Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, atliktas alkoholio vartojimo priežasčių ir tendencijų tyrimas RARHA rodo, kad kas septintas gyventojas Lietuvoje alkoholį vartoja siekdamas užsimiršti, kas dešimtas – norėdamas įveikti sielvartą ir depresiją. Pagal šiuos grėsmingus rodiklius Lietuva pirmauja Europoje, keturis kartus lenkdama Europos Sąjungos (ES) vidurkį, devynis kartus – Estiją.
Specialistai skambina pavojaus varpais dėl vyrų psichologinės sveikatos Lietuvoje, kuriems alkoholis dažnai yra vienintelis prieinamas būdas pasijusti geriau, susidūrus su sunkumais ar išgyvenant krizes. Tyrimai rodo, kad būtent vyrai sudaro didžiąją dalį girtaujančių asmenų mūsų šalyje, jų gyvenimo trukmė – dešimt metų trumpesnė nei ES vidurkis, savižudybių rodiklis – aukščiausias visoje Europoje.
Grėsminga statistika
Praėjusiais metais atliktas RARHA (Reducing Alcohol Related Harm) tyrimas skelbia negailestingą mūsų šalies vaizdą: kas septinto alkoholį vartojančio Lietuvos gyventojo, arba beveik 14 proc., pagrindinis motyvas yra siekis viską pamiršti, pabėgti nuo savo problemų. Šiuo rodikliu mūsų šalis lenkia visas kitas tyrime dalyvavusias ES valstybes, o bendrijos vidurkį viršija daugiau nei 4 kartus (3,25 proc.).
Palyginimui, Estijoje situacija yra nepalyginamai geresnė – ten dėl noro viską pamiršti alkoholį vartoja tik vidutiniškai 1,5 proc. gyventojų. Tai daugiau nei 9 kartus mažiau nei Lietuvoje.
Tyrimo duomenimis, apie 10,5 proc. Lietuvos gyventojų, per pastaruosius 12 mėnesių vartojusių alkoholį, tai darė siekdami įveikti liūdesį ir depresiją. Šis rodiklis daugiau nei dvigubai viršija ES vidurkį (apie 4 proc.) ir lenkia visas kitas bendrijos valstybes. Nuo Estijos atsiliekame daugiau nei 4 kartus, kur alkoholyje liūdesį ir depresiją skandina tik apie 2 proc. gyventojų.
Vilniaus universiteto mokslininkų šiemet pristatytas tyrimas rodo, kad net 87 proc. Lietuvoje girtaujančių žmonių yra vyrai, o daugiausia su alkoholio problemomis susiduria kaime gyvenantys asmenys. Girtaujantys žmonės dažnai renkasi pigius, nekokybiškus gėrimus, tokius kaip stiprus „bambalinis“ alus.
Šie duomenys tiesiogiai atspindi anoniminės psichologinės pagalbos prieinamumą mūsų šalyje – kaimiškose vietovėse tokia apskritai neteikiama. Lietuvoje iš viso veikia tik 5 specializuoti vyrų krizių centrai, kurie įsikūrę didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Utenoje ir Alytuje. Raseiniuose ir Telšiuose vyrams pagalbą teikia bendrieji krizių centrai, Šiauliuose vyrų krizių centro paslaugas ketina teikti savivaldybė.
Vyrų psichologinė sveikata šlubuoja
Psichiatras psichoterapeutas, „Ąžuolyno klinikos“ vadovas Raimundas Alekna pabrėžia, kad šiuo metu šalyje alkoholizmo problemą bandoma spręsti visiškai ne iš tos pusės – tiesiog norint įveikti jos pasekmes, tačiau nesigilinant į tikrąsias priežastis.
