Antikos graikai turi legendą apie karalių Midą. Viskas, prie ko jis prisiliesdavo, pavirsdavo auksu. Kai žiūri į mūsų valdžią, atrodo, kad ji yra atvirkštinis Midas. Net geri dalykai, prie kurių prisiliečia valdžia, virsta nesąmonėmis. Štai jums trys pavyzdžiai.
Vidaus sandoriai
Lietuvoje veikia valdžiai priklausanti įmonių grupė, gyvenanti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Užsakymus ji gauna ne per konkursus, o tik todėl, kad yra artimai susijusi su politikais. Kalbu, aišku, apie savivaldybių įmones, kurios užsakymus iš savivaldybių gauna tik dėl to, kad yra valdomos savivaldybių.
Su korupcija kovojančios tarnybos (pvz., Viešųjų pirkimų tarnyba, Konkurencijos taryba) tokią praktiką kritikuoja ir parodo jos žalą, pvz., rajonuose, kur atliekų tvarkymas pirktas be konkursų, gyventojai brangiau sumoka už šiukšlių išvežimą. Institucijos net parengia įstatymo projektą, kaip šią situaciją sutvarkyti. Įstatymo projektas apgalvotas ir labai nuosaikus. Savivaldybėms neuždraudžiama pirkti iš savo įmonių, subsidijuoti jų ir t.t. Vienintelis reikalavimas – pirkite skaidriai, atvirai, per konkursus. Paprastai tariant, iki tikros sąžiningos konkurencijos – dar toli, bet vis šis tas.
Šioje situacijoje Seimui net nereikėjo nieko daryti. Būtų užtekę tiesiog pritarti įstatymo projektui ir į sąskaitą įsirašyti vieną gerą darbą.
Bet kur tau! Prasidėjo išvedžiojimai: „O kas bus, jei savivaldybės įmonės nelaimės konkursų?“.
Valdžiai galima atsikirsti jos pačios retorika. Gal mums nereikia valdiškų įmonių, kurios nesugeba sąžiningai laimėti konkurso?
Tačiau ketvirtadienio Seimo darbotvarkėje jau parlamentarų „patobulintas” projektas – bus balsuojama, ar leisti savivaldybėms ir toliau pirkti paslaugas iš savo įmonių be konkursų. Tada ir paaiškės, ar vis dėl to pokyčiai ateis į Lietuvą, ar bus atidėti neribotam laikui.
„Sodros” įmokų sujungimas
Dėl to, kad reikia sujungti darbuotojo ir darbdavio „Sodros“ įmokas, sutaria beveik visos partijos. Puiku! Valstiečių lyderis norėjo iniciatyvų „vardan tos, Lietuvos“, kurios suvienytų skirtingas politines jėgas? Štai ji. Dar daugiau, praktiškai visi specialistai šitam žingsniui irgi pritaria. Kaip sujungti, kad niekas nepasikeistų nei darbuotojui, nei darbdaviui, nei valstybei – seniai suskaičiuota. Sujungi įmokas, pasirūpini, kad dėl pokyčių niekas nebūtų nuskriaustas – nei darbuotojas, nei darbdavys, nei biudžetas. Ir į pasiekimų knygelę įsirašai vieną svarbiausių mokestinių reformų Lietuvoje.
Bet ne. Prasidėjo samprotavimai, kad dar reikia pakelti mokesčius, pvz., gyventojų pajamų mokestį „kilstelėti“ iki 21 ar net 29 proc.
„Sodros” įmokų sujungimui mokesčių kėlimas yra visiškai nereikalingas. Kitai reformai – bazinės pensijos mokėjimui iš valstybės, o ne „Sodros” biudžeto – irgi. Vienintelė priežastis kelti GPM – noras pasipinigauti ir tai daryti paslapčiomis, kaip kokiam sukčiui.
Vyresnės kartos žmonės žino posakį „Frajerį pražudė godumas“. Kažkas panašaus vyksta ir čia. Matyt valdžia nusprendė, kad Lietuvos investicinis patrauklumas yra neregėtose aukštumose. Matyt per posėdį vyko diskusija „Visos didžiausios pasaulio kompanijos nori steigtis Lietuvoje, ką daryti, gi pritrūks žemės!“, „Žinau – pakelkime mokesčius!“
Darbo kodeksas
Pabaigai – jau nusibodęs Darbo kodeksas. Dar prieš du metus mokslininkų pateiktas variantas buvo optimalus. Nebuvo jis nei labai liberalus, nei labai geras, buvo subalansuojantis darbuotojų ir darbdavių interesus.
Bet ekspertų paruoštą Darbo kodeksą ėmėsi tobulinti ir ana, ir ši valdžia. „Pritobulino“ tiek, kad jau nebeaišku, kuris variantas geresnis – dar dabar de facto galiojantis sovietinis, ar tas, dėl kurio ką tik buvo sutarta Trišalėje taryboje. Suprantu profsąjungų džiaugsmą, jos gavo daug daugiau galių trukdyti dirbti. Bet kodėl džiaugiasi darbdavių atstovai?
Bet ne tame esmė. Esmė – Darbo kodekso projektas, kuris galėjo darbo santykius Lietuvoje atvesti į XXI amžių, eilinį kartą valdžios buvo išdarkytas. O tereikėjo patvirtinti mokslininkų paruoštą variantą.
Ši kritika ne tik dabartinei valdžiai. Matosi liūdna tendencija. Pirma, kiekviena nauja valdžia atsineša krūvą neapgalvotų idėjų (pvz., steigti valdiškas parduotuves) ir išeikvoja daug visų nervų ir energijos, kol pagaliau supranta (jei supranta), kad siūlo nesąmones. Antra, ir dar svarbiau, nesugeba priimti įstatymų projektų, kurie jau sukurti, išanalizuoti ir padėti ant lėkštutės. Elgiasi kaip „naujasis rusas“ – užmoka architektui už namo projektą, o po to su šeima pradeda „tobulinti“.
Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
