Viešai kalbėti prieš auditoriją, mokėti tvardyti stresą bei susikurti nepriekaištingą įvaizdį geba ne kiekvienas. Su šiuo iššūkiu vis dažniau susiduria ir jaunoji karta, kuriai tenka save reprezentuoti mokslo įstaigose bei darbo vietose.
„Visiems reikia mokėti kalbėti viešai ir nesvarbu, ar prieš jus stovi du ar dešimt svetimų žmonių“, – teigia viešo kalbėjimo ekspertas Linas Kontrimas, Kauno technologijos universiteto (KTU) „GIFTed“ talentų akademijos studentams vedęs viešojo kalbėjimo mokymus. Jų metu akcentavo, kaip svarbu atpažinti ir nebijoti kitiems parodyti savo asmenybės išskirtinumo bei savitumo.
„Šiandien žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose daug kalbama apie įvaizdžio svarbą, bet studentams neaiški šio termino reikšmė. Tad mokymai jiems atvėrė kitokį požiūrį į įvaizdį ir jo formavimą bei suteikė galimybę individualiai atpažinti savybes, padėsiančias atskleisti savo išskirtinumą“, – teigė KTU veikiančios talentų akademijos koordinatorė Laura Mickevičienė.
„GIFTed“ suteikia studentams galimybes visapusiškai tobulėti ir ugdyti savo asmenines kompetencijas, semiantis žinių, patirties iš skirtingų sričių profesionalų.
„Mokymų metu sužinojau daugiau apie įvaizdį ir jo svarbą, poreikį. Labai atidžiai analizavome kiekvieno savybes kurias jis ar ji nori tobulinti, dėl to kiekvienas gavome puikių asmeniškų patarimų“, – apie L.Kontrimo vestus mokymus kalbėjo programų sistemų pirmakursis Aleksas Prelgauskis.
„Supratau, kaip savo kalbą padaryti įdomia, įtaigia bei išskirtine“, – antrino bendrakursis Dainius Šaltenis. Plačiau papasakoti apie įvaizdžio formavimą ir supažindinti su kitomis subtilybes paprašėme paties L. Kontrimo.
– Kiek šiandien svarbus yra įvaizdis?
– Deja, bet „įvaizdžio“ sąvoka dabar dangstoma tai, ko nederėtų rėminti rinkodaros terminu. Pavyzdžiui, asmens įvaizdis. Gal jis ir egzistuoja, bet man labiau patinka kalbėti apie asmenybės savitumą, išskirtinumą, savybes, brandą, augimą. Įvaizdis tapo madingu žodžiu, bet mada neretai niveliuoja, blukina.
– Kada patartina pradėti domėtis įvaizdžio kūrimu?
– Manau, kad įvaizdžiu domėtis imama tada, kai keliami klausimai apie prasmę, kūrybą, savęs tobulinimą.
– Kokias klaidas jaunimas daro kurdamas įvaizdį?
– Esminė klaida ta, kad jaunimas, vietoje to, kad lavintų savo individualius bruožus, mėgina pataikauti masiniam skoniui, ir taip išsimuša iš prigimties duotos krypties. Kita klaida – nelavina gimtosios kalbos įgūdžių. Juk ja pirmiausiai mąstome, reiškiamės. Perėjimas prie iš užsienio kalbų atėjusių trumpų žodelių gal ir sudaro šiuolaikiško žmogaus įspūdį, bet ir parodo stabtelėjimą vidinio augimo, komunikacinio gebėjimo srityje.
– Kiek prie įvaizdžio kūrimo prisideda viešo kalbėjimo įgūdžiai?
– Nemanau, kad reikia sureikšminti viešą kalbėjimą. Daugybė žmonių privalo išmokti kalbėti viešai, o kitiems, turintiems šią įgimtą dovaną, visai to nereikia. Kartais viešojo kalbėjimo sureikšminimas gali atvesti ir iki keblių situacijų. Žmonėms reikia mokėti išreikšti save, papasakoti, ką galvoja, ko nori, sugebėti diskutuoti, išklausyti ir išgirsti. Visų šių dalykų išmokstama.
