Pasiūliau įtraukti papildomą reikalavimą produkcijos gamintojams ir importuotojams pritaikyti jų gaminių tarą prie dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemos sąlygų. Siūlau, kad stikliniai stipraus alkoholio ar vyno buteliai būtų įtraukti į užstato sistemą. Taip atsirastų apie 250–300 mln. vienetų sistemoje papildomai dalyvaujančiųjų pakuočių ir būtų išspręstas apie 50–60 tūkst. tonų pakuočių atliekų surinkimo ir sutvarkymo klausimas. Šiuo metu jau esamos užstato už vienkartines pakuotes sistemos išplėtimas didelės įtakos administratorių plėtojamai surinkimo infrastruktūrai neturės. Neprireiktų ir papildomų kaštų ar investicijų.
Kartu tai padės užtikrinti skaidresnę ir aiškesnę alkoholinių gėrimų rinkos politiką ir informacijos kontrolę. Dabar užstato sistemoje dalyvaujančios plastikinės pakuotės, skardinės ir stiklo pakuotės pasiekia 70 proc. efektyvumą – surenkamos dvi iš trijų pakuočių.
Tačiau mano įregistruotai pataisai dėl pakuočių užstato sistemos praplėtimo, įtraukus vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų butelius, kuriai Seimas dar balandžio mėnesį po pateikimo pritarė, priešinasi tik atliekų tvarkytojai ir alkoholio pramonė. Prieštaraujama tikrai ne dėl vartotojiško ar aplinkosauginio intereso, o būtent dėl jau susiformavusių verslų, taip realiai ir nepagrindžiant pozicijos, kad išplėtus užstato sistemą, galėtų kuo nors būti blogiau. Bent jau nenuskambėjo nė vienas įtikinantis asmeniškai argumentas. Siūlomas praplėtimas tik iš dalies modifikuotų Lietuvos atliekų tvarkymo sistemą, kadangi stipriai sumažėtų ir taip ganėtinai mažai efektyvios rūšiuojamojo surinkimo sistemos dalies – stiklo varpelių populiarumas. Asmeniniu vertinimu, ši sistema ir taip pakankamai ydinga, o sudėtos daugiamilijoninės investicijos neduoda efektyvaus rezultato.
Tuo tarpu užstatas jau pats savaime parodo, kad piniginė motyvacija rūšiuoti turi didžiulį ryšį su žmonių mąstysena ir duoda didelį efektą. Jei dalis žmonių nerūšiuoja, pasivargindami nueiti iki taromato, jie iš esmės tokiu būdu pasidalina pinigais su kitais. Iš čia jau ir ekonominis-socialinis teisingumas – nematomoji sistemos pusė.
Užstato sistemos pasiteisinimą aiškiai parodė pirmųjų metų įspūdingas efektyvumo rezultatas, suponuojantis tai, kad atliekas rūšiuoti mes galime, tam tereikia tinkamo būdo. Lietuvoje tai – užstato sistema. Ir daugiau diskutuoti nebėra pagrindo. Juo labiau, kad net patys užstato administravimo vadovai iš esmės jokių prieštaravimų užstato sistemos išplėtimui neteikia, nors, kaip rašoma jų svetainėje, jie atstovauja 80 proc. Lietuvos rinkos dalyvių (gamintojų/importuotojų). Net ir investuoti reikalinga suma būtų nedidelė – apie 3 mln. eurų. O sėkmingą papildomos taros surinkimą technologiškai gali įgyvendinti tie patys taromatai. Tuo tarpu stengiantis tokį kiekį stiklo atliekų surinkti analogiškai efektyviai į konteinerį, reikėtų investuoti kelis ar keliolika kartų daugiau, o pasiektas rezultatas galėtų būti tikrai ne po ne vienerių metų labai kruopštaus ir atkaklaus visuomenės švietimo. Kaip matome, šiandien Lietuvoje vykdoma šviečiamoji veikla visuomenės neįtikina ir jos ekologinio sąmoningumo neugdo. Juo labiau, ji vykdoma gana vangiai, einant ne tuo keliu, kas pasiektų gyventojų širdis ir juos įtikintų. Mūsų šalies gamintojų importuotojų organizacijoms, dirbančioms pakuočių sektoriuje ir savivaldai reikia dar gerokai pasimokyti iš kitų šalių praktikos. Kaip rodo kitų šalių patirtis, įspūdingi ekologinio sąmoningumo rezultatai pasiekiami toli gražu ne taip paprastai, o po labai atkaklaus ir labai sunkaus darbo, pajungus ir reklaminius bukletėlius ir nuolatinį beldimąsi į gyventojų duris, kalbantis su jais, šviečiant juos, įrodinėjant rūšiavimo pranašumą ar taikant tam tikras motyvavimo priemones. Pas mus taip nedirbama, todėl, norėdami eiti lengviausiu keliu, privalome ieškoti efektyviausių priemonių. Kaip jau minėjau, depozitas – pati veiksmingiausia. Ir nieko čia daug įrodinėti nereikia, nes rezultatai kalba patys už save.
__________
Seimo narė Virginija Vingrienė
