Atėjus pavasariui ir vėl pasirodžius saulutei, atgyja statybvietės. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia statybas tęsti ir žiemą, tačiau visi sutinka – pavasarį tai daryti yra ir komfortabiliau, ir šilčiau. Prieš kimbant į darbus ir darant tolimesnius darbus, reikėtų įvertinti žiemos padarinius pastatui, kad netektų taisyti pažeidimų, kuomet statybos jau įsibėgėjusios ar dar blogiau – pabaigus statinį ir jaukiai apsigyvenus.
„Žiema – tas metas, kai į nepabaigtą pastatą įsisuka du didžiausi „priešai“ – drėgmė ir šaltis. Nors pavasarinė saulė greitai panaikina „įkalčius“, tokius kaip šlapios dėmės ant sienų, tačiau tai neabejotinai veikia konstrukcijas“, – sako bendrovės „Kauno šilas“, gaminančios polistireninį putplastį, pardavimų vadovas Tomas Čerauskas ir dalinasi patarimais, nuo ko pavasarį statybvietėje reikėtų pradėti darbus.
Patikrinkite pamatus. Vis dar tikima, kad palikus peržiemoti pamatus, jie nusėda iki reikiamo lygio. Tiesa ta, kad be apkrovos pamatai nesėda. Tačiau jei palikote pamatus peržiemoti, įvertinkite jų būklę pavasarį, nes yra keletas pažeidžiamų vietų.
„Svarbiausias darbas prieš žiemą – kruopštus pamatų uždengimas, taip apsaugant juos nuo drėgmės ir kritulių. Skirtingi pamatų elementai skirtingai reaguoja į aplinkos poveikį. Tarkime, jei pamatai buvo mūrijami iš blokelių, tuomet į juos patekęs vanduo, veikiamas šalčio, virsta ledu ir pažeidžia blokelius. Dar viena silpna vieta – armatūra, kuri pradeda rūdyti. Jei prieš žiemą pamatus buvote apšildę polistirenino putplasčio plokštėmis ir iš vidaus užpylę smėliu, patikrinkite ir plokštės būklę – vanduo ledo pavidalu plečiasi, spaudžia plokštę ir gali ją pažeisti“, – pamatų apžiūrą siūlo specialistas.
Jei prieš žiemą pamatų apšildymo nedarėte, tuomet pavasarį, nuėmus apsaugos sluoksnį, reikia atsikasti pamatus visu perimetru, kad būtų galima vertikaliai sumontuoti apšiltinimo plokštes. Jos turėtų būti mažiausiai 10 cm storio, o šiltinamo pamato gylis – 60 cm nuo žemės paviršiaus. Labai svarbu patikrinti visą teritoriją – ar šalia pamatų nesikaupia drėgmė, priešingu atveju, reikia tikrinti ir tvarkyti drenažo sistemą.
Įvertinkite sienų būklę. Drėgmė veikia ir pastato sienas. Kaip ir pamatų atveju, didžiausia grėsmė kyla, jei buvo statoma iš blokelių ir nebuvo pasirūpinta apšiltinimu ir apdaila arba apsauga nuo lietaus ir sniego – krituliai veikia tiek horizontalius, tiek vertikalius sienų paviršius.
„Dažniausiai gamintojai blokeliuose palieka skylutes, per kurias vanduo pasišalina. Bet galima apsidrausti ir papildomai – vizualiai apžiūrėti, ar ledas nepažeidė sienų konstrukcijos. Tik įvertinus padėtį, galite pradėti atlikinėti kitus darbus – apšiltinimo medžiagų montavimą, armavimą ir tinkavimą“, – darbus vardina „Kauno šilo“ atstovas.
Jei palikote neapdirbtą šiltinimo sluoksnį. Dalis žmonių nespėja ar atideda išorinę pastato apdailą, palikdami žiemoti armuotą sieną. Armavimo sluoksnis yra sukurtas cementiniu pagrindu, todėl drėgmė skverbiasi per jį į apšiltinimo medžiagą. Kai atšąla, jame esantis vanduo virsta ledu, ardydamas paviršių.
„Tokį paviršių padengus tinku, jis po kelių metų dėl pažeistos struktūros pradės byrėti ir teks iš naujo atlikti apdailos darbus“, – pasakoja T. Čerauskas ir pataria nugruntuoti paviršių, taip išvengiant papildomų bėdų po kelių metų.
Ar neapsigyveno nepageidaujami svečiai. Pastatytas, bet nepabaigtas pastatas masina nekviestus svečius. Tai visų pirma graužikai, kurie ieško šilumos ir geresnių gyvenimo sąlygų.
„Žiemą gyvūnai ieško kaip sušilti ir šiluminės statybinės medžiagos juos masina. Todėl sienose gali apsigyventi graužikai, o akmens vatoje ne tik jie gali apsigyventi, bet ją ir paukščiai išpešioja. Reikėtų prieš žiemą pasirūpinti, kad iš lauko pusės būtų tinkuojama plonasluoksnio tinko sistema. Tuomet bėdų nebus, nes graužikai nepateks į sienas. Pavasarį reikėtų peržiūrėti, ar nėra palikta graužikų skylių – jei yra, tuomet dezinfekuoti“, – pasakoja ekspertas.
Komunikacijos. Jei yra paklotos komunikacijos, tuomet po žiemos patikrinkite, ar jos nepažeistos. „Prieš žiemą iš negyvenamojo namo šildymo sistemų ir vandentiekio turi būti išleistas vanduo. Tai padaryti buvo būtina – tiesa, šildymo sistemą galima užpildyti neužšąlančiu skysčiu. Pavasarį reikėtų apžiūrėti, ar nėra pažeistų vamzdžių – bet kokie įtrūkimai gali virsti tūkstantiniais nuostoliais vėliau, kai sprogs vamzdžiai ir vanduo pasipils ant apdailos“, – perspėja T. Čerauskas.
Tomas Čerauskas
