Tėvai gali būti puikūs draugai savo paaugliui vaikui, bet draugystė nereiškia leisti jam daryti viską, ko jis nori, ir atsisakyti ribų, LRT KLASIKAI sako vaikų ir paauglių psichologė Rima Breidokienė. „Aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“ – tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. O jei draugystė yra ir geras ryšys, ir ribos, tai labai geras modelis“, – pabrėžia socialinių mokslų daktarė.
Kuo sunkus vaikų ir paauglių gyvenimas? Vis dar yra tėvų, kurie mano, kad užtenka pamaitinti, aprengti ir patenkinti kultūros poreikius, o vaikas turi būti dėkingas, laimingas ir visada su šypsena. Tėvus erzina, kai vaikai turi savo požiūrį ir ginčijasi, neva jie dar nieko nepatyrė, dar nedirba, neuždirba, todėl turi patylėti.
Labai dažnai susiduriu su tokiu tėvų požiūriu, jis labiau išryškėja, kai paauglys jau turi savo nuomonę ir požiūrį, kuris nebūtinai sutampa su tėvų. Šiuolaikinėje visuomenėje tikrai tėvai labai dažnai reikalauja iš vaiko paklusnumo. Bet iš tikrųjų pirmiausia reikia su vaiku užmegzti emocinį ryšį ir tik tada bus galima kalbėti apie kažkokią discipliną.
Tai reiškia, kad tėvai visą laiką turėtų domėtis, kuo gyvena jų vaikas, o tai nėra vien mokykliniai pasiekimai, akademinis pažangumas. Mokykla – tik viena vaiko gyvenimo dalis. Labai dažnai pagrindinis paauglių skundas – aš įdomus tėvams tik tiek, kiek įdomūs mano mokslai. Bet iš tikrųjų yra daug labai kitų gyvenimo sričių: emocinė būsena, santykiai su draugais, laisvalaikis.
Bet tai rodytų, kad vaikai turi poreikį su tėvais aptarti ir savo santykius su draugais, ir pomėgius?
Taip, bet tėvai kartais tai nuvertina. Be abejo, kai vaikas artėja prie paauglystės, jis didžiąją dalį laiko skiria ne tėvams, o draugams – tai labai normalus raidos procesas, būtinas tam, kad susiformuotų brandi asmenybė. Paauglys turi atsiskirti nuo tėvų. Kai nuvertinamas bendravimas, paauglys atsitraukia, o tada ateina tėvai ir sako – vaikas užsidaro kambaryje, bendrauja tik su draugais, mes nežinome, kokie tie draugai, apie ką jis galvoja. Tėvai ima galvoti, kad jie nebėra paaugliui autoritetas, bet tai netiesa – tėvai visada bus svarbūs bet kurio amžiaus vaikui.
Kartais tėvams nėra visai lengva prieiti prie vaiko, megzti su juo ryšį ir pradėti domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip jaučiasi. Kartais reikia išlaukti ir gaudyti momentus. Pavyzdžiui, važiuojant į mokyklą, iš mokyklos, kartais verta pasirinkti net ilgesnį kelią, nes neįprastoje aplinkoje paauglys staiga pradeda kalbėti, nes taip lengviau nei sėdint prie stalo būti kamantinėjamiems. Klausimai paaugliui neturėtų būti apie tai, kaip sekėsi matematika, ar pagerinai savo vidurkį. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y. domėtis vidiniu vaiko pasauliu.
Jūs knygoje rašote apie tam tikrus momentus, pavyzdžiui, kaip vaikas reaguoja, kai tėvai užduotį skiria įsakymo forma. Pateikiate pavyzdį „eik valgyti pietų“, nors galima pakviesti „eikim kartu valgyti“. Atsimenu iš vaikystės – valgant irgi vyksta auklėjimas: turi sėdėti tiesiai, nemaskatuoti kojomis, išmokti naudotis įrankiais, nečepsėti, nekalbėti. Ar tai gerai? Ar tas pamokas gali duoti kitaip?
Be abejo, tokios įsakomosios direktyvos tikrai kelia vaikui įtampą. Kadangi vaikai labai skirtingi (vieni ramesni, kiti aktyvesni), jie labai skirtingai reaguoja. Taigi vieni į įsakmius paliepimus reaguoja klusniai, kiti klausys, bet jiems kaupiasi pyktis, kuris dažniausiai prasiveržia paauglystėje, treti, net ir būdami maži, į tokius tėvų paliepimus nereaguoja. Bet kuriuo atveju mes esame įpratę, kad tėvai tarsi viršesni už vaikus: jie liepia, ir vaikas turi klausytis.
