Žemalė – kaimas Mažeikių rajone, 10 km į vakarus nuo Tirkšlių. Seniūnaitijos centras. Urbanistikos paminklas. Čia yra Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, pradinė mokykla, kultūros namai... Gyvuoja kaimo bendruomenė, į kurią susibūrę žemališkiai gražina savo gyvenamąją aplinką, kad būtų smagu ir čia gyvenantiems, ir į svečius užsukantiems, organizuoja renginius.
Pavadinimo kilmė
Egzistuoja ne viena nuomonė, iš ko kilo Žemalės pavadinimas. Laisvojoje virtualioje enciklopedijoje „Vikipedija“ teigiama, jog Bronius Kviklys, Lietuvos ekonomistas, teisininkas, žurnalistas, redaktorius, kraštotyrininkas, manė, kad gyvenvietė pavadinta pro ją tekančio upelio Žemalupio vardu, nes kaimas kūrėsi iškirtus mišką prie Žemalės upelio į rytus nuo dvaro sodybos. Upelio pavadinimas palaipsniui pasikeitė, siekiant jo vardą atskirti nuo gyvenvietės vardo. Kazimieras Būga manė, kad Žemalė yra kuršiškas vietovardis. Galimas dalykas, kad jis sudarytas iš bendrinio žodžio „žemė“ ir žemaitiškos priesagos -alė, taip pat būdingos Kuršo vietovardžiams.
Virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, jog kaimo pavadinimas kilęs būtent nuo upelio Žemalupio, kuris išteka iš Žemalės miško pelkių, esančių į pietus nuo Žemalės, teka į šiaurę per Žemalę, ties Gudiškėmis pasuka į šiaurės rytus, po to vėl į šiaurę ir įteka į Vaidotą, 0,7 km nuo jo žiočių, pavadinimo.
Istorija
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kaip teigiama Mažeikių krašto enciklopedijoje, Žemalė priklausė Telšių valsčiui. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1554 m. Tada jam atmatuoti 57 valakai žemės, iš kurių 40 buvo paskirta valstiečiams. LDK valdovas Žygimantas Augustas 1568 m. Žemalės kaimą padovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui. Po jo mirties 1579 m. Žemalę paveldėjo sūnus Jonas Karolis Chodkevičius. Šis 1595 m. už paskolintus pinigus Žemalę įkeitęs Palangos ir Gargždų seniūnei Elenai Vainienei, todėl buvo surašytas šio kaimo inventorius, kuriame nurodyta, kad Žemalėje veikė dvi karčemos, gyveno siuvėjas, kalvis, valstiečiai už kiekvieną valaką privalėjo mokėti po tris grašių kapas, duoti pyliavą. Vėliau Žemalė atiteko Sapiegoms. LDK maršalka Jonas Stanislovas Sapiega pagal 1633 m. birželio 22 d. aktą Žemalės kaimą pardavė bajorui Vilhelmui Berberijui, kuris čia pastatydino dvarą. Už Žemalupio buvo įkurta dvaro sodyba, o joje gyvenamas namas, spirito varykla, dvi klėtys, arklidė. Mirus Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Jonui Pilsudskiui, Lenkijos maršalo Juzefo giminaičiui, minėtos valdos atiteko Jono pusseserei Teklei Šiukštaitei, kuri ištekėjo už Sedos dvarininko Vladimiro Gadono. Jis apie 1827 m. abu dvarus pardavė Aleksandrui Grossui, kuris čia galėjo atvykti iš Kuriliandijos. 1881 m. duomenimis, Žemalės dvarui priklausė 997 dešimtinės 3 rūšies naudojamos, 13 dešimtinių nenaudojamos ir 289 dešimtinės miško. Žemalės dvaro parkas geometrinės formos, tikriausiai išpuoselėtas įžymiojo 1863–1864 m. Telšių apskrities sukilėlių vado, zoologo Severino Aleksandro Grosso.
1713 m. Žemalei suteikta miestelio privilegija. 1752 m. pastatyta pirmoji Žemalės bažnyčia, nuo 1765 m. iki XIX a. pradžios čia veikė parapinė mokykla.
1765 m. Žemalėje gyveno 4 žydai, o 1784 – 4 žydų šeimos (iš viso 12 asmenų). XIX a. pr. Žemalėje jau buvo sinagoga, kurią pastatė Vladimiras Gadonas. Apie 1868 m. buvo 55 žydai. Kadangi žydų bendruomenė buvo nedidelė, ji savo šventyklos remontu nesirūpino, todėl 1886 m. pradžioje sinagoga buvo uždaryta. 1914 m. buvo apie 30 žydų trobesių.
