Eilutės nepažįstamajam

Beveik kiekvienas prisimename žmogų, kurio mus probrėkšmiais nutvieskusi šypsena visam likusiam gyvenimui užliejo kitoniška šiluma ir, atsitiktinai jos užklupti, į gyvenimo iššūkius pažvelgėme kovoti už save sugebančiojo žvilgsniu. Gal skaitytojas bus šokiruotas, bet kiekviena mano išversta amerikiečių rašytojos Sue-Ellen Welfonder eilutė skirta būtent šiai mano iki galo nepažintai, pačiai įdomiausiai, šokiravusiai, nenuspėjamai, pilnai netikėčiausių minčių bei poelgių asmenybei. Man kaip oro reikia tokių, kurie niekada netaps iki galo perskaityta knyga, vers šokti tave iš lovos dar aušrai nepabučiavus ryto skruosto ir tuoj tave apraizgys neįmintų paslapčių voratinkliais.

 

Sunku apibūdinti kankinančią individo destrukciją, sunkią ligą, traukiančią į užburtą verpetą. Žengi ryžtingus žingsnius (jis taip ir darė) ir vėl atsiduri tuose pačiuose gniaužtuose. Tačiau šis neįprastas, į pilkos pelės rėmus netelpantis žmogus suteikė patį vertingiausią patarimą gyvenime, todėl ir susikirto dygliuotomis rožėmis nukloti abiejų mūsų keliai tam, kad giliai po oda įsmigusių spyglių skausmas nudiegtų iki kartumo ir atsipeikėtume – daug ką darėme ne taip. Nebūna atsitiktinai susitikusiųjų ir, jei mus kartkartėm netrankytų žaibai, protas visada aplenktų širdį. Kartais net ir priešinantis mus užnuodija velnio lašai.

Mes abu buvome sužaloti, nusėti tebepūliuojančių randų, slydo žemė iš po kojų nuo treškančių duženų, ir lyg jau aiškėja, kad gal klaidingai įtikėjau, kad apie gerą draugą kalbėjau būtuoju laiku, gal mums abiem dar skirtas dabartyje nuaidėsiantis pritilusių žingsnių aidas, dovanosiantis viltį, kad dar pražys ta pati, staiga veidą nušviečianti šilta šypsena ir patys siaubingiausi, ilgai slėpti demonai nugalėti. Taip ir atsitiko S. E. Welfonder apsakymo ,,Septintoji sesuo“ veikėjams Megei ir Konalui, palengva patikėjusiems vienas kito svarba, suvokusiems, kaip ir aš pati – neteisingai mestelėtas žodžio kirtis baisiau už tikruosius nuodus. Žinau viena, tiek aš, tiek man likimo siųstas žmogus ėjome ir eisime, kur neveda visų praminti takai tada ir tos pačios rūšies gėlės tavųjų akių švytėjime atsispindi kitaip, o pamiltos knygos, neišmoktos naujos kalbos yra tas šiaudas, už kurio linkėčiau griebtis savo draugui – tikiu, jis daug nuveiks ateityje…

      Nepažįstamajam, tarsi kometai skriejusiam per mano gyvenimą, du niūrius, slegiančius mėnesius tiesiau tiltą, sukurtą iš anglų kalbos pamokų, kad žengdamas senosios Anglijos kultūros pažinimo keliu jis „išsilaižytų savo žaizdas“, kad, kaip ir S. E. Welfonder airių mistika ir legendomis apipintame apsakyme, jam nušvistų nežemiška šviesa kitame tunelio gale... Norisi tikėti, kad Dievas gali suteikti dar vieną progą. Įtariu, kad puolusiojo gelbėjimas prilygsta savižudybei, bet tai nebaugina. Paskaitykime, kaip John Wilmot Ročesterio grafas savo eilėraštyje „Meilė ir gyvenimas“ prasitarė:

Nekalbėkim apie nepastovumą,

Neištikimas širdis, priesaiką, kurią sulaužėm,

Jei aš lyg per stebuklą atsidurčiau

Tavojoj išgyventoje minutėj.

Bus viskas, ką tau suteikė dangus.

Vertė Ramutė Čepauskaitė

Grafo eilėraštyje išsakytos mintys tik paakina, kad mes visi: tiek vyrai, tiek moterys, galime patikėti pasaka. Meluotume sakydami, jog mums nereikalingas tikėjimas laiminga pabaiga.

