Donaldo Trumpo raketų smūgiai Sirijoje galbūt yra simboliniai ir menkai apgalvoti.
Vis dėlto daugelis griežčiausių Amerikos prezidento kritikų pripažįsta, kad jie žymi sveikintiną pokytį.
2012 metais prezidentas Barackas Obama nelemtai pareiškė, kad bet koks Assado režimo sprendimas panaudoti cheminius ginklus reikštų, kad buvo peržengta „raudona linija“.
Tačiau kai Damasko skerdikai 2013 metų rugpjūtį iš tikrųjų panaudojo zarino dujas, tas racionalus, šaltas vyras Baltuosiuose rūmuose nesilaikė savo perspėjimo.
Šis neveiklumas pavojingai devalvavo stipriausią pasaulyje politinę valiutą: Amerikos prezidento žodžius.
Be abejo, Obamai apskritai nevertėjo iškelti tokio ultimatumo.
Anuomet, kaip ir dabar, po nesėkmių Afganistane ir Irake, Jungtinės Valstijos nebuvo nusiteikusios veltis į naują karą Artimuosiuose Rytuose.
Amerikos Kongresas, kaip ir Britanijos parlamentas, atmetė bet kokią galimybę surengti karinę intervenciją Sirijoje.
Kai jau buvo paskelbtas, Obamos grasinimas privalėjo būti paremtas kokias nors veiksmais.
Tačiau jis verčiau sutiko su reputaciją gelbstinčia Rusijos pasiūlyta sutartimi, įpareigojančia Siriją perduoti savo cheminių ginklų atsargas, kad jos būtų sunaikintos.
Dideli kiekiai šių pragariškų chemikalų buvo pašalinti ir sunaikinti.
Bet ne viskas buvo sunaikinta. Režimas retkarčiais panaudodavo prieš sukilėlius chloro dujas. Be to, sprendžiant iš vėliausios atakos, jis išsaugojo arba įgijo tam tikrą kiekį mirtinų nervus paralyžiuojančių medžiagų.
Diktatoriai ir taisyklių laužytojai visame pasaulyje atkreipė dėmesį į Amerikos prezidento silpnumą: Jungtinės Valstijos pastebimai traukėsi iš „pasaulio policininko“ vaidmens.
Dėl šio atsitraukimo pasaulis tapo pavojingesnė vieta – ne vien Amerikai, bet ir mums visiems.
Iš pradžių atrodė, kad Trumpas laikysis to paties kurso.
Per rinkimų kampaniją jis atrodė siūlantis griežtai izoliacionistinę užsienio politiką.
Jis peikė ankstesnes Amerikos administracijas dėl jų karinių intervencijų į atokius konfliktus. „KATASTROFA“ (visomis didžiosiomis raidėmis) buvo jo mėgstamas epitetas.
Jis taip pat niekino būtinybę dirbti su kitomis šalimis. Jo šūkis buvo „Pirmiausiai – Amerika“.
Be to, jis laikėsi pabrėžtinai griežtos linijos pabėgėlių iš Sirijos konflikto atžvilgiu ir uždraudė jiems atvykti į Jungtines Valstijas.
Pono Trumpo kalba buvo šiurkšti, bet iš tikrųjų jis tik skatino Obamos pradėtą atsiribojimą.
Įsiskolinusi, susiskaldžiusi, užsigriebusi daugiau nei pajėgia pakelti ir karų išvarginta Amerika perdavė vadovavimą sprendžiant Sirijos klausimą kitoms šalims: Rusijai, Turkijai ir Iranui.
Taigi, praeitą savaitę Trumpo surengti sparnuotųjų raketų smūgiai žymi reikšmingą virsmą.
Balandžio 4-ąją jis pareiškė, kad Sirijos vadovybė peržengė „daug, daug raudonų linijų“.
Balandžio 7-ąją jis pasiuntė dešimtis riaumojančių sparnuotųjų raketų į vieną Sirijos oro pajėgų bazę.
Trumpas teigia, kad jo nuomonę pakeitė širdį draskančios nuotraukos, kuriose matyti po numanomos režimo cheminės atakos dūstantys vaikai.
Ši priežastis atrodo keista.
Per ilgiau kaip šešerius metus besutęsiantį konfliktą Sirijoje buvo nesuskaičiuojama daugybė tokių tragedijų. Ar ponas Trumpas iš tikrųjų jų nepastebėdavo?
Visai gali būti: jo dėmesys yra apgailėtinai trumpalaikis, o išmanymas apie pasaulio reikalus – neraminančiai ribotas.