„Priklausomybė yra tarsi pakilusi žmogaus kūno temperatūra – tai ne liga, o simptomas. Ji rodo, kad vyksta uždegiminiai procesai. Taip pat ir alkoholizmas – jis rodo, kad žmogaus sieloje vyksta labai daug skaudžių dalykų. Finansinės problemos, didelė atsakomybių našta, nedarbas, santykių krizės, susikaupusios nuoskaudos, depresija ir nerimas. Todėl įvairūs alkoholio vartojimo draudimai ir ribojimai girtavimo šalyje tikrai nesustabdys. Tai tas pats, kaip karščiuojančiam žmogui siūlyti aspiriną, o ne gydyti temperatūrą sukėlusią ligą“, – teigia R. Alekna.
Anot jo, jei uždrausime alkoholį, tačiau nespręsime problemų, žmonės įniks į kitas priklausomybes: narkotikus, rūkymą, lošimus.
„Draudimai nėra jokia pagalba žmogui, kuris ir taip kenčia. Negaudamas išgerti, jis patiria dar didesnę kančią. Būtent tokie žmonės neretai pasirenka ir savižudybės kelią – priklausomų žmonių savižudybių rodikliai Lietuvoje yra labai aukšti. Jei norime, kad alkoholį vartojantis žmogus pasveiktų, turime jam suteikti pagalbą, panaikinti priežastis, kurios jį skatina griebtis vienos ar kitos priklausomybės“, – tikina R. Alekna.
Alkoholis – prieinamiausia „pagalba“
Daugelį metų pagalbą vyrams teikianti Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė, psichologė Dovilė Bubnienė teigia, kad dauguma vyrų Lietuvoje vis dar mano, jog taurelė yra geriausias įrankis įtampai ir stresui sumažinti.
„Įsivaizduojama, kad bokalas padės išspręsti visas problemas arba mažų mažiausiai leis jas užmiršti. Mano darbo patirtis rodo, kad apie 80 proc. smurtautojų patiriamą kaltės jausmą ir savigraužą bando slopinti alkoholiu. Net pusė žmonių, išgyvenančių skyrybas ar santykių krizes, kaip problemos sprendimą renkasi alkoholį, o ne, pavyzdžiui, apsilankymą pas psichologą, sportą ar kitokią aktyvią veiklą, kuri padeda nepasiduoti liūdesiui“, – teigia D. Bubnienė.
Vyrų krizių ir informacijos centro Vilniuje vadovas, psichologas Arūnas Kuras sako, kad vyrai labai dažnai būna užsidarę, ambicingi, nenori niekam atskleisti savo vidinių problemų, todėl nusiraminimą bando surasti alkoholyje.
„Bėdų skandinimas alkoholiniuose gėrimuose yra savotiškas savęs naikinimas, tarsi savižudybė, noras atjungti savo psichiką, išbraukti save iš pasaulio. Krizių centre siekiame, kad vyrai išsiaiškintų tikrąsias juos kamuojančias problemas ir nekaltintų alkoholio, kuris yra jau pasekmė, o ne priežastis. Ypač kai kalbame apie smurtą, kaltas ne alkoholis, už savo veiksmus atsakingi patys vyrai“, – sako A. Kuras.
Centrams trūksta finansavimo
Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė tikina, kad, norint šalies vyrus ištraukti iš neigiamos savęs naikinimo ir žalojimo tendencijos, pirmiausia reikėtų užtikrinti anoniminės psichologinės pagalbos prieinamumą. Tokią pagalbą būtina teikti ne tik miestuose, bet ir regionuose, kur alkoholizmo lygis didžiausias, nes kaime „bambalinis“ alaus dažnai tampa vieninteliu prieinamu streso malšinimo įrankiu.
„Šalyje trūksta galimybės nemokamai gauti profesionalią psichologinę pagalbą. Krizes išgyvenantys asmenys vengia kreiptis į poliklinikas ar psichikos sveikatos centrus, nes nenori prarasti anonimiškumo. Jie geriau lieka vieni su savo problemomis ir bando jas skandinti alkoholyje“, – aiškina D. Bubnienė.
Anot jos, anonimiškai įveikti psichologinius sunkumus galintiems padėti vyrų krizių centrams gyvybiškai trūksta finansavimo.
