Nobelio premijos laureatas Milton Friedman taikliai pastebėjo, kaip žmonės leidžia pinigus. Jei savo pinigus žmonės išleidžia sau – tuomet taupys ir stengsis gauti didžiausią naudą. Jei sau leidžia kitų pinigus – sieks kuo didesnės naudos, tačiau pinigų netaupys – juk kito pinigų negaila. O jei žmonės leidžia kitų pinigus kitiems, tuomet nei taupo, nei rūpinaisi, ką perka. Ši logika naudinga bandant suprasti, kaip politikai leidžia mokesčių mokėtojų pinigus.
Kodėl kartais valstybė nusiperka „auksinių šaukštų“? Vienas paaiškinimas – valdžia mokesčių mokėtojų pinigus leidžia dalykams, kurie politikams nėra naudingi ar įdomūs. Kitas paaiškinimas tas, kad išlaidos atitenka mokesčių mokėtojams, o nauda – politikui.
Viešųjų pirkimų sistema ir sukurta kovoti su šiomis problemomis. Logika čia paprasta. Jei įstaiga perka prekes ar paslaugas už mokesčių mokėtojų pinigus, pirkti turi viešai, rinktis ne pagal politiko ar biurokrato nuomonę ar įgeidžius, o pagal objektyvius kriterijus. Net jei auksiniai šaukštai kažkam labai ir patinka, jų pirkti negalima, nes nerūdijančio plieno – pigesni. Be to, šis mechanizmas svarbus kovoje ir su korupcija, t. y. galimybe papirkti politikus, kad šie pirktų ne pigius, o brangius auksinius šaukštus.
Aišku, viešųjų pirkimų sistema nėra tobula. Galima sutikti, kad yra atvejų, kuomet mažiausia kaina nėra geriausias kriterijus, sprendžiant, ką ir iš ko pirkti. Reikia pripažinti, kad viešieji pirkimai tobulai neapsaugo ir nuo neskaidrumo. Ir tai nėra vien Lietuvos problema. „Auksinių šaukštų“, „auksinių plaktukų“ ar „paauksuotų automobilių“ yra pirkusios kone visų šalių valdiškos institucijos.
Tačiau, nepaisant trūkumų, kuo pirkimai viešesni, kuo daugiau dalyvių juose gali dalyvauti, tuo labiau išlošia žmonės, kurie už viską sumoka, t. y. mokesčių mokėtojai. Viešųjų pirkimų tarnyba skaičiuoja, kad dėl vidaus sandorių 2015 m. 300 milijonų eurų buvo išdalinti be konkurencijos. Todėl labai tikėtina, kad mokesčių mokėtojai – permokėjo. Tam, kad mokesčių mokėtojų pinigai nebebūtų dalinami, Lietuvoje ir užsimota panaikinti „vidaus sandorius“, t. y. sistemą, kuomet valdiška įstaiga be konkurso pati nusprendžia prekes pirkti iš savo įmonės.
Nepaisant pasipiktinimo visuomenėje ir naujosios valdžios pasiryžimo kovoti su korupcija, vis pasigirsta pasvarstymų, kad galbūt to skaidrumo tiek ir nereikia. Vienas (bet ne vienintelis) iš argumentų – neva, pirkti skaidriai yra labai sudėtinga. Su šiuo argumentu galima iš dalies sutikti.
Savivaldybei gatvės valymo paslaugą pirkti iš savo įmonės iš tikro paprasčiau, nei skelbti konkursą, numatyti, ką reiškia „išvalyta gatvė“, kas bus, jei gatvė nebus išvalyta ir t. t. Juolab, kad tai primena sovietinę sistemą – viskas aišku ir pažįstama. Tačiau jau vien šis panašumas į sovietmetį yra pakankama priežastis, dėl kurios reikia išgyvendinti „vidaus sandorius“. Jei Lietuva turi ambicijų iš savivaldybių išgyvendinti senus įpročius ir korupciją, tai prekes ir paslaugas reikia pirkti skaidriai ir atvirai, o ne palikti spręsti valdžiai, kuriai neįdomu ir nerūpi.
