Apie Šatrijos rinktinę
1945 m. rugpjūčio 1 d. Žemaičių apygardos sudėtyje įkurta Šatrijos rinktinė, veikusi Telšių, Plungės rajonuose. Pirmasis jos vadas Stasys Beniulis žuvo 1947 m. gegužės 17 d. (jam pagerbti Skardamiškės kaime ūkininkas Vytautas Kundrotas pastatė paminklinį akmenį). Po S. Beniulio žūties rinktinei vadovauja Šarūnas Jazdauskas iki jo suėmimo 1947 m. lapkričio 24 d. Tuomet Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas 1948 metų pradžioje rinktinės vadu paskiria Igną Šapkūną-Meisterį, Buržujų. Pastarajam žuvus Birbiliškės miške, rinktinei iki pat 1950 m. gegužės 22 d. vadovavo Kazys Andriuška-Linksmasis. Jis žuvo Jomantų miške, Telšių rajone. Paskutinysis Šatrijos rinktinės vadas, vadovavęs nuo 1950 m. gruodžio, buvo Ignas Čėsna-Benamis, Žentas, Vitoldas. Jis žuvo 1951 m. rugpjūčio 23 d. kautynėse Laukstėnų kaime, Telšių rajone. Kartu tuomet žuvo štabo viršininkas Alfonsas Venckus, Petras Lileikis, partizanavęs nuo 1945 metų, Pranas Zimkus, partizanavęs vos pusę metų. Su jais žuvo ir vokiečių karininkas, partizanas nuo 1945 m., Alfredas Cherlė.
Telšių rezistencijos istorijos tyrinėtojai broliai Alfredas ir Romualdas Jonušai po 10 metų paieškų Dievo Krėslo miške, Krėpštų kaime, surado prieš daugelį metų žemėje užkastą Šatrijos rinktinės partizanų archyvą. Jo medžiaga dabar restauruojama ir tyrinėjama.
I. Šapkūno kovos kelias
I. Šapkūnas-Meisteris, Buržujus gimė 1918 m. Palangoje, amatininko šeimoje. Joje augo keturi vaikai. Ignas mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau Kretingos Pranciškonų gimnazijoje. Pūtė dūdą, priklausė skautų organizacijai. 1940 m. baigė Lietuvos karo mokyklą kaip aspirantas. Turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Paleistas į atsargą, mokytojavo Juozapavo, vėliau Nevarėnų pradinėse mokyklose. 1942 m. vasarą vedė mokytoją Eleną Keinytę iš gretimo Dadotkų kaimo. Sulietuvino savo Šapkausko pavardę į Šapkūno. Abu jauni, aukšti, gražūs, veiklūs, mylintys Tėvynę...
Kai rusai vėl įžengė į Lietuvą, Ignas organizavo Lietuvos Laisvės Armijos būrį. 1945 m. pradžioje jo būryje jau buvo 20 vyrų. Būrys laikėsi Nerimdaičių, Nevarėnų, Mitkaičių apylinkėse, pereidavo ir Mažeikių rajono Sedos, Ketūnų, Balėnų, Pievėnų, Plinkšių miškus. 1947 m. balandžio 18 d. Plinkšių miške vyko partizanų būrių susitikimas. Ir užpuolė rusai. Kautynėse dalyvavo ir I. Šapkūno vyrai.
Jo žmonai Elenai pavyko išsiimti sovietinį pasą Pocienės pavarde, todėl 1945 m. spalio 13 d. jiems gimusią dukrelę Loretą užregistravo svetima Pociutės pavarde. Tik Elena mažai tuo pasu tepasinaudojo, nes nuo 1946 m., būdama partizanų ryšininkė, slapstėsi.
1949 m. balandžio 28 d. MGB gavo agento Žirnio (partizano A. Urbonavičiaus) pranešimą. 16 Tryškių stribų ir kareivių būrys apsupo partizanų bunkerį Akmenės r. Viekšnių vlsč. Birbiliškės miško 16-ajame kvartale. Kautynių metu žuvo Šatrijos rinktinės vadas I. Šapkūnas ir partizanas Gureckas. Taip pat žuvo ir ,,liaudies gynėjų“ būrio narys stribas Makevičius (kiti šaltiniai sako, jog žuvo trys stribai). Žuvęs I. Šapkūnas nugabentas į Tryškius ir keletą dienų gulėjo numestas ant miestelio grindinio. Manoma, jog užkastas Tryškių apylinkėse.
Atgimimo metais I. Šapkūnui po mirties suteiktas kario savanorio statusas ir dimisijos majoro laipsnis.