      Štai S. E. Welfonder, 20 metų dirbusi stiuardese, istorinių meilės romanų bei apsakymų autorė, puikiai įvaldžiusi vokiečių kalbą, kurį laiką gyveno su vyru Vokietijoje. Kurdama meilės istorijas, ji rėmėsi ir savo nuolatinių kelionių įspūdžiais. Kūrėja pradėjo rašytojos kelią, susirašinėdama su savo mėgstamiausia rašytoja Becky Lee Weyrich. Daugeliui jos romanų būdingi antgamtiniai elementai. Įdomu, kad rašytoja rinkosi herojų vardus, daug trumpesnius nei jos tikrasis vardas ir pavardė.

      Noriu pabrėžti, kad kūrinį, kuris mane glostė ir gydė, parvežė nuostabi Gabijos gimnazijos mokinė Ernesta Motužaitė, šiuo metu mano privačioje mokyklėlėje iš kitų išsiskirianti geriausia anglų kalbos tartimi. ji svajoja apie studijas Anglijos universitete. Su ja ne kartą vartėme „Airių romantiką“ (toks šių istorinių meilės apsakymų pavadinimas). Džiaugiuosi, kad patyriau begalinį malonumą, sutikusi merginą, kuri beprotiško materializmo laikais mėgsta beletristinę literatūrą.

Vertėja Ramutė Čepauskaitė

Sue-Ellen Welfonder

Septintoji sesuo

Ištraukos iš apsakymo

Iš anglų kalbos vertė Merkelio Račkausko gimnazijos anglų kalbos mokytoja Ramutė Čepauskaitė

Pradžia.

Hauto kaimas Airijoje, prieš dvylika metų.

Megė Glyson, amerikiečių turistė, save įvardijanti kaip nuotykių ieškotoją, būsima koledžo studentė, išlipusi iš autobuso Dubline, žengė ir tiesiog nugrimzdo į savo svajonę. Pagaliau ji traukė savo protėvių takais. Megei besidairant, smarkiau tvinksėjo pulsas, visą jos esybę persmelkė jaudulys. Norėjosi, pakėlus rankas, suktis ratu, bet Megė stovėjo tiesiog sugerdama viską. Be abejonės, jai niekada neteko išgyventi akimirkos, labiau kerinčios nei ši.

xxxxxxxx

Hautas toks magiškas. Jis kaip atgijęs atvirukas, sklidinas žavesio ir savitumo. Net oro dievai švelniai ją sveikino. Žemi pilki debesys ryškino vaizdingą foną, o lengvas vėjelis, dvelkiantis nuo jūros, lydėjo į džiaugsmingą bangų šokį. Megė prie krūtinės prispaudė ranką ir tarsi užkerėta nužingsniavo prie sienelės ties jūra. Giliai įkvėpusi, gardžiavosi vėsiu, drėgnu oru, kuris taip skyrėsi nuo slegiančio vasaros karščio ir drėgmės jos namuose Filadelfijoje. Buvo galima justi, kad viskas, kas aplink ją, buvo širdžiai miela. Tikra Airija.

xxxxxxx

Džiaugsmingai juokdamasi, Megė perbraukė sudrėkusį skruostą ir slapčia nusprendė, jog ją pabučiavo Airija. Iš tikrųjų būtų miela sulaukti kelių bučinių iš aukšto tamsiaplaukio jauno vyro, dirbančio vienoje iš uosto laivelių. Tvirtas laiviūkštis su mėlynu korpusu, pavadintas „Morna“, buvo prisitvirtinęs netoli jos, bet patrauklusis airis, rodos, jos nė nepastebėjo.

xxxxxxxxx

Tikriausiai iš tolo jos plaukai tvieskė tūkstančiais raudonų atspalvių, o besisukdama mergina beveik atsitrenkė į smulkutę, susikūprinusią senutę.

        O, atsiprašau!..

 Megė pabandė ją sulaikyti, bet to nereikėjo – jos raukšlėtu veidu perbėgo šypsena.

        Amerikietė, ar ne? – moters akys dar labiau nušvito. – Dabar jau grįžai namo, a?

xxxxxxxxx

Megė dar žvilgtelėjo į smuklę, o mintis kas akimirką vis labiau gundė ten užsukti. Flanagano užeiga dvelkė savita atmosfera. Pusė statinaičių, prisodintų ryškiai raudonų pelargonijų, saulučių bei kvapiųjų pelėžirnių, supo melsvai dažytas duris, o maloniai mediena kvepiantys dūmai veržėsi iš storo smuklės kamino. Rombo formelėmis dekoruoti langai skleidė Senojo Pasaulio žavesiui būdingą dvasią, o auksinės užeigos pavadinimą reiškiančios raidės pabrėžė veržlumą.