1911 m. pr. miestelyje veikė dvi aludės ir daug slaptų smuklių. Tuo metu visoje parapijoje gyveno apie 2 tūkst. gyventojų. 1914 m. veikė valdinė pradžios mokykla.
Sovietmečiu Žemalė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
Bažnyčia
Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kaip rašoma Mažeikių krašto enciklopedijoje, akmenų mūro, klasicistinės struktūros ir romantizmo architektūrai būdingų formų, stačiakampio plano, bebokštė. Pastatyta 1826 m. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora. Jame yra medinė varpinė, kryžius ir dviaukštis koplystulpis su ornamentuotu kryželiu ir Pietos su šv. Jurgio, Nukryžiuotojo Kristaus prie stulpo ir Rūpintojėlio skulptūromis. Bažnyčioje saugomi kultūros paveldo objektai.
Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1752 m. dvaro savininko Kazimiero Pilsudskio. Jai dovanoti penki valakai žemės. 1755 m. Žemalė jau turėjo parapijos teises, priklausė Alsėdžių dekanatui. 1765 m. įsteigta parapinė mokykla (veikė iki XIX a. pradžios). Bažnyčiai 1806 m. priklausė Gudiškės kaimas. Dvarininkas Gadonas ir kun. Adomas Gecevičius 1826 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią, įrengė tris altorius. 1841 m. Žemalėje gyveno trys kunigai, bažnyčios beneficijos buvo 4 valakai ir 18 margų žemės. Žemalės bažnyčia iki Pirmojo pasaulinio karo garsėjo melodingais varpais.
1757 m. Žemalės bažnyčios inventoriuje minima varpinė, pastatyta ant keturių ąžuolinių stulpų ir apkalta lentomis, su ant keturių geležinių vyrių pritvirtintomis varstomomis durimis. Stogas lentinis, užsibaigia bokšteliu su geležiniu kryžiumi. Varpinėje kabėjo du varpai.1771 m. gegužės mėn. klebonas už savo lėšas naujai apkalė varpinę, 1776 m. vieną varpą išmainė su Sedos klebonu. Vėliau varpinė minima 1792 m. ir 1806 m. bažnyčios generalinės vizitacijos aktuose, 1812 m. ir 1815 inventoriuose. 1812 m. varpinėje buvo trys seni varpai: vienas didelis ir du maži. 1839 m. vizitacijos akte minimi tik du varpai. Tikėtina, kad didysis varpas per 1831 m. sukilimą buvo išlydytas ir panaudotas patrankų gamybai arba išvežtas kitur. 1848 m. Žemalės bažnyčios klebonas Adomas Gecevičius įsigijo du varpus, nuliedintus Sankt Peterburge. Tuo metu varpinės nebuvo, o varpai sukabinti ant stulpų, kiti tebekabėjo bažnyčios bokšte. 1856 m. Telšių konsistorijos raporte Alsėdžių dekanui minima, kad Žemalėje pastatyta nauja varpinė, joje kabėjo 2 varpai. 1881 m. Žemalės bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad varpinė yra ant stulpų, apkalta lentomis ir apdengta čerpėmis, turi geležiniais kabliais ir kilpomis pritvirtintas vienvėres duris su užstumiamu skląsčiu. Pastato būklė buvo bloga, todėl 1886 m. rūpinamasi gauti leidimą naujos mūrinės varpinės statybai, tačiau ji nepastatyta, o 1892 m. iškilo dabartinė medinė varpinė ir, ko gero, ji jau ketvirtoji. Ją iš savo asmeninių lėšų perstatė Žemalės klebonas kunigas Kazimieras Golumbickis.
Mokykla
Mažeikių krašto enciklopedijoje teigiama, jog rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1765 m. prie bažnyčios buvo įsteigta parapinė mokykla, kuri veikė labai trumpai. 1785 m. Žemalės dvaro inventoriuje apie šią mokyklą neužsiminta. Nuo 1804 m. iki 1812 m. kaime veikė parapinė mokykla, kurią 1804 m. lankė 20, 1805 m. – 12, 1807 m. – 10, 1808 m. – 8 berniukai, 1809 m. – 12 berniukų ir 3 mergaitės, 1810 m. – 15 berniukų ir 2 mergaitės, 1811 m. – 8 berniukai ir 3 mergaitės, 1812 m. – 8 berniukai ir 3 mergaitės. Mokykla uždaryta Napoleonui įžengus į Lietuvą.
1827 m. mokyklos dar nebuvo, bet dvaro dokumentuose užsiminta, kad „prireikus galėjo būti išnuomotas namas vaikus mokyti“.