Iš prisiminimų, užrašytų telšiškio Zenono Jaškos
Danutė Keinytė-Jakutienė: „1947 m. vasarą aplankiau I. Šapkūną Pievėnų miške. Partizanų buvo daugiau kaip dešimt. Ten sutikau ir buvusį klasės draugą Juozą Sobutą. Daugiau I. Šapkūno nebemačiau. 1949 m. gegužės ar birželio mėnesį buvau iškviesta į Vilniaus saugumą. Parodė nuotrauką. Ant akmeninio grindinio gulėjo I. Šapkūnas, nepasikeitęs, atmerktomis akimis, vėjo išplaikstytais plaukais, su šypsena ir nutekėjusia kraujo srovele lūpų kamputyje. Antroje nuotraukos pusėje pasirašiau atpažinimo tekstą.“
Sakoma, kad Nevarėnų milicijos viršininkas Pranas Jonkus (vėliau Nevarėnų kolūkio pirmininkas) buvo pakviestas atpažinti I. Šapkūno. 1991 m. D. Jakutienė klaususi P. Jonkaus, kur pakastas I. Šapkūnas. P. Jonkus sakė nežinąs. Galbūt...
Buvęs kuopos ryšininkas Stasys Nika, gim. 1926 m.: „Turėjome su broliu daug ginklų. Juos 1947 m. atidavėme I. Šapkūno vyrams. Ypatingai gautu rankiniu kulkosvaidžiu džiaugėsi būryje buvęs vokiečių karininkas Albertas (galbūt tai tas pats Alfredas Cherlė?). Vyrai turėjo du bunkerius: Nerimdaičiuose, Alfonso Beresnevičiaus trobos gale, ir Eigirdžiuose, prie pat kelio, partizanų siuvėjo Pilipavičiaus tvarte. I. Šapkūnas savo vyrams draudė vartoti alkoholį.“
Kęstutis Čijunskas, gim. 1951, pasakojo, kad Birbiliškės miške tėvas varė samagoną. Išgirdę šūvius, užgesino ugnį ir su mažuoju Kęstučiu suspėjo parbėgti namo. Greit pamatė vora ateinančius ginkluotus kareivius. Jie šukavo mišką. Patikrino sodybą, patardė tėvą, bet nieko įtartino nerado ir nuėjo toliau.
Igno Šapkūno artimųjų likimai
E. Keinytė-Šapkūnienė suimta 1948 m. liepos 13 d. Kalinta ir tardyta Telšiuose. Apkaltinta, esą žinojo vyro buvimo vietas ir nepranešė saugumui. Už tai Karinio Tribunolo buvo nuteista 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Turtas nekonfiskuotas, nes jo nebuvo. Elena kalėjo Vorkutoje ir Dubrovlage, Mordovijoje. 1955 m. paleista. Mirė 1976 m., palaidota Nevarėnų kapinėse. Po mirties jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
I. Šapkūno tėvai ir jo sesuo Irena Lapinskienė su dviem vaikais 1948 m. gegužės 22 d. iš Palangos ištremti į Šamankos gyvenvietę Irkutsko srityje. Tremties metu ten buvo ir I. Šapkūno duktė, 2,5 metų Loreta. Trėmėjai tokios nerado tremiamųjų sąraše, tad įrašė Loretos Rimkūnaitės pavarde ir ištrėmė kartu su seneliais. Igno tėvas Pranas Šapkūnas mirė tremtyje 1951 m. vasario 25 d. Motina Skolastika Šapkūnienė iš tremties 1955 metais pabėgo ir sugrįžo į Lietuvą. Mirė 1969 m. Sesuo Irena Lapinskienė iš tremties paleista 1957 m. Į Lietuvą negrįžo, mirė Rusijoje 1980 m. Jos sūnus Romas irgi mirė Rusijoje 1970 m. Tik jos duktė Regina Ibiatova grįžo į Lietuvą 1957 m.
I. Šapkūno dukterį Loretą 1955 metais pavyko su svetimais žmonėmis nelegaliai parvežti į Lietuvą. Ji gyveno pas tetą, o 1956 m. iš lagerio sugrįžo mama. Loreta baigė Kauno politechnikos institutą. Su Jonu Valentinaičiu sukūrė šeimą, užaugino sūnų Tomą ir dukterį Mariją. Šiuo metu ji aktyviai darbuojasi Tremtinių sąjungos Kauno filiale.
I. Šapkūno žūties vietoje Birbiliškės miške pastatytas Atminimo ženklas. Jis bus šventinamas šių metų gegužės 20 dieną.
Nuotraukos iš Loretos Valentinavičienės albumo.
1 nuotrauka: I. Šapkūnas, Pranciškonų gimnazijos absolventas. 1937 m.
2 nuotrauka: E. Šapkūnienė, grįžusi iš lagerio. 1956 m.
3 nuotrauka: L. Šapkūnaitė su močiute S. Šapkauskiene ir pussesere Regina tremtyje. 1950 m.
Albertas RUGINIS
