižvelgus į čia esančią kultūrą ir kitus veiksnius.
„Eksperimentuoti ir bandyti reikia taip, jog nenukentėtų pati švietimo sistema: įvesti tam tikras naujoves ir stebėti ar jos pasiteisina, o ne kardinaliai keisti visą sistemą, – sako V. Kornejevas. Jo teigimu, kuo bus daugiau įvairovės, bandymų tobulinti sistemą ne keičiant ją iš esmės, o vis pritaikant tam tikrus elementus ir siekiant atvesti geriausius pedagogus į mokyklas, tuo didesnė tikimybė atrasti savo sėkmės formulę.
KTU informacija
