Seime toliau skinasi kelią pasiūlymai didinti nekilnojamojo turto mokestį. Siūloma įvesti progresinį nekilnojamojo turto mokestį, tai yra, palikti šiuo metu galiojantį 0,5 proc. tarifą nekilnojamojo turto vertės daliai, viršijančiai 220 tūkst. eurų, įvesti 1 proc. dydžio tarifą daliai, viršijančiai 300 tūkst. eurų, ir net 2 proc. dydžio tarifą – daliai, viršijančiai 500 tūkst. eurų.
Kitas pasiūlymas – nuleisti nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamo turto vertės kartelę dar žemiau – iki 150 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad šie siūlymai – ne pabaiga, o tik stotelė link visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kai mokės visi, nepriklausomai nuo to, ar turi kuklų būstą, ar prabangų namą prestižiniame rajone.
Tai patvirtina ir Seimo biudžeto ir finansų komitete vykstančios diskusijos. Seimo nariai, deja, svarsto ne kaip mažinti turto mokesčių naštą gyventojams, bet atvirkščiai – kaip apmokestinti ir dar mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą. Pavyzdžiui, ar nereiktų kartelės leisti dar žemiau, iki 130 tūkst. eurų.
Prisimenant, kad įvedus nekilnojamojo turto mokestį gyventojams, jis buvo pavadintas „prabangaus nekilnojamojo turto mokesčiu“, galima pajuokauti, jog netrukus visi šalies gyventojai gali tapti „prabangaus“ turto savininkais. Juk vertinamas ne tik būstas, bet visas gyventojo turimas turtas – gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai ir t. t. Pasiėmėte paskolą ir nusipirkote kotedžą 20 km. už Vilniaus ir prieš keletą metų paveldėjote sodą kur nors provincijoje? Sveikinu, Jūs jau prabangaus nekilnojamojo turto savininkas. Valdžia visus išdūrė – mokestį įvedė teigdama, kad apmokestins tik prabangius namus, o iš tikro apmokestina visą jūsų turimą nekilnojamąjį turtą.
Turto mokesčiai Lietuvoje jau ir taip nuolat didinami – 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinus gyventojams priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo nustatyta 1 mln. litų (~290 tūkst. eurų) neapmokestinamoji riba. 2015 m. ši riba buvo sumažinta iki 220 tūkst. eurų. Net ir nežeminant ribos, nuo kurios gyventojams atsiranda prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, vis daugiau gyventojų jį turi jį mokėti, nes turto vertė nuolat auga.
Kartu, turto savininkams Lietuvoje kasmet didėja kito nekilnojamojo turto – žemės – mokesčio našta. Šiemet bus atliekamas naujas masinis vertinimas, ir 2018 m. žemės mokestis bus apskaičiuojamas pagal nustatytas naujas (ir tikėtina – didesnes) žemės mokestines vertes. Apskaičiuojant žemės mokestį už 2017 m., jis, vėlgi, bus didesnis, nes žemės vertės mažinimo koeficientai nebebus taikomi, todėl žemės mokestis bus skaičiuojamas nuo visos sklypui nustatytos mokestinės vertės.
Valdžiai nė motais, kad ne visi gyventojai, turintys prabangiu laikomo nekilnojamojo turto, turi galimybių mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Lietuvoje itin didelė dalis gyventojų gyvena sau priklausančiuose būstuose, o ne juos nuomoja. Nuosavame būste gyvena 90 proc. Lietuvos gyventojų, o ES ši dalis siekia 69 proc. Nustačius žemesnę nekilnojamojo turto mokesčio kartelę, mokestis kirstų šeimoms, įsigijusioms trijų kambarių butą, pavyzdžiui, Vilniaus Lazdynų, Jeruzalės ar Pašilaičių mikrorajonuose. Tokios šeimos būstą įprastai įsigyja su paskola, labai tiksliai įvertinusios šeimos pajamas ir išlaidas. Ar papildomas mokestis bus joms įkandamas?
Siūlantys nuleisti mokesčio kartelę aiškina, kad siekiama skatinti atsakingas ir tinkamai pasvertas fizinių asmenų investicijas į nekilnojamąjį turtą, įsigyjamą tikintis investicinės grąžos. Valdžios atstovai mano, kad priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir užsikraudami bene ,,iki gyvos galvos” besitęsiantį paskolų mokėjimą, gyventojai elgiasi lengvabūdiškai ir neatsakingai. Tad, tikimąsi, jog apkrovus papildomais mokesčiais, jie neinvestuos į būstus, kuriuos galėtų nuomoti ir taip gauti papildomų pajamų. Nors iš turto nuomos gaunamos pajamos jau ir taip yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.
Parodoksalu, nes politikai nuolat pabrėžia, kad būsto prieinamumas yra didelė problema ir kuria planus, kaip palengvinti būsto įsigijimą jaunoms šeimoms, ar gyvenantiems provincijoje, taip siekiant gyventojus pasilikti Lietuvoje, užuot pasirinkus emigraciją. Tačiau tie emigrantai, kurie galbūt planuodami sugrįžti gyventi į Lietuvą čia įsigijo būstą, netrukus iš tos pačios valdžios gali sulaukti papildomos sąskaitos. Abejotina, ar tai paskatins žmones sugrįžti namo.
Nors valdžia vis tikisi, kad gyventojų mokamas nekilnojamojo turto mokestis taps svarbiu biudžeto pajamų šaltiniu, panašu, kad gyventojai šios papildomos naštos nešti jau nebepajėgia ir stengiasi kaip įmanydami jos išvengti. 2016 m. į biudžetą buvo surinkta tik 45 proc. planuotų nekilnojamojo turto mokesčio pajamų – vos daugiau nei milijonas eurų. Kyla klausimas, ar kartais ne brangiau kainuoja pats šio mokesčio administravimas?
Vidurinioji klasė, metai iš metų nesulaukianti darbo mokesčių sumažinimo, panašu, gali tapti ir siūlomų didinti turto mokesčių pagrindine auka. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų valdžia ieško vis naujų biudžeto pajamų šaltinių. Ar nesulauksime dienos, kaip apmokestinusi Jono butą valdžia pradės darytis Rikio būdos pusėn?
Ieva Valeškaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė
