Šiandien mūsų puslapyje svečiuojasi įdomi, darbšti ir nepaprastai kūrybinga asmenybė, naujai įkurtos meno studijos „Vilina-art“ šeimininkė Lina Videckienė.
Ko gero, nesuklysime pasakę, kad rugpjūčio mėnesio pabaigoje duris atvėrusi Linos meno studija yra pirmoji tokio pobūdžio mūsų mieste.
Mažeikiuose gimusi ir užaugusi savita menininkė neįtikėtinais šuoliais įgyvendina savo ambicingas svajones. Bet pradžia buvo visai kitokia.
Sutartam pokalbiui, Lina pasitiko prie Laisvės gatvėje esančio Mažeikių senamiesčio pastato, kurį dar 1937 m. suprojektavo žinomas Lietuvos architektas Mykolas Songaila. Dar nelabai seniai čia buvo įsikūręs Žemės ūkio bankas, tačiau šiandien viskas labai pasikeitę.
Gražūs gyvenimo pokyčiai
Apie L. Videckienę mažeikiškiai ir plačioji bendruomenė sužinojo prieš keletą metų, kai ši moteris žemaitiškai lėtai ir pamažu pradėjo įgyvendinti savo svajones, visiškai nesusijusias su valdišku darbu. Mūsų pokalbis vyko antrajame aukšte įsikūrusios jaukios studijos aplinkoje. Sunku patikėti, kad kažkada čia buvo tik banko buhalterija.
Pakvipo kava ir prasidėjo kelionė kūrėjos gyvenimo laiko labirintais.
„Vaikystėje turėjome žaislus, kaip ir visi, su kokiais tuomet žaisdavome. Jau tada lėlėms akis išdažydavau, plaukus perdažydavau ir savo rūbus sukarpydavom su sese, kad lėles gražiau aprengtume ir išpuoštume, bet daužniausiai vis tiek kieme ar laiptinėje žaisdavome su kiemo draugais. Kai rengdavome spektakliukus, ant laiptų susėsdavo žiūrovai ir tada smagiai vaidindavome, pas mus netgi būdavo ir lėlių teatras.
1998 m. baigiau Gabijos gimnaziją, o 2009 m. pradėjau dirbti Mažeikių švietimo centre administratore. Galiu pasakyti, kad buvę kolegos buvo vieni iš pirmųjų mano kūrybinio kelio pradžios ir ieškojimų į tai, ką dabar turiu, liudininkų. Jie matė, nuo ko viską pradėjau ir kaip pamažu tobulėjau. Darbas Švietimo centre buvo nuolatinis bendravimas su žmonėmis, kuris taip pat davė man daug gyvenimiškos patirties. Pažinau be galo daug įdomių, šiltų ir nuoširdžių žmonių. Stengdavausi visus sutikti su šypsena ir visada jos sulaukdavau iš kitų. Esu nuoširdžiai dėkinga direktoriui Viktorui Prokopčukui, kuris visada mane palaikė morališkai, taip pat ir buvusioms kolegėms, kurios ne tik buvo šalia, bet ir išmokė įvairios gyvenimiškos patirties.
Praėjo laikas ir dabar mano dvi dukros - Armanda ir Emilija – išaugo ir nebežaidžia su lėlėmis, o aš pasilikau fantastiškai įdomiame pasaulyje su kuriamomis interjerinėmis lėlėmis bei kūryba. Mano vyras Darius dirba užsienyje ir toliau yra džiaugsmas bei rimta atrama man“, – pasakojo menininkė.
Drąsūs sprendimai ir atradimai
„Pamažu atėjo laikas, kai supratau, kad savo gyvenime noriu daug ką keisti, – tęsė pasakojimą L. Videckienė. – Prieš metus palikau valdišką darbą ir savo gyvenimą susiejau tik su kūryba. Buvau įsitikinusi, kad tai padės man geriau realizuoti save. Namuose įsirengiau dirbtuves, kuriose gimė nemažai naujų mielų ir spalvingų personažų bei kiti meno kūriniai. Pradėjau aktyviau dalyvauti parodose ir pristatyti savo kūrybą. Ne kartą teko dalyvauti Šiaulių viešosios bibliotekos Lieporių filialo organizuojamose parodose „Literatūriniai personažai“. Tai vienintelė tokia paroda Lietuvoje, jau turinti savas tradicijas ir žiūrovus. Ženkliai išsiplėtė išraiškos galimybės ir tikiu, kad patobulėjau. Šiandien jau daug kas išbandyta: piešiniai, tapyba, papuošalai, proginiai atvirukai, proginiai laikrodžiai, medžio deginimas, purkšti paveikslai ir... lėlės. Bet ir to man buvo negana. Darbas namuose turi savų privalumų ir trūkumų, todėl praėjusią vasarą jau norėjau savo gimtadieniui pasidovanoti kiek neįprastą dovaną – naują meno studiją. Pasitarę šeimoje nusprendėme, kad, jeigu darome, tai darome dabar. Mano norai materializavosi su kaupu. Šiandien pačioje miesto širdyje jau gyvena mano senesni ir naujai kuriami lėlių personažai bei malonūs dekoratyviniai darbeliai, suvenyrai. Puikiai įrengta ekspozicija ir apšvietimas. Geros sąlygos lėlių gaminimo paslaptis perduoti savo mokiniams, didelė erdvė leidžia tapyti įvairaus formato paveikslus ir išbandyti paveikslų liejimo technikas. Užėję į svečius, žmonės nori pasidžiaugti jaukia svetinga aplinka ir dažnai užsibūna ilgėliau. Tie, kas jau kartą lankėsi meno studijoje, atsiveda pažįstamus, užeina ir svečiai, atvykę pas gimines bei draugus iš kitų Lietuvos miestų ar užsienio. Nemažai tapybos darbų ir lėlių personažų jau iškeliavo toli toli už Mažeikių ribų ir pasklido į kitas šalis.
Paįvairindama savo veiklą, septynių žmonių grupei jau pravedžiau pirmuosius lėlių gaminimo kursus. Viena moteris, dirbanti operacinėje, važinėjo iš Klaipėdos, dar viena dalyvė buvo iš Akmenės, o kitos – mažeikiškės.
Jei tavo darbą pastebi ir vertina kiti, tai gera papildoma motyvacija ir paskatinimas nesustoti ir patikėti, kad pasirinktas kelias teisingas. Lėlės ir būsimi personažai gimsta ne pagal eskizus, bet kažkaip „apsigyvena“ mano mintyse. Kūrybos metu jos draugiškai pataria bei pasufleruoja, kaip turėtų būti aprengta paslaptinga dama arba kaip turėtų būti pasipuošęs koks nors nepažįstamasis. Keletą interjerinių lėlių esu pagaminusi ir pagal žmonių nuotraukas. Džiugu, kai pavyksta perteikti charakterį, bruožus, nuotaiką ar judesį. Vios lėlės turi vardus ir autentiškumo sertifikatą su visa reikalinga informacija.“
Kūrybinis bagažas ir veikla plečiasi
„Žinau, kad man dar trūksta žinių, bet, kai yra didžiulis vidinis noras kažką įrodyti sau, tai bandai, bandai, kol pasieki rezultatą. Bet jeigu rezultatas būna galbūt nuviliantis, man vis tiek tai gera patyrimo ugdymo pamoka. Tobulumui ribų nėra ir suprantu, kad man prireiks įdėti dar daug laiko ir darbo, tačiau juk dažnai gyvenime ir netobulas daiktas ar poelgis savaip žaismingas ir mielas, – sakė studijos šeimininkė. – Tiesa, jau kurį laiką užsiimu ir sienine tapyba. Išpiešiau Mažeikių futbolo akademijos sieną (tik, deja, pikti sirgaliai ją apgadino), piešta siena pramogų centre „Boulingas“, kirpykloje bei privačiuose interjeruose ir savo namuose. Keli mano paveikslai puošia viešbučio „Pušyno namai“ restorano interjerą. Kadangi mėgstu daug ką išbandyti, tai savo kažkokio kūrybos idealo išskirti negaliu, bet vis antrandu talentingų žmonių, iš kurių pasisemiu man reikalingų žinių. Pamažu bandau atrasti savo stilių ir braižą, nesinori nieko kopijuoti, nors dirbant ir mokantis vienaip ar kitaip kartais tenka tai daryti, norint perprasti technikos subtilybes ir ypatumus.
Svajonės niekada nesibaigia
„Galiu pasidžiaugti, kad kaskart esu vis labiau matoma bei žinoma ir mano svajonės pamažu pildosi. Jau turiu kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose. Lapkričio 22 d. Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Mažeikių padalinys rengia praktinę konferenciją „Mokinių kūrybiškumo ugdymas ir patirtys grožio srities profesijų kryptyje“. Tai pirmasis tokio pobūdžio renginys padalinyje, kuriame bus gausu intriguojančių pranešimų, praktinių užsiėmimų ir galimybių besimokantiems asmenims atskleisti savo kūrybinį potencialą ir tobulėti. Esu pakviesta kaip lektorė pristatyti pranešimą „Mano kelias į kūrybą“ ir pasidalinti savo sėkmės istorija. Tą pačią dieną Mažeikių kultūros centro renginyje „Skrajonės 2017“ vyks mano darbų paroda „Moteriškumo pradas mene“. Gruodžio mėnesį turėčiau dalyvauti dar keliuose renginiuose ir parodose. Mažeikių moterų Rotary klubas „Liberta“ (prezidentė Diliara Zarifova) netrukus planuoja surengti savo jaukų renginuką meno studijoje „Vilina-art“. Po kalėdinių švenčių maratono planuoju pravesti užsiėmimus apie interjerinių lėlių gamybą dar vienai grupei. Kai kas sako, kad taip ruošiu sau konkurentus, tačiau manau, jog visokių personažų tiek daug, kad jų sukurti nepavyktų ir per kelis gyvenimus, todėl man konkurencija tikrai nėra baisi.
Savo naujoje studijoje užsibūnu ilgai. Dažnai dirbu bei eksperimentuoju ir savaitgaliais. Tokia jau mano natūra, kad negaliu ilgiau išbūti nieko nedariusi. Matyt, mano rankos sutvertos taip, kad turi kažką dirbti. Norisi dar daug ką išbandyti, bet tai svajonės, kurios niekada nesibaigia. Labai tuo tikiu“, – baigė neprailgusį pokalbį ir pasakojimą L. Videckienė.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotrauka
