Kiekvienas savyje nešiojamės po svajonę. Jos skirtingos, kaip ir mes, žmonės. Vienų svajonės knygų puslapiuose šlama, kitų – spalvingais žiedais praeivius sveikina, dar kiti – materialiomis gėrybėmis grožisi. Čia nėra ir negali būti vieningos formulės. Bet sutikime, kad svajonė – kaip saulė. Kartais nušvinta mums pačiu netikėčiausiu metu, ir suprantame, kad mūsų svajonė išsipildė; kiti pėdina ilgai link spinduliais aplieto vitražo, suvokdami, kad jiems reikalinga toji šviesa…
Kai mokytoja pirmąkart nuvedė mokinius į biblioteką, ji tikrai negalėjo žinoti, kad tai bus lemtinga – čia užsimezgė pradinukės Rimos svajonė. „Labai gilų įspūdį paliko miestelio biblioteka. Tiek daug knygų… Tokia ramybė. Be to, visada juk mėgau skaityti“, – prisimena Rima. Tada Ji ir suprato – nori dirbti bibliotekoje.
Sakoma, kad labai panorėjus visos svajonės pildosi. Reikia tik laiko… Baigusi vidurinę, Rima pasirinko bibliotekininkystę Rokiškio kultūros mokykloje. Šiandien ji patenkinta, nes niekada savo pasirinkimu nebuvo suabejojusi, niekada pasirinkimo nesigailėjusi. Zarasų bibliotekoje atlikta praktika merginą tiesiog užbūrė – iki šiol prisimena, kaip žavėjosi kunkuliuojančiu gyvenimu: tiek daug Zarasuose buvo poilsiautojų, kurie ateidavo ir į biblioteką, labai kruopščiai rinkdavosi knygas, o po kelių dienų jau skubėdavo jų pasikeisti.
Paskyrimas dirbti – Zarasų žemės ūkio mokykla – buvo sėkmingas: prieš keturis dešimtmečius atvykusi, čia ir pasiliko: jau trys dešimtmečiai kaip ji bibliotekos vedėja. Ši mokykla – beveik vienintelė Rimos darbo vieta (vienerius metus dirbo kitur, tačiau greit supratusi, jog mokykloje jai labiausiai patikę). Čia ji sava, reikalinga, mylima ir gerbiama. Mokyklos direktorė Nijolė Guobienė sako, jog esanti nuoširdžiai dėkinga už naujas idėjas ir jų įgyvendinimą, pabrėždama, jog Rima VAICEKAUSKĖ – „ne tik malonus ir labai nuoširdus žmogus, tačiau ir paslaugi, sąžininga, pareiginga – visada kruopščiai ir laiku atliekanti skirtas užduotis, besirūpinanti, kad mokykloje būtų naudojami patys naujausi vadovėliai“.
Biblioteka – tai knygų ramybė ir žmonių gausa, tai naujienų srautas ir paslaptingas lapų šnaresys, – šypsosi Rima ir džiaugiasi, kad jai tenka ir prie knygų išminties prisiliesti, ir prie žmonių savitumo. Rima mėgsta keliauti, todėl daug kelionių, į kurias vyksta ŽŪM bendruomenė, organizuoja ji – pati viską derina, tarpininkauja, renka informaciją. Šis nematomas darbas reikalauja ypatingo kruopštumo ir atsakomybės, „vagiantis“ daug laiko ir jėgų. Kai atliekamas darbas teikia džiaugsmą, jis nebūna sunkus, – pakartoja bibliotekos vedėja, kuri dar atsakinga už ugdymo karjerai veiklą.
Rima VAICEKAUSKĖ – kaip geroji dvasia: nematoma, tačiau labai jaučiama. Skaitykla – mokykloje esantis traukos centras ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams: čia visi mielai renkasi – ji ne tik visada supažindina su įvairiomis naujovėmis, bet mėgsta pabendrauti, padiskutuoti. Pasak Tėvo Stanislovo, „Mes negalime laiko nei sustabdyti, nei sulėtinti. Tačiau spalvinti laiką galime. Kūrėjas davė Saulei galią spalvinti rytmetį, vidudienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas, naktis, o jų spinduliai pasiekia slapčiausias sielos gelmes“. Išsipildžiusi Rimos vaikystės svajonė irgi suteikė galią spalvinti: šviesiausiais dažais įprasminti bendruomenės kelionių įspūdžiai, kasmet aplankomos knygų mugės, organizuojami knygų aptarimai, renginiai. Kiekvienas gręžiasi į šviesą, nes tik taip mes tampame geriau matomi, ryškesni. Tik šviesoje sklendžia mūsų svajonės, išryškindamos savąjį grožį. Todėl visada norisi būti šalia šviesaus žmogaus. Bet ar gali žmogus, dirbantis išminties šviesoje, būti kitoks?
Giedrė Mičiūnienė