Apsisprendusi, ką daryti, Megė nejučiom nusišypsojo, kai staiga senolė čiupo jai už rankos:

        Ar esi girdėjusi sakmę apie septynias seseris?

Ji vėl pakėlė galvą, o akys kažko nekantriai laukė.

        Akmenų ratas ant kalno už Hauto pilies griuvėsių?

xxxxxxxxx

   Paieškok to įskilimo apraizgytoje rožėmis akmeninėje sienoje už smuklės, – senoji mirktelėjo. – Kai pro jį pralįsi, lengvai rasi kelią.

xxxxxxxxx

Dieną paskandino prietema, o suledėję lietaus lašai pradėjo talžyti taką. Kažkur sudundėjo griaustinis. Ar gal tiesiog šniokštė jūra? Arba, šiukštu ir pagalvoti, gal tai žingsnių aidas, atsivejantis merginą takeliu, plytinčiu jai už nugaros.

Megė sustingo. Kažkas sliūkino keliu.

xxxxxxxxx

Ten buvo jis. Tamsiaplaukis mėlynakis gražuolis iš žvejų valties „Morna“.

Merginai užgniaužė kvapą, suspurdėjo širdis, ją visą persmelkė virpulys. Mintys apie kirviais besišvaistančius užpuolikus nuskriejo tolyn, o jas stingdė vaizdai, kur ant uolos krašto įsiaudrinusio dangaus fone stovėjo kardu mosuojantis nuožmus ir išdidus keltų karys.

        Jūs! – išpūtė ji akis.

Pastebėjo ir kitus dalykus. Net oras pleškėjo, pašėlusiai džiuginęs kunkuliavo lyg koks nekantrumo, džiaugsmo bei ilgesio kokteilis. Megė vylėsi, jog neišgirs smarkiai plakančios širdies. Kalbėdama ji stengėsi išlaikyti įprastą toną:

        Mačiau jus uoste.

xxxxxxxxx

  Esu Megė Glyson iš Filadelfijos ir aš nepasiklydau. Norėjau eiti šiuo taku, – tik taip ji tesugebėjo pasiaiškinti.

Vyriškis Megei krito į akį jau valtyje, mat stovėdamas šalia ją tiesiog apakino.

xxxxxxxx

        Tada žiūrėk, kur eini, Mege Glyson. Žemė po rododendrais slidi. Dar sunkiau prasiskinti pro gervuoges.

Jis grybštelėjęs trūktelėjo pilnas saujas krentančių šakelių.

  Turėsim paskubėti, jei norim pasiekti Seseris ir sukarti kelią atgal prieš užklumpant audrai. Jei kiaurai permirksime, galėsite grįžti į Flanaganą, rasiu ką tau šilto.

        Būtų gerai.

Megė žinojo, kad jis turėjo omenyje maistą ir, veikiausiai, viskį. Ji troško bučinių, bet vyriškis stipriais pirštais apsivijo Megės riešą padėdamas jai brautis pro šakas.

  Šį vakarą koncertuoja mano grupė „Two Jigs“, – kita jo ranka palietė merginos petį. – Aš groju smuiku ir dainuoju. Neliks laisvos vietos – bus šokiai.

xxxxxxxxx

Iš dvelkiančios gražios ir nykios miglos sūkurių kyšojo akmeninės statulos, aukštesnės negu Megė tikėjosi, tokios tikroviškos, lieknos, gracingos, lygiai išrikiuotos, rodos, žvelgė į jūrą ir priminė moteris. Bet kažkas buvo ne taip. Matėsi tik šeši akmenų siluetai.

        Ar kažko nesuvokiau?

Megė žvelgė į Konolą, tebelaikantį jos riešą.

        Maniau, jog buvo Septynios seserys?

xxxxxxxx

    Karalius mylėjo visas savo dukteris, bet viena iš jų buvo labiau branginama nei visos kitos. Tai jauniausia dukra, pati mieliausia. Visos karalystės vyrai varžėsi dėl jaunėlės rankos, bet tėvas nusprendė, jog ji ištekės už nieko kito – tik už nugalėtojo, kurį mylėjo kaip tikrą sūnų. Kartą mūšyje šis jaunas karys išgelbėjo karaliaus gyvybę. Legenda byloja, kad jūros plėšikai išsilaipino vestuvių išvakarėse. Karalius ir jo kariauna bei svečiai buvo netikėtai užklupti, o įsibrovėliai puotos įkarštyje veržėsi į menę. Daug karaliaus vyrų ir draugų buvo išžudyti, tarp jų ir narsuolis jaunasis karys. Bardai pasakoja, kad jis tąkart kaip begalėdamas gelbėjo karaliaus gyvybę už ją paaukodamas savąją. Nieko nežinoma apie merginą, kurią pagrobė užpuolikai ir išvežė iš Airijos viename iš karo laivų. Taip jos niekas daugiau ir neišvydo.

