Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, dar nenugriaudėjus paskutiniams Antrojo pasaulinio karo šūviams, Lietuvoje prasidėjo partizaninė kova prieš okupantus. Nepriklausomos Lietuvos karininkija per sovietų ir nacių okupacijas buvo išblaškyta, žuvo lageriuose, kautynių laukuose, dalis pasitraukė į Vakarus. Partizaninei kovai vadovauti trūko karininkų. Vienas iš aukščiausių karinių laipsnių partizanų vadų buvo mūsų kraštietis pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Likimo nublokštas į Dzūkiją, jis ten organizavo, vienijo ir vadovavo dzūkų krašto partizanams ir tapo vienu žymiausių partizanų vadų.
Biografijos puslapiai
Būsimasis legendinis Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus–Kazimieraitis gimė gausioje Marijonos ir Juozapo Vitkų šeimoje 1901 m. gruodžio 10 d. Ketūnų kaime, Tirkšlių valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje, ten baigė pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje. 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Nepriklausomos Lietuvos Tirkšlių valsčiaus savivaldybėje raštininku. Po to mokėsi Telšių gimnazijoje.
Vykstant nepriklausomybės kovoms, J. Vitkus 1920 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs, gavo pėstininkų leitenanto laipsnį. Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko sudėtyje dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais.
1924–1926 metais leitenantas J. Vitkus mokėsi aukštuosiuose karo technikos kursuose. Jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Paskirtas į Technikos pulką kuopos vadu, vėliau tapo bataliono vyresniuoju karininku, bataliono adjutantu ir bataliono teismo pirmininku.
1929–1934 metais su valstybės stipendija studijavo Briuselio karo akademijoje Belgijoje.
1931 metais Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos aktu jam suteiktas kapitono laipsnis.
Grįžus į Lietuvą, skiriamas Pionierių bataliono vado pavaduotoju. 1936 metais J. Vitkui suteikiamas majoro laipsnis, 1938 m. – pulkininko leitenanto laipsnis.
Karo mokykloje J. Vitkus dėstė inžinerijos kursą. Aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje ,,Kardas“, ,,Karys“, ,,Mūsų žemė“, Šaulių žurnale ,,Trimitas“.
Apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu ir Šaulių žvaigžde.
1927 metais susituokė su mokytoja Genovaite Grybauskaite. Su ja susilaukė šešių vaikų: Vytauto Romualdo, Jono Rimgaudo, Kazimiero Algirdo, Kastyčio, Liudo ir dukters Jūratės.
Partizanų kovų sūkuryje
Nacių okupacijos metais J. Vitkus dirbo civilinėje tarnyboje Vilniaus miesto savivaldybėje. Ten 1942 m. įsijungė į kuriamą Lietuvių fronto slaptą karinę organizaciją ,,Kęstutis“. Buvo Lietuvos laisvės armijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas ir dėstė pogrindyje tos organizacijos karo mokykloje.
Antrą kartą grįžus sovietams, šeima persikėlė į Kauną, o J. Vitkus, saugumo sumetimais, pasitraukė į Dzūkiją. Įsidarbino buhalteriu Marcinkonių miškų ūkyje.
1945 m. balandžio 4 d. Varėnos valsčiaus Kabelių kaime, partizanų būrio vadui Andriui Valentukevičiui-Bijūnui pasiūlius, J. Vitkus sutiko vadovauti partizanams. Pasivadino Kazimieraičiu ir pradėjo intensyvią partizaninę veiklą. Įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, sujungė atskirus partizanų būrius į Merkinės rinktinę, kuri po Kazimieraičio žūties pavadinta jo vardu. Parengė svarbiausius partizaninio judėjimo direktyvinius dokumentus, leido laikraštį ,,Laisvės varpas“.
1946 m. balandžio 9 d. Dzūkijos partizanų vadų pasitarime Seirijų valsčiuje, Ricielių kaime, buvo sudarytas Pietų Lietuvos partizanų štabas ir jo vadu išrinktas J. Vitkus-Kazimieraitis. Tų pačių metų balandžio 23 d. jis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus. Sukūrė partizanų apdovanojimo ženklų sistemą ir pats asmeniškai apdovanojo apie 300 partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų.