Atimk iš politiko ar biurokrato teisę savo nuožiūra skirstyti mokesčių mokėtojų pinigus ir korupcijos praktiškai nebeliks. Kam papirkinėti politiką ar biurokratą, jei sprendimas priimamas ne jo asmeniniu sprendimu, o aiškiomis taisyklėmis ir skaidriomis procedūromis? Kitas argumentas dėl sudėtingumo teigia, kad kartais savivaldybės yra tiesiog per mažos atviriems pirkimams. Kaip paskelbti atvirą konkursą valymo paslaugoms pirkti, jei savivaldybėje neveikia nei viena privati valymo įmonė? Yra bent trys atsakymai, kodėl atvirai skaidrūs konkursai yra galimi.
Pirma, Lietuva yra maža, atstumai tarp savivaldybių yra nedideli, tad visiškai tikėtina, kad konkurse valyti savivaldybės pastato patalpas dalyvaus įmonės iš kitų miestų ar rajonų. Nedalyvaus? Tuomet konkursą automatiškai laimės savivaldybės įmonė ir viskas.
Antra, galbūt reikia pažiūrėti konkurso sąlygas? Galbūt jos tikrai sudarytos taip, kad vietinės įmonės ar net individualūs žmonės negali tokiame konkurse sudalyvauti. Vietinė įmonė tikrai gali neturėti tiek žmonių ir tiek technikos, kad pjautų žolę visame mieste. Bet galbūt reikia atskirų pirkimų atskiriems žolės plotams būtent todėl, kad jų priežiūros konkursuose galėtų sudalyvauti vietinis smulkus ir vidutinis verslas?
Trečia, jei mažoms savivaldybėms atvirus pirkimus organizuoti būtų sudėtingiau, arba jei atviri, t. y. viešai skelbiami, pirkimai būtų pritaikyti tik dideliems miestams, tikėtina, kad tai atsispindėtų ir statistikoje. Tačiau taip nėra. 2015 m. 7 iš 10 pirkimų didžiosiose savivaldybėse buvo atviri. Mažosiose savivaldybėse atviri buvo net 8 iš 10 pirkimų. Jei lygintume pagal pirkimų sumas, tai būtų atitinkamai 86 proc. ir 87 proc. (Lietuvos savivaldybių indekso duomenys).
Jei pažiūrėtume į pirkimus gatvių priežiūrai, pamatytume panašų vaizdą. Vidaus sandorių vidutiniškai buvo 22 proc. didžiosiose ir 26 proc. mažosiose savivaldybėse. Jei pažiūrėtume vidaus sandorius komunalinių atliekų tvarkymo srityje, tai pusė savivaldybių perka vidaus sandorių būdu, o pusė – ne. Bendros tendencijos, lyginant dideles ir mažas savivaldybes, nesimato. Ir mažosios savivaldybės, kurios to nori, geba pirkti skaidriai, ne tik didžiosios.
O gal apskritai problema yra ne savivaldybės dydis, o savivaldybės politikų ar biurokratų ambicijos ar noras vystyti valdišką verslą? Ambicijos, aišku, gerai. Bet asmeninių ambicijų reikia siekti asmeniniais, o ne mokesčių mokėtojų pinigais. Atvirai ir skaidriai leisti mokesčių mokėtojų pinigus yra teisingiau ir naudingiau nei neskaidriai ar uždarai.
Geriau turėkime ambicijų tapti normalia vakarietiška valstybe. Atviri pirkimai ir skaidrus mokesčių mokėtojų pinigų naudojimas yra tokios pat svarbos dalykas, kaip skaidrūs rinkimai. Rinkimus taip pat sudėtinga organizuoti, bet dėl to niekas nesiskundžia. Taip, galima tobulinti viešųjų pirkimų sistemą. Taip, reikia daugiau investuoti į viešojo sektoriaus žmones, kurie naudojasi ta sistema. Bet tai yra visiškai kitas kelias nei kurti landas, kaip šią sistemą apeiti ir mokesčių mokėtojų pinigus leisti be kontrolės, neskaičiuojant, ar nemąstant, ką už tuos pinigus nuperki.
Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