Karaliaus duktė ir buvo septintoji sesuo. Akmens statulos taip pavadintos jos garbei bei jos šešioms seserims, niekada jos neužmiršusioms. Iš tiesų, menama, jog seserys tiek ilgai rymodavo ant uolos žvelgdamos į vakaruose raibuliuojančią jūrą: jos taip gedėjo jaunėlės, kad net virto akmenimis.

xxxxxxxx

 Konalas manė esąs kvailys, kad liūdėjo dėl Megės. Juos bendras kelias vedė tik dvi savaites, tačiau tos keturiolika dienų prilygo tūkstančiui metų. Abu idealiai vienas kitam tiko, o jis ją paleido.

Xxxxxxx

        Tai nekeliausi į Ameriką?

        Ne,– piktai šnairavo Konalas.

        Bet tu vis dar ją myli,– Morganas įdėmiai rijo jį akimis. – Nebūtum toks sudirgęs, jei to nejaustum.

   Megę užmiršau senų seniausiai, – save apgaudinėjo Konalas, iš lėto statydamas viskio butelį ant lentynos. – Esu susierzinęs, nes tokį vakarą galėtų nuveikti įdomesnių dalykų, negu klausytis tavo beprasmiškų plepalų.

        Paaiškink man, kodėl jos neieškojai, ir aš išeisiu.

  Nes, – pratrūko Konalas, – nemėgstu kišimosi į kitų ilgai nematytų žmonių reikalus. Ką žinosi, gal jau ji ištekėjusi su puse tuzino vaikų.

        O jei ne?

  Tada būtų ieškojusi manęs, ar nemanai? Visada žinojo, kur mane rasti, galėjo susisiekti su mano tėvais. Kas nors būtų vėl suvedęs ją su manim, net kai gyvenau Almerijoje, bet, – kartėlis smaugė Konalo gerklę, – Megė nesistengė.

xxxxxxxxx

Megė išlipo iš Dublino autobuso ir iš lėto įkvėpė. Hautas nepasikeitė. Kas jau kas, bet kaimelio uostas pasirodė dar brangesnis nei jos prisiminimai, ir bandymas ramiai kvėpuoti nepadėjo. Megė drebėjo, nors ir didžiavosi nesanti silpna moteris, tuoj apsipilanti ašaromis. Ji buvo priversta mirksėti, kad atsikratytų akis nutvelkiančio karščio. Veikiausiai Konalas jos net neprisimins. Ir nesitikėjo to iš jo.

xxxxxxxx

Takas nutrūko, išsisklaidė ir miškas, o Megė atsidūrė lauko su besiganančiomis avimis pakrašty. Septynios Seserys šmėkštelėjo priešais ją, kaip visada barstydamos sidabrą. Jos buvo taip arti, kad statulas galėjo paliesti. Ten buvo ir Konalas Flanaganas.

Megės žvilgsnis suakmenėjo. Jis atgręžęs nugarą stovėjo netoli ratu išdėstytų akmeninių statulų. Konalo plaukai atrodė trumpesni, pečiai platesni, bet ji žinojo, kad tai jis. Megė vyriškį būtų atpažinusi, net jei juos būtų skyrę tūkstantis epochų. Kaip ir tuos dvylika metų praleidusi jausdama Konalo prisilietimus, bučinius, mylėjimąsi su juo, nors abu skyrė nesibaigiančios vandenyno mylios.

xxxxxxxx

Konalas buvo ne vienas. Moteris, atsirėmusi į jį, savininkiškai uždėjusi savo ranką ant Konalo rankos, atrodė tokia įmantri, tokia pritrenkianti ir elegantiška, kad Megę užliejo neapykanta, vos tik ją pamačius. Spindėjo dailiai nukirpti juodi moters plaukai. Ji vilkėjo prigludusį lapų žalumo spalvos kostiumą ir gelsvą šilkinę palaidinukę. Megė negalėjo įvardyti, bet instinktyviai pajuto, kad ir moters nagai buvo su išpuoselėtu manikiūru.

xxxxxxxx

Megė drebėdama žengė žingsnį atgal, bet tvirta ranka ją sustabdė. Pabandė apsisukti, bet nepajėgė.