Žinoma, tėvai atsakingi ne tik už ryšio su vaiku užmezgimą, bet ir už ribas, kurios labai svarbios, nes, kai nėra ribų, sukuriama nesaugi aplinka. Ribos moko vaiką save kontroliuoti. Taigi tėvai visada gali pasakyti kitaip: „mes galime kartu eiti valgyti“, „dabar pietų metas, mes visi kartu sėdame prie stalo“, „prie stalo ne kalbame apie nemalonius dalykus, o bendraujame“. Taigi tą laiką skiriame ne tik valgymui, bet ir ryšio mezgimui.
Kaip vaikus veikia moralizavimas?
Neigiamai. Kas yra moralizavimas? Tėvai mano, kad taip jie perteikia vaikams vertybes, moko, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Tėvų manymu, tai turėtų veikti, vaikai turėtų nuo tokių pokalbių staiga tas vertybes kažkokiu būdu perimti. Bet iš tikrųjų vaikai stebi, kaip tėvai patys tas vertybes savo gyvenime pritaikė.
Jei atsisėsime su vaiku prie stalo ir sakysime „tai yra neteisinga, tu turi daryti taip ir taip, tai yra labai blogai“, tiesiog sukelsime įtampą, pyktį ir vaikas nieko iš to nepasimokys. Bet jei kalbėsime apie tai, kaip vaikas jautėsi tada, kai netinkamai pasielgei, apie ką galvojo, ką galėtų padaryti kitaip, bus daug efektyviau.
Turbūt reikėtų akcentuoti, kad vaikai nori būti geri? Galbūt dažnai vaikai ir meluoja todėl, kad bijo tėvų?
Vaikai tikrai nori būti geri, jie tikrai neturi ketinimo įskaudinti, nubausti tėvus, atkeršyti, kažkaip sugadinti jiems gyvenimą (juks kartais tėvai pasako „jau šitas vaikas tiek man nervų sugadino“). Be abejo, laikui bėgant gali kauptis ir pyktis, ir nepasitenkinimas, bet net ir pats priešiškiausias paauglys tikrai nori būti geras savo tėvams, tik gal jam ne viskas išeina, ne visą laiką pavyksta.
Kodėl vaikas meluoja? Gali būti daug įvairių priežasčių. Labai dažna priežastis – vaikas bijo bausmės. Taip pat melas būna labai glaudžiai susiję su kompensaciniu poreikiu pakelti savo savivertę. Kartais vaikas tiek nepasitiki savimi, kad jam reikia susikurti išgalvotą realybę tam, kad jis geriau, oriau jaustųsi.
Kas sunaikina savivertę?
Savivertė formuojasi nuo pat pirmų vaiko gyvenimo dienų, tad pirmieji metai labai svarbūs. Neteisinga manyti, kad jei kūdikis yra pamaitintas, pamiegojęs, viskas yra gerai. Pirmaisiais metais vystosi prieraišumas prie suaugusiųjų. Kiek vaikas jausis saugus šiame pasaulyje, kiek pasitikės ir savimi, ir aplinkiniu pasauliu, labai priklauso nuo to, kaip jo emocinius poreikius atlieps suaugusieji.
Verkimu kūdikis gali išreikšti labai daug įvairių poreikių: taip jis pasako, kad yra alkanas, kad jam šlapia, kad nuobodu ir jis nori suaugusiojo draugijos, nuraminimo. Jei mama jautriai sureaguoja į tą vaiko poreikį, tai yra išgirsta vaiką, bando atspėti, kas jam negerai, kūdikis jaučiasi svarbus ir saugus, supranta, kad yra išgirstas ir gali pasitikėti savimi ir pasauliu. Bet jei vaikas verkia, o niekas neateina, nepaguodžia ir nesureaguoja į jo poreikius arba sureaguoja tik kartais, vaikas jaučiasi labai nesaugus.
Vėliau, kai formuojasi savarankiškumo, iniciatyvos poreikis, irgi labai svarbu, kaip suaugusieji į tai sureaguos. Kaip minėjau, ir kaltinimai, moralizavimai, įkyrūs patarimai, nurodymai, ką ir kaip reikėtų daryti, irgi labai neigiamai prisideda prie vaiko savivertės. Kartais tėvai sako „aš juk giriu vaiką, sakau labai daug gerų dalykų“, bet to tikrai nepakanka.
Būna situacijų, kad vaikas labai daug kur patiria nesėkmę (jam nesiseka mokykloje, su draugais), ir tos patirtys kaupiasi, bet tėvai apie tai nesužino, nes vaikas nori pats susitvarkyti arba bijo nuvilti savo tėvus, pasirodyti prastesnis, nepateisinti lūkesčių.
Kaip vaikus girti, drąsinti, guosti, kad tai būtų veiksminga?
