Pasirausęs vietinės reikšmės interneto platybėse, sėdžiu prie komputerio ir galvoju: kur ritasi pasaulis? Klausimas giliai neoriginalus. Ties atsakymu kamuojasi visa mąstančioji žmonijos dalis. O atsakymo kaip ir nėra.
Nebent tai visagalis, beribis godumas, taip ryškiai skiriantis žmogų nuo gamtos. Kolegos prieštaraus – juk žmogus taip pat gamtos dalis. Reikėjo man pagyventi gana ilgai ir pamatyti gana daug, kad idealizmas dingtų, o viduje pradėtų formuotis antitezė: Ne, žmogus nėra gamtos dalis. Žmogus – tai antigamta. Suprantama, turiu galvoje žmoniją, o ne retas individualias išimtis (banaliai patvirtinančias taisyklę). Ir ne pirmykščius žmones, o tik dabartinius.
Du esminiai skirtumai, įrodantys, kad žmogus nėra gamtos dalis. Pirma – nekontroliuojamas godumas. Antra – milžiniška neskaidomų atliekų produkcija, kurios gamtoje nėra.
Pastarąjį mano mąstymo priepuolį paskatino jaunos politikos apžvalgininkės Dalios Plikūnės rašinys, patalpintas „Delfi“. Jame žmonės, kovojantys už Lietuvos gamtos išlikimą, už sveiką aplinką ir kokybišką gyvenimą tiems, kurie greitai ateis po mūsų, tiesiai šviesiai įvardijami kaip Kremliaus agentai. Panašių dalykų buvę anksčiau, bet tada mes buvome daugiausiai „Gazpromo agentai“. Dabar reitingas stipriai šoktelėjo – jau ir Kremliaus. Įrodymų „apstu“. Pravedama paralelė tarp sunkios situacijos JAV, kur tokie patys Kremliaus agentai, kaip mes, bando žlugdyti Amerikos energetiką (pirmiausiai skalūninių dujų gavybą).
Siejant su tuo, pabandysiu trumpai apžvelgti mano tvirtai susiformavusios gamtosauginės sąmonės evoliuciją – tik Lietuvoje. Pasauline prasme ji susiformavo gerokai anksčiau, Amazonės džiunglėse, Indijos dykumose ir dar daugelyje vargšės Žemės vietų.
2008 metų vasara. Ignalinos rajonas. Aš ir teatro režisierius Gintaras Varnas grįžtame iš miško, kuris kertamas. Kertami medžiai, ant kurių kabo inkilai su paukščių jaunikliais. Randame gyvus ir negyvus žvirblinių pelėdų (Lietuvos Raudonoji knyga, bet koks skirtumas) jauniklius. Buvome tiesiog pritrenkti. Sėdime sodybos terasoje, ir nebyliai spoksome vienas į kitą. Taip gimė Judėjimas „Už gamtą“, sukėlęs galingą šurmulį Lietuvoje. Net „Lietuvos rytas“ pavasarinio miškų kirtimo problemai skyrė vedamąjį. Tvirtą ir argumentuotą.
Buvo daug kovų, daug gana sėkmingų akcijų Vilniuje, ir – neįtikėtina – buvo rezultatas. Vyriausybės nurodymu Aplinkos ministerija pakeitė Miškų kirtimo taisykles, griežtai apribodama pavasarinius kirtimus. Įspindo labai skaidrus spindulys, su juo ir viltis, kad ne viskas prarasta.
Po itin įspūdingos Judėjimo akcijos prie Aplinkos ministerijos jos koridoriuose skambėjo klausimas – kas jie tokie? Susitikimuose su funkcionieriais buvo akivaizdu, kad visuomenės balsui jie visai nepasiruošę. Tai buvo feodalų ir baudžiauninkų derybos. Peticija, kurią pasirašė tūkstančiai Lietuvos žmonių ir kuri reikalavo riboti ar drausti pavasarinius kirtimus, kai peri paukščiai, o žinduoliai veda jauniklius, funkcionieriams labai nepatiko. Bet rezultatas buvo 1:0. Pirmas ir, ko gero, paskutinis.
Atėjo idealistinis ir labai trumpas kovos už Lietuvos gamtą etapas. Kuždantis, kad gal įmanoma. Bet, deja, tuščias kaip riešuto kevalas. Ant bangos užsimiršome – o gal užmiršome – kad kova juk visai nelygi. Anoje barikadų pusėje dideli pinigai, politinės intrigos, ekonominių interesų kova, o mūsų pusėje – tik idealizmas ir entuziazmas. Meilė mūsų nuostabiai gamtai, augalams ir gyvūnams.
Antras etapas – kova su vėjo jėgainių statymu saugomose teritorijose ar jų artimose prieigose, ypač Nemuno deltos regioniniame parke, tiesiai ant tarptautinės reikšmės paukščių migracijos kelių. Terminologija valdžios koridoriuose evoliucionavo, ir mes tapome „atomščikais“. Tada pirmą kartą tiesiogiai susidūrėme su PAV – poveikio aplinkai vertinimu. Bet koks UAB`as, ketinantis naikinti Lietuvos gamtą ir prisidengdamas „darnios plėtros“ tikslais, turėjo gauti dokumentą. Jame „autoritetingi“ mokslininkai turėjo parašyti, kad ši veikla ne tik nekenks gamtai, o atvirkščiai – ją „darniai vystys“. Šitie PAV`ai buvo užsakomi įvairaus plauko verslininkų, kurie jų sukurpėjams seikėjo nemenkas sumas, tad per daug metų Lietuvoje neatsirado nė vieno vertinimo, kuriame būtų išvada, jog tas ar kitas projektas pavojingas gamtai. Ir nieko, viskas tvarkoje, niekam galvos neskauda. Atvira, nepridengta korupcija. Kam ji rūpi? Tik ne valdžios institucijoms, kovojančiomis prieš gydytojus, gavusius iš dėkingo paciento gėlių ar saldainių dėžutę. Mega projektai valstybei nė motais.
O štai ir suklydau – pasirodo, valdžios institucijos nesėdi sudėjusios rankų, kaip kad maniau. Jau nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigalios nauja PAV ruošimo tvarka. Dar vienas riebus smūgis gamtosaugai. Pasirodo, tragikomiška ankstesnė tvarka ir ta netiko verslui, tad dabar bus „patobulinta“. Štai kaip santūriai naująja tvarka džiaugiasi p. Mantas Katinas, „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius: „Šiuo įstatymu pasiekti du svarbūs laimėjimai. Pirma, trumpinami procedūrų terminai, atskiros procesų dalys skirtingiems investuotojams trumpėja apie 30–40 proc. Antra, apribojama savivaldybių veto teisė. Būtent ji rizikingiausia šio etapo proceso dalis.“
Kokį turime rezultatą? Daugybę vėjo jėgainių parkų, darkančių kraštovaizdį (su tuo dar galima susitaikyti), gadinančių netoli gyvenančių žmonių sveikatą bei žudančių migruojančius paukščius ir šikšnosparnius. Bet kam rūpi kažkokie šikšnosparniai – juk Juškos darže jau sužibo Iljičiaus lemputė.
Toliau – daugiau. Legalizuojamos nelegalios statybos. Per naktį keičiami įstatymai, kurie leistų įvairių abejotinų veikėjų rūmus įteisinti (kuklus Vijūnėlės dvaro pavyzdys). O Verkių ir Pavilnių regioninio parko nelegalios statybos, valstybinio miško grobimai ir aptvėrimai? Turbūt vėl jokios korupcijos, viskas skaidru, kaip krištolas? Maža to, dvarą nelegaliai pastatyti dabar bet kur gali, kad tik paskui susimokėtų. Nes juk griauti negerai...
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo laiku gana įdomiai sureagavo į faktą, kad gražiausi šalies ežerai jau aptverti. Ji tik pažymėjo liūdną faktą, kad ežerai „pražiopsoti“. Ir būtų gerai nepražiopsoti dar ko nors. Ir tiek.
Neseniai vyko tikrai bjaurios valstiečių ir konservatorių „tusofkės“ tik dėl urėdijų naikinimo pratęstoje Seimo pavasario sesijoje (brangus, oi brangus klausimas). Beveik tiesiogine prasme buvo renkami (perkami?) balsai už Lietuvos miškų monopolizavimą ir „taksavojimą“. Ir pigus populistinis konservatorių ėjimas dėl PVM nuolaidos šildymui grąžinimo padėjo tašką. Valstybinius miškus valdys monopolija. Skaidri, kilni, profesionali monopolija. Prezidentė pažymėjo, kad šie sprendimai buvo priimami „buldozerio“ metodais. Ir pasirašė. Kodėl? Gal derėjo palaukti?
Linas Balsys, Seimo narys: „Dabartinė Aplinkos ministerijos retorika kaip tik primena tai, ką ne kartą esame girdėję praėjusios kadencijos Seime, kai su parlamentarais bendraudavo medžio apdirbimo pramonės magnatai, bandantys įstatymus pakreipti jiems naudinga linkme. Būtent jiems ši reforma būtų labai naudinga. Jei Lietuvos miškus valdytų viena įmonė, aukcionuose būtų viena medienos kaina. Stambiosioms medienos apdirbimo įmonėms nereikėtų konkuruoti su smulkiaisiais verslininkais, didelį kiekį medienos už žemą kainą jos galėtų supirkti vienos.“ O ką aš minėjau aukščiau? Monopolija. Juk jeigu monopolija universaliai skaidri, teigiama, taupi, nešanti valdžiai pelną institucija, tai kam gi tada kažkokie Antimonopoliniai dariniai, išlaikomi valstybės? Gal juos derėtų perprofiliuoti ir jau vadinti „Monopoliniais“?
Man paprasčiausiai rūpi nacionalinis turtas – Lietuvos miškai. Pokyčių reikia, tačiau, kol už valstietiškų pseudo reformų kyšos stambiojo verslo ausys, niekada jų nepalaikysiu ir už jas nebalsuosiu“ (L. Balsys). Aš pasirašau po kiekvienu jo žodžiu, siūlau pagalvoti ir kitiems.
Kas atsitiko šalims, kurios panašius miškininkystės „tobulinimo“ planus jau įgyvendino?
Rumunija. Pastaraisiais metais Harvardas vaikšto po Rumunijos teismus, stengdamasis išlaikyti nusipirktus tos šalies valstybinius miškus. Pasak valstybės, Harvardas nupirko žemę iš asmenų, įtariamų valstybės apgaudinėjimu, grupės. Vėliau IKEA tuos pačius miškus nupirko iš ofšorinių įmonių, valdomų per Harvardo investicinį fondą.
Rumunijos institucijos užginčijo kai kuriuos sandorius, nes valstybiniai miškai buvo neteisėtai perklasifikuoti kaip asmeninė nuosavybė, naudojant restitucijos programą, pagal kurią nacionalizuota žemė buvo grąžinama ankstesniems savininkams.
Latvija. Dabartinis Pasaulio gamtos fondo Latvijos skyriaus valdybos pirmininkas, miškininkas, inžinierius Ugis Rotbergs buvo labai aktyvus Latvijos miškų reformos šalininkas ir iniciatorius. Šiandien jis to nė už ką nedarytų. Buvęs Latvijos Respublikos Parlamento narys pataria lietuviams neskubėti, pasimokyti iš kaimynų klaidų, nes atgal kelio nebebus.
Valstybinius Latvijos miškus valdo viena įmonė – akcinė bendrovė „Latvijas valst meži“ (LVM, Latvijos valstybės miškai) , kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Įmonė pati jokių darbų miške neatlieka, tik organizuoja konkursus darbams pirkti. Vieni rangovai mišką kerta, kiti matuoja, treti – medieną perka.
Dabar buvęs aršus reformos šalininkas U. Rotbergs pripažįsta, kad pertvarkant miškų sistemą didelę įtaką politikams padarė Skandinavijos verslininkai bei lobistai, norėję kuo didesnio pelno, suinteresuoti pasipelnyti Latvijos miškų sąskaita. Ir jiems tai pasisekė. O ar pasiseks jiems Lietuvoje? Kaip matote, pasisekė.
Na, ir paskutinis taškas. Pavadinkime jį sąlyginai – „Skalūnai grįžta“.
