„Tautinis kostiumas – tai galimybė prisiliesti prie lietuviškų šaknų“, – sako Sigitas Šliažas, ilgametis Kauno technologijos universiteto (KTU) tautinio meno ansamblio „Nemunas“ narys, politikas, visuomenės veikėjas, primindamas, kad siekiant populiarinti tautinį kostiumą ir įprasminti jį valstybinėse šventėse, Lietuvoje 2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo metais.
Kauno miesto savivaldybėje ne vienerius metus dirbęs S. Šliažas sako, kad jo pažintis su tautiniu kostiumu prasidėjo dar prieš narystę KTU tautinio meno ansamblyje. O pagarba ir šilti jausmai tautiniam kostiumui, lietuvių liaudies dainoms, šokiams ir tradicijoms išliko ir pasitraukus iš „Nemuno“.
„Prasidėjus tautiniam atgimimui, su bendraminčių būriu įsitraukėme į Sąjūdžio veiklą. Tuomet taip pat kūrėsi nemažai folkloro kolektyvų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalyvavau folkloro kolektyvo „Liktužė“ veikloje, su kuriuo keliavome po Lietuvą ir aplinkines šalis. Tuomet tautinį kostiumą vilkėti tekdavo labai dažnai“, – prisimena S. Šliažas.
Užkrečia šalies vadovų pavyzdys
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad kiekvieno Lietuvos regiono tautiniai kostiumai pasižymi savais ypatumais: „Prieš šešerius metus nusprendęs įsigyti nuosavą tautinį kostiumą, ilgai galvojau, kokio regiono drabužį pasirinkti. Mano tėvai kilę iš Žemaitijos, todėl žemaitiškas tautinis kostiumas man buvo artimiausias – turiu visą komplektą su sermėga.“
Buvęs nemunietis valstybinių švenčių proga visuomet stengiasi dėvėti tautinį kostiumą ir reprezentuoti Žemaitijos regioną.
„Visgi, per šias šventes tautiniais kostiumais paprastai puošiasi folkloro, tautinio meno ansamblių kolektyvai. Labai retas atvejis, jeigu tautiniais drabužiais apsirengia eiliniai piliečiai“, – apgailestauja S. Šliažas, išskirdamas sektiną Valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės pavyzdį įvairių valstybinių švenčių metu pasipuošti tautiniu kostiumu.
Nors Lietuvos ir kitų šalių vadovų pavyzdys – iš tiesų užkrečiantis, pašnekovas tikisi, kad 2017-uosius paskelbus tautinio kostiumo metais, tai paskatins daugiau Lietuvos žmonių įsigyti tautinį kostiumą bei pakeis visuomenės požiūrį: „Norėčiau pabrėžti, kad tai turėtų būti laisvas apsisprendimas, priklausantis tik nuo paties žmogaus.“
Siūlo pasitelkti edukacines priemones
Šliažo nuomone, paskatinti visuomenę labiau domėtis tautiniu kostiumu, lietuviškomis tradicijomis, paveldu, galima per edukacines priemones, viešus renginius, žaidimus, tautinius šokius, dainas, padedančias atskleisti ir tautinio rūbo grožį.
„Mokykloje per istorijos, pilietiškumo pagrindų pamokas, neformalaus ugdymo užsiėmimų metu taip pat galėtų būti skiriamas didesnis dėmesys vaikų supažindinimui su tautiniu paveldu. – įsitikinęs politikas. – Per gerąją patirtį, geruosius pavyzdžius tikrai galima išsaugoti lietuvišką palikimą ir perduoti jį ateities kartoms.“
Didžiavimasis savo šaknimis, lietuvybe, tautinio kostiumo branginimas turi „ateiti“ iš šeimos, lietuviško palikimo puoselėtojų senelių, galinčių pasidalinti prisiminimais, istorija.
„Nors lietuviai kaip ir latviai, estai, skandinavai iš tiesų didžiuojasi savo tautiniais drabužiais, tikiu, kad ypatingai Tautinio kostiumo metais galime dar labiau sustiprinti šį pasididžiavimą ir tuo pačiu savo tautinę tapatybę“, – teigė S. Šliažas.
Tautinio rūbo išskirtinumas – jo visumoje
KTU tautinio meno ansambliui „Nemunas“ šiuo metu pirmininkaujantis Šarūnas Ščerbakovas sako, kad pirmą kartą su tautiniu kostiumu susipažino Marijampolės Sūduvos gimnazijos folkloro ansamblyje „Klevelis“.
„Tačiau išpuoselėtą, tvarkingą ir labiau scenai pritaikytą tautinį kostiumą apsivilkau būtent ansamblyje „Nemunas““, – teigė vaikinas.
Paklaustas, ar tautinis kostiumas turi vieną patį svarbiausią atributą, Š. Ščerbakovas susimąstė: „Ar tai būtų žemaičių klumpės, ar margaspalvės skaros gūnios, ar išskirtiniai aukštaičių moterų nuometai, tamsių spalvų Klaipėdos krašto kostiumo akcentai, suvalkiečių prijuostės, stebinančios savo margumu ir raštų gausa, ar languoti dzūkų kostiumai ir siuvinėtos prijuostės – visi rūbai sudaro vieną, išskirtinę ir be galo sielai artimą tautinio kostiumo visumą.“
O kur dar juostos, apavas, vyriškos skrybėlės ar sermėgos, karūnos, gintariniai karoliai ar vasarą merginų galvas puošiantys įvairiaspalviai gėlių vainikai… Pasak nemuniečio, išskirti vieną, svarbiausią, atributą būtų neteisinga.
„Palyginčiau tai su Lietuvos etnografiniais regionais – Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija, Aukštaitija ir Mažąja Lietuva – visi regionai saviti, įdomūs, svarbūs ir be galo reikalingi“, – neabejoja pašnekovas.
Būtina sudominti jaunimą
Š. Ščerbakovo įsitikinimu, nemuniečiai Lietuviškas tradicijas puoselėja, pirmiausia, koncertuose atlikdami liaudies muziką, šokius ir dainas. Kiekvienas, atėjęs į „Nemuną“, taip pat turi galimybę pažinti iš kartos į kartą perduodamus senuosius papročius, tapti šalies gyvosios istorijos dalimi.
„Svarbu ir tai, jog liaudies dainos skamba ne tik scenoje – bene kiekviena šventė ar ansamblio narių jaukus pasisėdėjimas prie laužo baigiasi darniais liaudies dainų akordais“, – kalbėjo Š. Ščerbakovas.
„Nemuno“ pirmininko nuomone, tautinis kostiumas formuoja viso ansamblio įvaizdį visuomenėje: „Bene pirmas dalykas, kurį išmoksta naujieji nariai – meilė ir pagarba tautiniam kostiumui. Apsivilkus jį supranti, koks atsakingas tampa tavo vaidmuo visuomenėje, todėl privalai pasitempti ir išdidžiai dėvėti tautinį rūbą.“
Š. Ščerbakovas tautinį kostiumą vertina kaip unikalų kultūrinį palikimą, istorinį Lietuvos paveldą. „Reikia ieškoti naujų būdų, kaip jaunajai kartai sumaniai atskleisti ne tik kostiumo grožį, bet ir jo evoliuciją, istoriją, vaidmenį kasdieniniame žmogaus gyvenime“, – teigia nemunietis.