        Palaukite!

Megė vis dar nepajėgė judėti.

        Nežinau, kas jūs, bet negaliu ten eiti. Konalas….

  Konalas kvailys, bet jis geras vaikis ir tu jam reikalinga. Tada senutė ją niukstelėjo kaip ir prieš dvylika metų.

xxxxxxxx

        Mege! – apstulbęs ištarė. Nuostaba ir džiaugsmas pasigirdo vyryškio balse ir tai sustabdė Megę.

Mergina iš lėto atsigręžė, bijodama patikėti tuo, ką išdavė jos širdis. Konalas lėkė prie jos, o iš paskos šuo. Gražuolė varno spalvos juodumo plaukais žingsniavo priešinga kryptimi per lauką Flanagano smuklės link ir nutolo nuo Septynių Seserų statulų.

Ji atrodė įniršusi. Megė tramdė save žinodama, kodėl taip daro.

        Tu vis dar turi Būlį? – pratarė ji, kai Konalas priartėjo.– Miela jį matyti.

        Tau patinka matyti mano šunį?

Vyras su gyvūnėliu sustojo.

        Po visų tų metų tu galiausiai čia ir labiau domiesi Būliu nei manimi?

Xxxxxxxx

  Aš nieko neužmiršau, Mege, – sustojęs taip arti jis uždėjo rankas jai ant pečių. – Nė vienos akimirkos ir kartu išgyventos valandos. Praleidau ištisas valandas gailėdamasis, kad tave paleidau. Valandas...

  Kas ta moteris, su kuria tave mačiau?.. – „Dieve brangus, negi ji pati ištarė tokius žodžius?“ – Ar ta moteris žino apie tas valandas? – ji pridūrė nebegalėdama sustoti.– Kiek suprantu, tai tavo žmona.“

Ji atrodė gana įpykusi, net pamėlynavusi.

Konalo lūpos trūkčiojo. Ir ne veltui, nes būdama viena geriausių nekilnojamojo turto agenčių ką tik prarado patį pelningiausią amžiaus žemės sandėrį.

Megė sumirksėjo:

        Ji ne tavo žmona?

        Dėl dievo meilės...

Konalas įsikibdamas į Megės pirštus paslėpė savo rankas po jos rankomis.

  Agentė parduotų senelės dantų protezus, jei jie sukrautų pinigų jai į kišenę. Ji čia atvyko, kad savo valia leisčiau parduoti žemę žmogui, norinčiam statyti administracinius pastatus. Jos pasiūlymą atmečiau.

Vyriškis pažvelgė į Septynias Seseris, tada vėl atsigręžė į ją:

        Bent jau tu turėtum suprasti, kad niekada nemylėčiau tokios moters.

        Ar myli kokią moterį?

        Ar myli mane?

Žodžiai užstrigo gerklėje.

        Taigi, – Megė išsitempė, – tu nevedęs?

        Argi vesčiau nemylimą moterį, Mege Glyson iš Amerikos?

        Nesuprantu tokio atsakymo.

        Suprasi, jei klausaisi širdimi, – pakėlęs Megės ranką Konalas šelniai pabučiavo jos rankos išsišovusius kauliukus. – Negi nesuvoki, ką tau sakau?

Aš.... – Megės balsas trūkčiojo. – Tiesiog... po šimts velnių! – spausdama pirštus prie lūpų suspurdėjusi ji išsilaisvino.

Gražiai atrodai, Mege, – atsistojęs merginai už nugaros, jis ją apkabino ir lenkdamasis glaudėsi prie kaklo. – Tu pavirtai dailia moterim ir...

Konalas bučiavo jos plaukus.

   Tavo liūdesys išduoda, jog tebesi ta nuostabi mergina, kurią įsimylėjau tada. Vis dar tave myliu, Mege... – atgręžęs jos veidą į save, jis nykščiais nubraukė Megės ašaras nuo skruostų. – Visada tave mylėjau. Viliuosi, kad tavo buvimas čia reiškia, kad tau vis dar rūpiu?

xxxxxxxxxx

Megė apsivijo jo kaklą rankomis, nutildydama Konalą bučiniu.

Neatsakysiu, bet juk jau žinai, kad taip gali būti. O dieve, žiūrėk! – rodydama į Septynias Seseris ji šoktelėjo atgal.