Tačiau dabar jis mokosi.
Pasaulis – pavojinga ir dažnai siaubinga vieta, o jokių lengvų atsakymų nebūna. Juo labiau toks atsakymas negali būti vienkartinis, simbolinis jėgos panaudojimas, kokį stebėjome praeitą penktadienį.
Karo migla daug ką aptemdo, bet aiškus vienas dalykas.
Baisus konfliktas Sirijoje, pareikalavęs šimtų tūkstančių žmonių gyvybių o dar milijonus privertęs palikti savo namus, nesibaigs be Amerikos įsikišimo.
Trumpui sudėtingiausia, kad karinė jėga tebūna dalis atsakymo.
Ji gali atgrasyti Assado režimą nuo kitos cheminės atakos.
Vis dėlto ji neatves konflikto šalių prie derybų stalo ir neprivers jų siekti susitarimo..
Amerika taip pasielgė buvusioje Jugoslavijoje, kai karo Bosnijoje kraujo liejimas ir žiaurumas pasibeldė į pasaulio sąžinę.
Tačiau sutarčiai, sudarytai 1995 metais per Deitono taikos derybas, reikėjo nepaprasto apsukrumo ir griežtumo derinio. Billo Clintono užsienio politikos korpusas buvo vienas stipriausių per šiuolaikinės Amerikos istoriją.
Na, o pono Trumpo Baltieji rūmai, švelniai tariant, į šią lygą nepatenka.
Clintonas pasižymėjo nepaprastu asmeniniu žavesiu ir iškalba. Trampas yra stačiokiškas ir nenuoseklus.
Dar daugiau – anų laikų Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino, iš esmės buvo bendradarbiauti linkusi partnerė.
Vadovaujant Vladimirui Putinui ji tapo grėsminga – ir kerštinga – priešininkė.
Trumpo raketų smūgiai supykdė Kremlių, kuris buvo iš anksto informuotas, bet su juo nebuvo tartasi.
Pareigūnai Maskvoje reagavo tūžmingai.
Prie Sirijos krantų buvo pasiųstas gausiai raketomis apginkluotas Rusijos karo laivas.
Rusija taip pat pažadėjo sustiprinti režimo priešlėktuvinę gynybą. Bet kokia nauja Amerikos ataka sulauks didesnio pasipriešinimo.
Be to, Kremlius nedelsiant atšaukė „konfliktų išvengimo“ sutartį, leidžiančią išvengti atsitiktinių karinių susidūrimų tarp ginkluotųjų pajėgų, toje pačioje vietoje vykdančių skirtingas misijas.
Kremlius kovoja su Sirijos sukilėliais, remdamas Damasko režimą.
Tuo tarpu Amerikos vadovaujama koalicija palaipsniui stumia „Islamo valstybės“ fanatikus iš jų tvirtovių Irake ir Sirijoje.
„Konfliktų išvengimo“ susitarimas neužkirto kelio Asado režimui galimybės žudyti oponentus. Tačiau ji padėjo išvengti atsitiktinio susišaudymo tarp dviejų branduolinių supergalybių.
Faktas, kad šis susitarimas buvo atšauktas, atveria bauginančių perspektyvų.
Jeigu Amerika numuš Rusijos lėktuvą arba atvirkščiai, gali kilti pagunda atsakyti tuo pačiu, kad šalis nebūtų pažeminta.
Ūmaus būdo nenuspėjamas ponas Trumpas vargu ar būtų linkęs atsitraukti.
Kaip ir ponas Putinas, spaudimo ir blefo meistras.
Rusijos lyderis ir jo bičiuliai Kremliuje vertina Trumpą ir Ameriką su šalta panieka.
Jie netiki, kad Vakarams pakaktų ryžto pasipriešinti Rusijos krečiamoms eibėms ir keliamai grėsmei.
Rexo Tillersono, retai kada pastebimo Amerikos valstybės sekretoriaus, susitikimas Maskvoje su ponu Putinu buvo šaltas. Borisas Johnsonas, Britanijos užsienio reikalų sekretorius, išvengė panašiai šalto priėmimo atšaukęs savo kelionę. Galbūt tai yra Britanijos pavėluoto, bet sveikinimo perėjimo prie griežtesnės linijos ženklas.
Tačiau, kaip noriai pabrėš Rusija, ponas Trumpas įsipareigojo pašalinti Basharą al Assadą iš valdžios, nors neturi priemonių to padaryti.