1851–1858 m. buvo statoma Žemalės parapinė mokykla. Ji pradėjo veikti dar nebaigus jos statyti 1854 m. turbūt kuriame nors privačiame name, bet 1853 m. dvaro inventoriaus dokumentuose nurodyta, kad mokosi 11 mokinių. Šią mokyklą įsteigė dvaro savininkė Mongirdienė-Grosaitė. Specialiai statytą mokyklą 1868 m. užfiksavo mokytojas I. Molčianovas. Ji stovėjo miestelio centre, beveik priešais bažnyčią.
Po 1863 m. sukilimo čia mokėsi 40–50 mokinių. Mokykla turėjo aukštesnę programą ir gerus mokytojus. Čia iš visų aplinkinių mokyklų suvažiuodavo mokiniai egzaminų laikyti. Šios mokyklos auklėtiniai be papildomų egzaminų būdavo priimami į Varnių kunigų seminariją. Prie mokyklos buvo įsteigtas internatas su 12 gabesnių mokinių išlaikymu, kuriam lėšas skyrė dvaras. Iš šios mokyklos yra išėję daug vietos šviesuolių. Be to, prie mokyklos buvo gana turtingas knygynas (biblioteka).
1907–1908 m. m. I ir II skyriuje buvo pradėta mokyti lietuviškai. Pati mokykla sugebėjo aprūpinti mokinius lietuviškais vadovėliais. Daugiausia dėl lietuvių kalbos kovojo apsišvietęs kaimo ūkininkas Antanas Skeivys.
Po Pirmojo pasaulinio karo mokykla buvo nugriauta, nes stipriai nukentėjo, o jos vietoje 1920–1923 m. pastatyta nauja pradinė mokykla. 1920–1921 m. m. buvo du skyriai, mokėsi 82 mokiniai. 1924–1925 m. m. atidarytas antras komplektas, veikė keturi skyriai, dirbo du mokytojai, mokėsi 133 mokiniai. 1933–1934 m. m. mokėsi 154 mokiniai, pradėjo dirbti trys mokytojai. Mokyklos materialinė bazė buvo silpna.
Po II pasaulinio karo buvusiame Žemalės dvarininko Bubelės dvare įsteigta progimnazija. 1949–1950 m. m. progimnazija reorganizuota į septynmetę mokyklą, kurioje mokėsi 200 mokinių. 1962–1963 m. m. septynmetė reorganizuota į aštuonmetę mokyklą. Pavasarį išleista pirmoji aštuntokų laida (10 mokinių). Mokyklos internate gyveno nuo 7 iki 12 mokinių. Kasmet mokykloje dirbo 12–13 mokytojų. 1965–1966 m. m mokykla baigė 19 mokinių
Tuo metu pamokos vyko dviejuose skirtinguose pastatuose, mokymosi sąlygos buvo sudėtingos, todėl 1966 m. spalio mėn. pradėtas statyti naujas mokyklos pastatas, kuriame pradėta mokytis 1968 m. vasario 23 dieną. Mokykla buvo aprūpinta naujais baldais, įrengimais, mokymo priemonėmis. 1968–1969 m. dirbo 12 mokytojų, mokėsi 199 mokiniai. Aštuntą klasę baigė 21 mokinys. 1973 m. mokyklą baigė 37 aštuntokai (didžiausias skaičius mokyklos istorijoje).
1996 m. buvo pagrindinė (devynmetė) mokykla, 1999 m. – pagrindinė (dešimtmetė) mokykla. Nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. Žemalės pagrindinė mokykla reorganizuota į Žemalės pradinę mokyklą. Laikinai direktoriaus pareigas eiti paskirta Toma Butnoriutė.
Bendruomenė
Žemalės bendruomenė – nevyriausybinė visuomeninė organizacija, Mažeikių rajono bendruomenių asociacijos narė, kurios tikslai ir uždaviniai: vienyti Žemalės kaimo gyventojus ir iš jo kilusius žmones, ugdyti gyventojų bendruomeniškumą, ginti gyventojų teises, palaikyti ir plėtoti kaimo infrastruktūrą, steigti naujas darbo vietas.
Bendruomenė įkurta 2002 m. lapkričio mėn., oficialiai įregistruota 2003 m. kovo 17 d., pirmininke išrinkta ūkininkė Anita Avdaljan. Šiuo metu bendruomenei vadovauja ūkininkas Paulius Pocevičius.
Žemalės bendruomenė ruošė Žemalės miestelio 450 metų ir rašytojo D. Poškos 240-ųjų gimimo metinių minėjimus, padėjo parengti ir išleisti knygelę „Žemalė – meilė mūsų“ (2004 m.). Bendruomenės nariai nuolat prižiūri ir tvarko Lėlaičiuose esantį Dionizo Poškos Baubliuką, rūpinasi kaimo gerove ir grožiu, rengia įvairius renginius, įgyvendina projektus.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Autorės nuotraukos