Neseniai „Delfi“ pasirodė, mano galva, užsakytas Dalios Plikūnės straipsnis apie gamtosaugininkus – Kremliaus agentus Lietuvoje. Jame nuostaba vadavosi Seimo narys konservatorius Žygimantas Pavilionis. Žemiau jo citata iš rašinio.
„Prieš keletą valandų kalbėjausi su geru draugu, lietuvių kilmės JAV Kongreso nariu Johnu Shimkumi. Tai žmogus, paklojęs pamatus amerikietiškų skalūninių dujų eksportui į visą pasaulį. To vaisius skiname ir mes – netrukus Klaipėdoje sulauksime dviejų laivų su dujomis iš JAV, kurios leis mums pamiršti priklausomybę nuo rusiškų dujų. Tačiau amerikiečiai sunerimę, nes globalią energetinę revoliuciją siekia sustabdyti ta pati Rusija – šalis, kuriai žaliavos yra vienintelis biudžeto pajamų šaltinis.“
Ar p. Pavilionis pasidomėjo, kokių pasekmių jau sulaukė teritorijos, kuriose vykdomas pragaištingas J. Shimkaus „frakinimo“ projektas ir p. Pavilionio liaupsinama energetinė revoliucija? Nežinau. O štai JAV Geologinė tarnyba (US Geological Survey) pasidomėjo. Ir dėl rezultatų visai netryško džiaugsmu, kaip nekeista.
Citata iš USGS ataskaitos: „Tarp 1973 ir 2008 metų kasmet JAV centrinėse ir rytinėse dalyse įvykdavo vidutiniškai po 21 trejų ir daugiau balų žemės drebėjimų. 2014 metais skaičius pasiekė (balooned) iki 600, o 2015 – iki 1000. Per 2016 metų pirmus šešis mėnesius drebėjimų skaičius viršijo 500.“
Kaip tai patinka skaitytojui? 21 – ir 1000! Per kelerius metus. Kur čia šuo pakastas? Mažai kas abejoja, kad tai skalūnų revoliucijos pasekmės.
Šių metų kovo mėnesį JAV Geologinė tarnyba paskelbė pranešimą, kuriame teigiama, jog dabar 7,9 milijono gyventojų Kanzaso, Kolorado, Naujosios Meksikos, Oklahomos ir Arkanzaso valstijose atsidūrė tokioje pačioje rizikos zonoje, kaip seismiškai aktyvi Kalifornija.
Neseniai įvykęs 5,8 balo žemės drebėjimas, sukrėtęs Oklahomą, buvo numatytas. Mokslininkai buvo įspėję valdžią apie pavojus, kuriuos kelia skalūninių dujų gavyba, ypač vietose, kur gavybos taškų yra daug. Dramatiškas žemės drebėjimų skaičiaus augimas siejamas su tuo pat laiku smarkiai išaugusia skalūninių dujų ir naftos gavyba „frakinimo“ būdu.
Be kitų, ypač aktuali giluminio vandens teršimo problema. Ne veltui daugelis Europos šalių atsisakė skalūninių dujų gavybos dėl didelės rizikos ir dar menko ištirtumo. Bet Lietuva – drąsi šalis. Ir dar plotu „labai didelė“. Tad pirmyn.
Prieš mane ant stalo – Lietuvos „Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija“. Aplinkos ministerija (autorius) teigia, kad ji numato strategines aplinkosaugos sritis bei priemones ir būdus ją įgyvendinti iki 2030 metų.
Tai štai – iš 98 šios strategijos puslapių 97 skirti „darniai plėtrai“ (skaityk – legalizuotam gamtos naikinimui), pelningoms kryptims (atliekos ir pan., medžioklė, žvejyga ir žmogaus saugojimui. Pusė puslapio yra šiek tiek susijusi su gamtos apsauga. Tai, kaip priklauso visur ir visada, atspindėta paskutiniame straterijos puslapyje. Ir pavadinta „Ekosistemų stabilumo išsaugojimas“.
Su tokiu požiūriu ir kasmetiniu regresu gamtos (ne žmogaus) apsaugoje nuvažiuosime taip toli, kad ir iš už horizonto nesimatys. Tai gal kiek padės Kremliaus agentai? Ir įrodykite dabar, kad žmogus – gamtos dalis.
Algirdas KNYSTAUTAS
Judėjimo „Už gamtą“ vadovas