Tragiška lemtis
1946 m. liepos 2 d. Lazdijų apskrities Leipalingio valsčiuje, netoli Liškiavos, Žaliamiškio miške, J. Vitkų-Kazimieraitį ir jo štabo partizaną užpuolė rusų kareiviai. Partizanui Diemedžiui pavyko pasitraukti. Kautynių metu J. Vitkus iš Brauningo pistoleto sužeidė du kareivius. Jis pats kareivių mestos granatos buvo sunkiai sužeistas ir vežamas į Leipalingį mirė. Jo kūnas buvo niekinamas Leipalingio turgaus aikštėje.
Mirties faktui nustatyti iškviestas Leipalingio felčeris Čaplinskas jaunystės draugą pažino, nes pats buvo kilęs iš Tirkšlių, tačiau neišsidavė. Kūną užkasė prie stribyno. Liepos 6 d. žuvusįjį atkasė. Fotografavo, surašė lavono apžiūrėjimo ir atpažinimo protokolą. Kazimieraičio asmenybę patvirtino atvežtas iš Vilniaus kalinys J. Kizilaitis-Ivavičius-Aušra. LSSR vidaus reikalų ministras J. Bartašiūnas pranešė Maskvai, jog nukautas žymus Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis. Šeši rusų kariškiai pristatyti apdovanoti.
Šeimos likimas
Garsus partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas po J. Vitkaus žūties, rašė: ,,Netekome vieno iš aukščiausių savo vadų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai. Karininko, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaką...“
1948 m. J. Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su vaikais ištrėmė į Sibirą. Tik sūnui Algimantui pavyko išvengti tremties. Jis 1947 metais apsigyveno Mažeikiuose, pas savo dėdę, motinos jaunesnį brolį Joną Grybauską, dirbusį kelių meistru, ir lankė gimnaziją.
Įvertino nuopelnus
Žymiojo partizanų vado nuopelnai įvertinti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo sprendimu. Jam (po mirties) už ypatingus nuopelnus suteiktas aukščiausias Lietuvos partizanų apdovanojimas – Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas (tokį vardą tėra gavę tik aštuoni partizaninės kovos dalyviai) ir pirmojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžius (su kardais ir ąžuolo lapais).
Lietuvai atkūrus valstybingumą, 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
Įamžino atminimą
J. Vitkaus atminimą ženklino paminklai ir atminimo lentos Vilniuje, Kaune, Lazdijų, Varėnos, Alytaus rajonuose. 1999 metais jo vardu pavadintas atskiras inžinerijos batalionas, dislokuotas Kaune, gatvės Vilniuje, Kaune, tik Tirkšlių miestelyje, kur J. Vitkaus gyventa, dar jo gatvės nėra...
2006 m. spalio 28 d. J. Vitkaus sesers Salomėjos vaikaitės, Tirkšlių bendruomenės pirmininkės Aleksandros Bružienės iniciatyva, prie J. Vitkaus gyvento namo Janonio g. 5, Tirkšlių mstl., pritvirtinta ir kun. Antano Beniušio pašventinta Atminimo lenta.
Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininko Alberto Ruginio, Lietuvos Sąjūdžio ir visuomenės pastangomis, Mažeikių rajono savivaldybės sprendimu 2013 m. rugsėjo 2 d. Tirkšlių pagrindinei mokyklai suteiktas Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardas. Mokykloje veikia J. Vitkaus jaunųjų šaulių būrelis, vadovaujamas mokytojo Stasio Pauliuko.
J. Vitkaus giminės: Genovaitė ir Gintaras Pypkinai, Irena Stančikienė – surado jo gimtojo namo vietą Ketūnų kaime, prie srauniai putojančios Šerkšnės upės ir buvusio malūno liekanų. Žemės savininkė Valda Navickienė maloniai sutiko, ir Mažeikių šaulių kuopa, vadovaujama Prano Trakinio, pastatė atminimo akmenį, žymintį, jog šioje vietoje gimė J. Vitkus-Kazimieraitis. Paminklas iškilmingai atidengtas 2013 m. rugsėjo 28 d.
Mažeikių kraštas didžiuojasi savo kraštiečiu.
Albertas RUGINIS
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Autorės nuotrauka