Šešerius metus svyravusiai Amerikai belieka dvi išeitys: pavojus arba pažeminimas.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
Komentaras
Vis dėlto daugelis griežčiausių Amerikos prezidento kritikų pripažįsta, kad jie žymi sveikintiną pokytį.
2012 metais prezidentas Barackas Obama nelemtai pareiškė, kad bet koks Assado režimo sprendimas panaudoti cheminius ginklus reikštų, kad buvo peržengta „raudona linija“.
Tačiau kai Damasko skerdikai 2013 metų rugpjūtį iš tikrųjų panaudojo zarino dujas, tas racionalus, šaltas vyras Baltuosiuose rūmuose nesilaikė savo perspėjimo.
Šis neveiklumas pavojingai devalvavo stipriausią pasaulyje politinę valiutą: Amerikos prezidento žodžius.
Be abejo, Obamai apskritai nevertėjo iškelti tokio ultimatumo.
Anuomet, kaip ir dabar, po nesėkmių Afganistane ir Irake, Jungtinės Valstijos nebuvo nusiteikusios veltis į naują karą Artimuosiuose Rytuose.
Amerikos Kongresas, kaip ir Britanijos parlamentas, atmetė bet kokią galimybę surengti karinę intervenciją Sirijoje.
Kai jau buvo paskelbtas, Obamos grasinimas privalėjo būti paremtas kokias nors veiksmais.
Tačiau jis verčiau sutiko su reputaciją gelbstinčia Rusijos pasiūlyta sutartimi, įpareigojančia Siriją perduoti savo cheminių ginklų atsargas, kad jos būtų sunaikintos.
Dideli kiekiai šių pragariškų chemikalų buvo pašalinti ir sunaikinti.
Bet ne viskas buvo sunaikinta. Režimas retkarčiais panaudodavo prieš sukilėlius chloro dujas. Be to, sprendžiant iš vėliausios atakos, jis išsaugojo arba įgijo tam tikrą kiekį mirtinų nervus paralyžiuojančių medžiagų.
Diktatoriai ir taisyklių laužytojai visame pasaulyje atkreipė dėmesį į Amerikos prezidento silpnumą: Jungtinės Valstijos pastebimai traukėsi iš „pasaulio policininko“ vaidmens.
Dėl šio atsitraukimo pasaulis tapo pavojingesnė vieta – ne vien Amerikai, bet ir mums visiems.
Iš pradžių atrodė, kad Trumpas laikysis to paties kurso.
Per rinkimų kampaniją jis atrodė siūlantis griežtai izoliacionistinę užsienio politiką.
Jis peikė ankstesnes Amerikos administracijas dėl jų karinių intervencijų į atokius konfliktus. „KATASTROFA“ (visomis didžiosiomis raidėmis) buvo jo mėgstamas epitetas.
Jis taip pat niekino būtinybę dirbti su kitomis šalimis. Jo šūkis buvo „Pirmiausiai – Amerika“.
Be to, jis laikėsi pabrėžtinai griežtos linijos pabėgėlių iš Sirijos konflikto atžvilgiu ir uždraudė jiems atvykti į Jungtines Valstijas.
Pono Trumpo kalba buvo šiurkšti, bet iš tikrųjų jis tik skatino Obamos pradėtą atsiribojimą.
Įsiskolinusi, susiskaldžiusi, užsigriebusi daugiau nei pajėgia pakelti ir karų išvarginta Amerika perdavė vadovavimą sprendžiant Sirijos klausimą kitoms šalims: Rusijai, Turkijai ir Iranui.
Taigi, praeitą savaitę Trumpo surengti sparnuotųjų raketų smūgiai žymi reikšmingą virsmą.
Balandžio 4-ąją jis pareiškė, kad Sirijos vadovybė peržengė „daug, daug raudonų linijų“.
Balandžio 7-ąją jis pasiuntė dešimtis riaumojančių sparnuotųjų raketų į vieną Sirijos oro pajėgų bazę.
Trumpas teigia, kad jo nuomonę pakeitė širdį draskančios nuotraukos, kuriose matyti po numanomos režimo cheminės atakos dūstantys vaikai.
Ši priežastis atrodo keista.
Per ilgiau kaip šešerius metus besutęsiantį konfliktą Sirijoje buvo nesuskaičiuojama daugybė tokių tragedijų. Ar ponas Trumpas iš tikrųjų jų nepastebėdavo?
Visai gali būti: jo dėmesys yra apgailėtinai trumpalaikis, o išmanymas apie pasaulio reikalus – neraminančiai ribotas.
Tačiau dabar jis mokosi.