„Praėjusiais metais Kauno apskrities vyrų krizių centras gavo tik 17 000 eurų paramos. Šiemet finansavimo išvis nėra, todėl žmonėms galime teikti tik mokamas paslaugas. Bet, įsivaizduokite, pas mus ateina ne tik emocines, bet ir finansines krizes išgyvenantys vyrai, jie neturi iš ko sumokėti už pagalbą, o kartais būklė būna tokia, kad iki savižudybės būna likę visai nedaug. Tuomet dirbame iš idėjos, juk neišvarysime tokio žmogaus į gatvę“, – teigia D. Bubnienė.
Vis dėlto nedaug specialistų sutinka dirbti be atlyginimo vien iš idėjos, todėl, negaudamas finansavimo, centras negali išlaikyti patyrusių psichologų, jie atitolsta nuo šios specifinės veiklos, susiranda kitus darbus. Šiuo metu Kauno vyrų krizių centre pagalbą teikia keturi darbuotojai.
Su finansiniais sunkumais susiduria ir Vilniuje veikiantis Vyrų krizių ir informacijos centras, kuris šiais metais iš savivaldybės dar negavo jokios paramos.
„Paėjusiais metais iš savivaldybės kas mėnesį gaudavome po 1000 eurų, iš projektinės veiklos per metus surinkome 3000 eurų. Tai viskas. O reikia mokėti komunalinius mokesčius, sumokėti algas darbuotojams. Už tokius pinigus tai yra sudėtinga“, – tikina A. Kuras.
Skirtumai – kaip diena ir naktis
Pasak Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovės, visuomenėje vis dar trūksta suvokimo, kad vyrai išgyvena sunkumus ir jiems taip pat reikia profesionalios pagalbos.
„Moterų krizių centrų situacija yra nepalyginamai geresnė, jos gauna gerokai didesnį finansavimą ir pačių centrų yra bent tris kartus daugiau. Moterys yra aktyvesnės, jos labiau pakovoja už save. Be to, visuomenė moterų krizių centrus suvokia kaip būtiną ir remiamą įstaigą. Deja, su vyrų krizių centrais taip nėra“, – sako D. Bubnienė.
Anot psichologės, derėtų daugiau dėmesio skirti rizikos grupėse esančių žmonių poreikiams ir dėti visas pastangas, kad įtrauktume juos į visuomenę.
„Būtų gerai, jei atsirastų specialios grupės, kurios važinėtų po kaimiškas vietoves ir ieškotų žmonių, kuriems reikia pagalbos. Reikia stengtis darbo neturinčius, į alkoholizmą linkusius žmones įtraukti į aktyvias veiklas, kad jie jaustųsi reikalingi, kad jiems būtų suteikta reikiama psichologinė parama“, – teigia D. Bubnienė.
Specialistai pripažįsta, kad pagalbos vyrams sistema Lietuvoje – apverktinos būklės. Tai atspindi ir statistika: vyrai Lietuvoje gyvena trumpiausiai tarp ES šalių – 68,5 m., kai ES vyrų vidurkis yra beveik 10 metų ilgesnis – 77,8 m.
Vyrų savižudybių rodiklis Lietuvoje – didžiausias Europoje. 2015 m. 100 tūkst. gyventojų teko 30,8 savižudybių (vyrų – 54,3, moterų – 10,8).
„Vyrų psichologinė sveikata ir gera savijauta – visos visuomenės rūpestis ir didžiulė problema. Būtina skubiai imtis realios pagalbos sistemos kūrimo, keisti archajinį požiūrį, kad draudimai ir apribojimai mus išgelbės. Laikas į vyrų problemas pasižiūrėti moderniai ir vakarietiškai, jei norime, kad mūsų šalyje vyrams būtų gera gyventi“, – pabrėžia R. Alekna.
Aušra Pilkienė
Projektų vadovė
Agency 1323