Be abejo, mokėti kalbėti yra būtina. Tik kalbant sukuri bendravimo aplinką, įtrauki į savo kalbinę orbitą ir kitus žmones. Kiekvienas turi atrasti savo žodyną, savo išraiškos būdus ir imti juos taikyti praktikoje. Kalbėjimas, sugebėjimas save atskleisti kitam jau gali būti viešo kalbėjimo pradžia. Suprantama, kad gali keistis auditorijų dydžiai, temos, bet visada liks du svarbiausi dalykai: pasikeitimai žiniomis ir auditorijos paveikimas.
– Kiek įvaizdis ir viešas kalbėjimas svarbus ieškantis darbo?
– Pagrindinis dalykas – žmogiškumas, o įvaizdis ir viešas kalbėjimas tik papildomi priedai. Svarbiausia būti žmogišku, išsiskirti charakterio savybėmis ir jausti vertybes.
– Kalbėjimas viešai daugeliui sukelia stresą. Kaip jo išvengti?
– Kiekvienas viešas kalbėjimas kelia stresą visiems žmonėms. Tad tikrai nieko tokio, kad bijoma arba nerimaujama prieš pasirodymą auditorijoje. Visi streso valdymo pratimai, kvėpavimas, mankštos, minčių perjungimas neprilygsta vienam paprastučiam veiksmui – eiti ir kalbėti. Šiuos pratimus reikėtų daryti bent trisdešimt kartų ir tik tuomet klausti apie viešo kalbėjimo baimės įveikimą.
– Kuo svarbus viešasis kalbėjimas?
– Manau, kad visiems reikia mokėti kalbėti viešai ir nesvarbu ar prieš jus stovi du, ar dešimt svetimų žmonių. Tikrai kiekvienas patenka į tokias situacijas, kuriose reikia kažką svarbaus pasakyti, sklandžiai išreikšti mintis. Tad tokiems pasisakymams praverčia viešo kalbėjimo įgūdžiai, savo balso, kūno kalbos valdymas, manipuliavimas įspūdžiu ir tekstu.
– Ar moksleiviai, studentai turi pakankamai žinių apie viešą kalbėjimą ir mato jo svarbą?
– Jaunimas pastebi, kad neturi viešo kalbėjimo gebėjimų, nes mokykloje neatskleidžiama ši savybė. Todėl vis labiau domisi šia tema, nori išmokti kalbėti, sklandžiai reikšti mintis. Džiugu, kad jie patys supranta, jog kalbėti, pasakoti ir perduoti žinią kitiems yra be galo svarbu. Toks jų noras tobulėti neabejotinai duos gerų rezultatų.
– Ar šiandieninis jaunimas drąsus, nebijantis viešai kalbėti, ar labiau drovus?
– Drovumas – dorybė, todėl gerbiu drovius žmones. Ėjimas „kiaurai“ parodo prastą žmogaus savybę, tad vertinu drovumą. Dalis šiandieninio jaunimo – drovus, bet jie nebijo pasakyti, ko nemoka ir išreikšti noro mokytis.
– Ko reikia, norint išmokti kalbėti viešai?
– Reikia skaityti knygas, skirti laiko dienos ir planų apmąstymams, rašyti, mokytis nuosekliai dėlioti mintis. Artimųjų rate pasakoti, kalbėti ir sekti save, kaip pavyksta iki galo išsakyti mintį. Stebėti ar supranta klausytojai ir palaipsniui pereiti į skirtingesnes temas, didesnes arba svetimas auditorijas. Svarbiausia turėti, ką pasakyti. Kalbėjimas ir įgūdžių išmokimas nieko neduoda. Esu matęs ne vieną žmogų, puikiai valdžiusį verbalinę ekvilibristiką, bet pučiantį tuščią burbulą. Tad svarbiausia plėsti savo vidų. Kai turėsi, ką pasakyti, net ir užsikirtimas ar tam tikras kalbos ir drovumo aspektas nesutrukdys būti geru kalbėtoju.
– Ar lietuviai pakankamai skiria dėmesio įvaizdžio kūrimui? Ar deramai įvaizdžiu rūpinasi įmonės, įstaigos, organizacijos?
– Deja, lietuviams tai nėra aktualu ir šiai sričiai jie skiria gana menką dėmesį. Liūdniausiai būna tada, kai įvaizdžio kūrybos, lavinimo griebiamasi tik trumpalaikiam įspūdžiui sukelti, o ne giluminiams pokyčiams valdyti.
Paulina Kuzmickaitė
Kauno technologijos universitetas