Pasaulis – pavojinga ir dažnai siaubinga vieta, o jokių lengvų atsakymų nebūna. Juo labiau toks atsakymas negali būti vienkartinis, simbolinis jėgos panaudojimas, kokį stebėjome praeitą penktadienį.
Karo migla daug ką aptemdo, bet aiškus vienas dalykas.
Baisus konfliktas Sirijoje, pareikalavęs šimtų tūkstančių žmonių gyvybių o dar milijonus privertęs palikti savo namus, nesibaigs be Amerikos įsikišimo.
Trumpui sudėtingiausia, kad karinė jėga tebūna dalis atsakymo.
Ji gali atgrasyti Assado režimą nuo kitos cheminės atakos.
Vis dėlto ji neatves konflikto šalių prie derybų stalo ir neprivers jų siekti susitarimo..
Amerika taip pasielgė buvusioje Jugoslavijoje, kai karo Bosnijoje kraujo liejimas ir žiaurumas pasibeldė į pasaulio sąžinę.
Tačiau sutarčiai, sudarytai 1995 metais per Deitono taikos derybas, reikėjo nepaprasto apsukrumo ir griežtumo derinio. Billo Clintono užsienio politikos korpusas buvo vienas stipriausių per šiuolaikinės Amerikos istoriją.
Na, o pono Trumpo Baltieji rūmai, švelniai tariant, į šią lygą nepatenka.
Clintonas meistriškai sutelkė sąjungininkų koaliciją.
Trumpo administracija su džiaugsmu jas ardo.
Clintonas pasižymėjo nepaprastu asmeniniu žavesiu ir iškalba. Trampas yra stačiokiškas ir nenuoseklus.
Dar daugiau – anų laikų Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino, iš esmės buvo bendradarbiauti linkusi partnerė.
Vadovaujant Vladimirui Putinui ji tapo grėsminga – ir kerštinga – priešininkė.
Trumpo raketų smūgiai supykdė Kremlių, kuris buvo iš anksto informuotas, bet su juo nebuvo tartasi.
Pareigūnai Maskvoje reagavo tūžmingai.
Prie Sirijos krantų buvo pasiųstas gausiai raketomis apginkluotas Rusijos karo laivas.
Rusija taip pat pažadėjo sustiprinti režimo priešlėktuvinę gynybą. Bet kokia nauja Amerikos ataka sulauks didesnio pasipriešinimo.
Be to, Kremlius nedelsiant atšaukė „konfliktų išvengimo“ sutartį, leidžiančią išvengti atsitiktinių karinių susidūrimų tarp ginkluotųjų pajėgų, toje pačioje vietoje vykdančių skirtingas misijas.
Kremlius kovoja su Sirijos sukilėliais, remdamas Damasko režimą.
Tuo tarpu Amerikos vadovaujama koalicija palaipsniui stumia „Islamo valstybės“ fanatikus iš jų tvirtovių Irake ir Sirijoje.
„Konfliktų išvengimo“ susitarimas neužkirto kelio Asado režimui galimybės žudyti oponentus. Tačiau ji padėjo išvengti atsitiktinio susišaudymo tarp dviejų branduolinių supergalybių.
Faktas, kad šis susitarimas buvo atšauktas, atveria bauginančių perspektyvų.
Jeigu Amerika numuš Rusijos lėktuvą arba atvirkščiai, gali kilti pagunda atsakyti tuo pačiu, kad šalis nebūtų pažeminta.
Ūmaus būdo nenuspėjamas ponas Trumpas vargu ar būtų linkęs atsitraukti.
Kaip ir ponas Putinas, spaudimo ir blefo meistras.
Rusijos lyderis ir jo bičiuliai Kremliuje vertina Trumpą ir Ameriką su šalta panieka.
Jie netiki, kad Vakarams pakaktų ryžto pasipriešinti Rusijos krečiamoms eibėms ir keliamai grėsmei.
Rexo Tillersono, retai kada pastebimo Amerikos valstybės sekretoriaus, susitikimas Maskvoje su ponu Putinu buvo šaltas. Borisas Johnsonas, Britanijos užsienio reikalų sekretorius, išvengė panašiai šalto priėmimo atšaukęs savo kelionę. Galbūt tai yra Britanijos pavėluoto, bet sveikinimo perėjimo prie griežtesnės linijos ženklas.
Tačiau, kaip noriai pabrėš Rusija, ponas Trumpas įsipareigojo pašalinti Basharą al Assadą iš valdžios, nors neturi priemonių to padaryti.
Šešerius metus svyravusiai Amerikai belieka dvi išeitys: pavojus arba pažeminimas.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.