Tai labai priklauso nuo situacijos. Kartais daug svarbiau išklausyti vaiką ir pabandyti suprasti, o ne guosti ir raminti. Kalbėtis su vaiku labai svarbu, tik situacijų aptarimas turėtų būti orientuotas ne į kritikavimą, netinkamą poelgį, o į bandymą suprasti vaiką, jo poziciją tuo metu, kai jis taip elgėsi, ir į paiešką, ką būtų buvę galima padaryti kitaip.
Taigi aptarimas gali turėti dvi puses. Kartais vaikai skundžiasi, kad jiems nusibosta valandų valandas trunkantys aptarimai, be to, pats aptarimo laukimas kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Tai tikrai nepadeda gerai jaustis ir pasiruošti. Aptarimas, kuris virsta į kamantinėjimą ir moralizavimą, tikrai nepadeda vaikui jaustis geriau.
Kai kurios šeimos įvedusios šeimos susirinkimus, kurie būna, pavyzdžiui, kartą per savaitę. Per tuos susirinkimus aptariama, kas įvyko per savaitę, kas nuliūdino, kas kelia nerimą, ką būtų galima daryti kitaip. Jei per tuos susirinkimus atmosfera ne vertinanti, ne kritikuojanti, o palaikanti, padrąsinanti, patvirtinanti, kad mes šeima, mes visi kartu ieškome būdų, kaip mums visiems jaustis gerai, būna daug efektyviau.
Kai kurie tėvai pasipriešintų dėl vertinimo. Jie pasakytų, kad mes viską visada vertiname. Koks vertinimas nežeistų vaiko?
Vaikas neturi gyventi įsivaizduodamas, kad niekas neturi pasekmių. Kiekvienas poelgis turi pasekmes ir labai svarbu išmokti šią taisyklę. Pasekmių tikslas nėra nubausti vaiką, sukelti jam pyktį, blogas emocijas, kad jis nekartotų poelgio. Mes norime išmokyti vaiką teisingai pasirinkti.. Vaikas turi žinoti: jei aš pasielgsiu taip, bus tokios pasekmės, jei pasielgsiu kitaip, pasekmės bus tokios, tad aš esu atsakingas rinktis – jei pasirinksiu man nenaudingą elgesį, turėsiu susitaikyti su tomis pasekmėmis.
Su kokiomis problemomis susiduria tėvai?
Kartais tėvai paauglio nuomonę suvokia kaip jų autoriteto nuvertinimą, nors turėtų suprasti, kad tai tiesiog dar viena nuomonė. Kiti labai sureikšmina akademinius pasiekimus. Jiems atrodo, kad jei vaikas gerai mokosi, jau viskas puiku. O tai, kad vaikas nelaimingas, liūdnas, prislėgtas, nesuprastas, vienišas, kažkodėl nėra tokie svarbūs dalykai.
Kartais tėvai pasijunta bejėgiai – jiems atrodo, kad jie nieko negali padaryti ir niekaip negali vaiko suvaldyti. Iš tikrųjų jie gali padaryti labai daug ir visada: bandyti suprasti savo vaiką, domėtis juo, tartis ir tikėti, kad tarpusavio ryšys ir bendros pastangos duoda rezultatų.
Ar tėvai, supratę, kad negerai pasielgė, turėtų atsiprašyti? Ar atsiprašymas mažina autoritetą, ar kaip tik kelia?
Jei tėvai pasielgia netinkamai, aprėkia, pasako, ko nereikėjo pasakyti ir paskui gailisi, visada patariu atsiprašyti. Akcentas turėtų būti tas, kad aš, kaip mama ar kaip tėtis, sugebu prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Bet atsiprašymas irgi turi būti su paaiškinimu, pavyzdžiui: „Tuo metu aš labai pykau ant tavęs, man buvo labai skaudūs tavo žodžiai, aš nesusivaldžiau ir pasakiau tau kažką blogo. Aš labai gailiuosi ir tikrai taip negalvoju. Manau, kad kitą kartą, jei kils tokia situacija, man būtų daug naudingiau tiesiog nueiti atsigerti vandens, nusiraminti kitame kambaryje ir mes galėtume pratęsti pokalbį nurimę.“ Toks pasakymas moko vaiką tam tikro elgesio ir emocijų reguliavimo strategijos.
Labai dažnai jauni tėvai sako – mes su vaiku esame draugai. Tai gerai ar blogai?
Priklauso nuo situacijos ir nuo to, ką jie turi omenyje. Jei draugystė suprantama „aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“, tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. O jei draugystė yra ir geras ryšys, ir ribos, tai labai geras modelis.
Violeta Melnikienė