Dangus apsiniaukė, o iš jūros pusės atslinkę juodi debesys dieną pavertė naktimi, bet ryškiai švietė akmens ratas, kiekviena aukšta, gracinga statula skleidė nykią melsvą šviesą. Toks pat tirštas spindintis rūkas visur sukosi verpetais ir vertėsi kamuoliais. Švelnus niūniavimas, kurį Megė jau anksčiau girdėjo, skambėjo kaip prislopinta daina. Gražūs moteriški balsai susiliejo į malonią, darnią giesmę.

Kaip per stebuklą dabar septintoji akmens statula iškilo rato centre. Ne tokia aukšta kaip kitos statulos, šiek tiek lieknesnė naujoji statulėlė tviskėjo ryškiausia melsva šviesa. Ji buvo beveik permatoma.

Megė išplėtė akis iš nuostabos, net žandikaulis nukaro. Konalas surado jos ranką ir tvirtai suspaudė. Būlis įsispraudė tarp jų. Konalo žvilgsnis nukrypo į spindinčius akmenis. Šiurpulys perbėgo Megės kūnu, ji visa virpėjo.

xxxxxxxxxx

Migla, sūkuriais gaubianti akmens ratą, sukosi greičiau. Megei išdžiūvo burna. Seserys pradėjo šokti: siūbavo ir lingavo iš lėto pasvirdamos į vieną pusę, o tada į kitą. Niūniavimas sustiprėjo ir beveik skambėjo kaip džiaugsmo šūksniai, kai staiga akmenys susiliejo į akinančią, baltai melsvą ryškią šviesą. Viskas truko tik sekundes. Tada statulos išsiskyrė, greit atšokdamos atgal, taip staigiai, jog Megė nebuvo tikra, ar jos išvis sujudėjo. Bet ji žinojo, kad taip buvo. O kai miglos verpetai nuslūgo, nugrimzdo į jūrą, ji pastebėjo, kad septintoji statula dingo.

Mergina atsisuko į Konalą, šį kartą neslėpdama ašarų:

        Negi tikrai tai išvydome?

Vis glostydamas drebantį Būlį, jis žvilgtelėjo į Megę.

        Tikrai taip.

        Ir septintąją seserį taip pat?

xxxxxxxx

        Mege Glyson iš Amerikos, kalbama, kad kas septintąją kartą sugrįžta septintoji sesuo.

Konalas pritilo ir švelniai paglostė jos plaukus.

Kai septintoji sesuo sugrįžta, ji su seserimis šoka ir dainuoja bei dar kartą gali apkabinti viena kitą. Tokia yra išmintingoji sena moteris, jų nepagimdžiusi, bet mylėjusi seseris kaip dukteris.

xxxxxxxxxx

O ne, niekur nebevažiuosiu, Konalai Flanaganai, – Megė vylėsi, jog taip ir bus. – Bent jau, kol neišskrisiu per keturiolika dienų į Filadelfiją, – ji pridūrė ir tikėjosi išgirsti Konalo žodžius.

    Keturiolika dienų? – spindesys vyro akyse išdavė, kad jis krėtė išdaigas. – Tiek pat laiko, kaip ir prieš daug metų, – priartėjęs Konalas čiupo ją į glėbį. – Spėju, to nepakanka tau pasidžiaugti viešnage Airijoje... Visi žino, – jis ėmė žengti prie žemos, storomis sienelėmis aptvertos trobos, priklausančios jo šeimai ištisą amžinybę, – užtrunka ilgiau patirti tokį malonumą. Lik šalia manęs visą gyvenimą, būk mano žmona, vienintele moterimi, kurią pamilau.

        Konalai... – Megė susigūžė ant jo krūtinės. – Nuleisk mane ant žemės, kad galėčiau tave pabučiuoti!

        Bet ar pasakysi „taip“?

Jis leido jai atsistoti ir atsitraukęs atgal išplėtė rankas.

        Štai ko aš laukiu išgirsti.

        Tada taip!

Megė puolė jam į glėbį. Daužėsi jos širdis.

Konalas prispaudė ją prie savęs ir apipylė karštais aistringais bučiniais.

        Tada eime namo, Mege Glyson. Mes apie daug ką turim pasikalbėti.

        Taip, tikrai.

Megė troško veržtis pirmyn – juk jie to laukė pernelyg ilgai.

Iš anglų kalbos vertė Ramutė ČEPAUSKAITĖ

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode