Žmogus, pasirašęs Aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo

   Prieš 27-erius metus, 1990 m. kovo 11 d., pasirašytas Aktas, kuriuo Lietuvoje atkurta nepriklausomybė. Jį pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, tarp kurių buvo ir Jonas Liaučius, kilęs iš Mažeikių rajono, Palaižupės kaimo.

„Jaunystės beveik neturėjau“

Gimė J. Liaučius 1947 m. sausio 15 d. Palaižupės kaime, Laižuvos apylinkėje, Mažeikių rajone. Kaip pats sako, „gimiau Lietuvos pokario laikotarpyje 7-uoju vaiku. Nuo mažens dar Lietuvos kolektyvizacijos ir besikuriančių kolūkių laikais teko pradėti dirbti, kad išgyvenčiau, nes viskas buvo nusavinta ir atimta. Kai man suėjo septyneri, tėvas invalidas antrą kartą vedė, tačiau per kelerius metus belikome trise: aš, pamotė ir tėvas“. 

1954–1962 m. mokėsi Laižuvos mokykloje.Jaunystės, kaip tokios neturėjau... Baigęs Laižuvos aštuonmetę mokyklą, išėjau pėsčias į Latviją, pas seserį. Jai padėjau dirbti karvių fermoje, o ji mane parėmė, kad baigčiau vidurinę mokyklą Mažeikiuose“, – pasakojo signataras.

1965 m. baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, iki išėjimo į armiją dirbo miškų ūkio darbininku, spirito krakmolo fabriko darbininku Latvijoje, po to beveik 3 metų tarnyba sovietų armijoje. Grįžęs metus dirbo mokytoju, o 1969 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Jį baigė 1974 m. Įgijo teisininko specialybę.
Studijų metais 4 metus dirbo ugniagesiu Vilniaus miesto sukarintoje priešgaisrinės apsaugos dalyje. 1974 m. jaunojo specialisto teisėmis paskirtas dirbti į Socialinio aprūpinimo ministeriją ministro padėjėjo juriskonsultu.

1978–1990 m. advokatas Panevėžyje, 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Krašto apsaugos komisijos pirmininkas. 1992–1998 m. advokatas Panevėžyje. 1998–1999 m. Klaipėdos apylinkės teismo teisėjas, 1999–2004 m. Valstybės kontrolierius. Nuo 2005 m. advokatas Vilniuje. Šiuo metu gyvena Panevėžyje ir, anot paties, džiaugiasi užtarnautu poilsiu.

Kelias į Kovo 11-ąją

Viename iš interviu J. Liaučius pasakojo apie savo kelią į Sąjūdį, į Kovo 11-ąją: „Universitetinis teisininko išsilavinimas davė gilų supratimą apie valstybės ir teisės kilmę, jų klestėjimą ir išnykimą amžių verpetuose. Į Sąjūdį atėjau pasiruošęs ir kaip žmogus, ir kaip teisininkas gyvendamas Panevėžyje su šeima. Prieš tai pirmąją ryškią pamoką visam gyvenimui gavau iš kaimyno J. Kryžiaus, kai jis su mano tėvu po pirties atsipalaidavęs kartodavo: „Jagu ruskis sak tap, tad rek galvuot ontrep.“ Toliau dirbdamas advokatu Panevėžyje 1979–1981 m., L. Brežnevo valdymo metu, pravedžiau siuvėjo tremtinio Balio Stasiulionio civilinę bylą Zarasų liaudies teisme dėl atimto turto grąžinimo. Tada iš dokumentų faktiškai sužinojau apie didžiulę lietuvių tautos tragediją ir geležinį režimą. Ženklą aktyviai politinei veiklai davė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimas Vilniuje ir Arvydo Juozaičio susitikimas su Panevėžio visuomene „Ekrano“ kultūros namuose bei asmeninė pažintis po susitikimo 1988 m. vasarą. Buvau išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio miesto tarybos pirmininko pavaduotoju, steigiau Sąjūdžio grupes miesto įmonėse ir rajone. Padėjau Sąjūdžio grupei įsikurti Pasvalyje ir Kupiškyje bei dalyvavau jų mitinguose. Prisidėjau organizuojant dvi valstybines rinkimų kampanijas. Parašiau rezoliuciją 1998 m. rugsėjo mitingui miesto stadione, pasakiau kalbą jame. Parengiau potvarkio projektą ir apgyniau jį diskusijoje Vykdomojo komiteto posėdyje dėl tautinės vėliavos iškėlimo ir vietos jai parinkimo Panevėžyje, parašiau kalbą „Žodis vėliavai“ ir žodžius specialiai parašytai muzikai. Dalyvavau diskusijoje su komunistais dėl nužudytų gydytojų reabilitavimo bei paminklo atstatymo Panevėžio respublikinės ligoninės teritorijoje. 1988 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais vyko mitingai Vilniuje, Vingio parke. Juose aš su Gintaru Šileikiu dalyvavau ir braukėme jaudulio ašaras. Panevėžyje organizavome mitingą miesto futbolo stadione, kur dalyvavo gerb. V. Landsbergis. Šį mitingą organizavome mes, sąjūdiečiai, ir džiaugėmės, kad jis sutraukė 20 tūkstančių žmonių minią, priėmėme rezoliuciją dėl Lietuvos ateities. Sąjūdžio idėjos, kaip ir 1989 m. vasario 16 d. Laisvės aikštėje pasodintas ąžuoliukas, prigijo ir suvešėjo. Atsidaviau darbui Sąjūdžio taryboje iki 1990 m vasario pabaigos, žymiai apribojęs advokato profesinę veiklą.“

Didingas tikslas

„Žinojome, kad Maskvos „ausys“ buvo implantuotos kiekvienoje sovietų imperijos žemės pėdoje, vyko totalitarinis sekimas, – tęsė pasakojimą J. Liaučius. – Į Kovo 11-ąją ėjome 4 dienas ir pusiaunakčius praleidę Aukščiausiosios Tarybos seminaruose, darbo grupėse besiruošdami kovo 10 d. ir kovo 11 d. posėdžiams. Pirmą kartą brolių Nasvyčių suprojektuotą AT posėdžių salę sudrebinome skanduodami iškeltomis rankomis, kai kortelėmis balsavome dėl Akto – Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo. Iki pusiaunakčio liejosi džiaugsmo ašaros.“

      Pasak Kovo 11-osios Akto signataro, ši diena jam, kaip ir Lietuvai, buvo išlauktas, išsvajotas ir iškentėtas tikslas: „Didingas tikslas ir deputato pareiga tautai. Ačiū Aukščiausiajam už istorinę galimybę ir man prisidėti atkuriant Antrąją Respubliką. Istorijos laiko tėkmėje imperijos grandinė Pabaltijyje, toje uždaroje geltonoje salėje, buvo nutraukta preciziškai tiksliai: dienos ir net, sakyčiau, valandos tikslumu.Grįžau į „Draugystės“ viešbutį apie antrą valandą. Tai buvo žvaigždžių naktis tikrąja prasme man, Tautai, Europai ir pasauliui.“
    J. Liaučius teigė, jog labiausiai tikėjosi laisvės daug iškentėjusiai tautai, atkūrusiai Nepriklausomą valstybę: „Galvojau kaip ir dauguma: išsilaisvinus iš sovietinės okupacinės valdžios, išnyks ir mūsų gyenimo blogybės. Jaučiau kartu ir didelį nerimą: už Lietuvos iššūkį Maskva neatleis. Jausmai buvo tikresni.“

Veikla Aukščiausiojoje Taryboje    

      Pasak pašnekovo, ji buvo itin sėkminga, intensyvi, sekinanti, tačiau unikali ir nepakartojama. Dirbo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. Nuo 1991 m. vasario 14 d. išrinktas Tarybos pirmininku. Sukūrė keletą įstatymų krašto apsaugos klausimais, kurie buvo priimti Taryboje. Per kadencijos laikotarpį parašė ir buvo priimta 20 teisės aktų.

      „Ateities kariūnams priminsiu, jog Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą rašiau lemtingomis 1991 m. sausio naktimis, kuriam sausio 10 d. pirmuoju svarstymu buvo pritarta, o 1991 m. sausio 17 d. – priimtas vienbalsiai, be pastabų ar papildymų, – sakė J. Liaučius viename iš interviu. – Advokatui Š. Vilčinskui pasiūlius Laikinojoje Konstitucijoje (Laikinojo pagrindinio įstatymo 2 str.) įtvirtinti tautos savigynos teisę, Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 28 d. po nervingų diskusijų, kiek sustrumpinusi tekstą, vienbalsiai priėmė mano pristatytą ir argumentuotą nuostatą, jog „Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą“. Ši suvereniteto gynimo nuostata buvo perkelta ir į dabartinę Konstituciją bei tapo Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo teisiniu Lietuvos gynybos principu.“
   
„Gyvenu kaip ir Lietuva“

      Pasak J. Liaučiaus, gyvena jis dabar vėl Panevėžyje, abu su žmona džiaugiasi užtarnautu poilsiu ir būriu anūkų, tačiau nerimauja ir dėl to, kas vyksta šalyje.

    „Gyvenu kaip ir Lietuva: ir džiaugsmu, ir nerimu. Džiaugsmu – ką padarėme, ir nerimu dėl ateities. Nerimu dėl ambicingo didžiojo kaimyno vado atsako vaikui, kad Rusija yra be sienų, o jos valstybės siena sutampa su horizontu, – sakė pašnekovas. – Aš, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, turime ne tik dainuoti, bet ir realiai klausti: „Kaip tave man išsaugot, kaip tave išlaikyti...“

(teminis puslapis „Už laisvę kritę – atminty gyvi“)

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode