Visi yra girdėję apie Italijos bel canto, Artimųjų Rytų instrumentinės muzikos įmantrumus ar matę šokant airių šokius. Tačiau ar kiekvienas yra susimąstęs – iš kur kilo toks įdomus, patrauklus, profesionalus menas? Atsakymas į šį klausimą tiktų apibūdinti beveik bet kokio reiškinio ištakas. Tai – liaudies menas. Nuolat tobulinamas, tačiau nepraradęs esminių bruožų jis pasiekė didžiąją sceną ir tapo konkurencinga meno forma.
Na o dabar verta pamąstyti: ką žinome apie savo – lietuvių – liaudies meną? Matyt, būsime girdėję ne vieną dainų ir šokių ansamblį, gal net patys mokykloje dainavę, šokę, groję viename iš jų. Žinoma, o kaipgi dar be įspūdingųjų dainų švenčių, tarsi vėl suburiančių išsiblaškiusią tautą! Tačiau kuo šis visiems pažįstamas ir visų pripažįstamas menas skiriasi nuo klasikinio, vakarietiškojo meno formų: sava kalba? Sava gaida? Savu sukiniu? Ar liktų kas nors, jei visa tai išnyktų?
Taip. Liktų balsas, tembras, maniera, melizma... Visa, kas sukuria savitumą, kas įprastą bendratautišką melodiją ar šokio žingsnelį paverčia įdomiais. Taip pat visa, ką paprastai ignoruoja liaudies menu besižavintys profesionalai ir mėgėjai.
Retas kuris lietuvis yra girdėjęs ar matęs autentišką liaudies dainininką, muzikantą, šokėją. Na gal tik savo bočių, kuris juk tiek savas, kad nieko iš jo negali pasimokyti. Tikrieji liaudies kūrybos žinovai dažniausiai lieka nepripažinti: jie nemoka tiksliai intonuoti, jų balsai pasenę, pirštai atgrubę, o kojos ir pačios nežino, ką daro. Tai tiesa, tačiau tik palyginus su klasikinėmis ir taip mums įprastomis meno formomis. Bet senieji lietuviai negali ir neturi būti sulyginami su kuo nors – jie turėjo savo klasiką.
Tik įsivaizduokime: tūkstantmečius mūsų kraštuose besiformavęs muzikinis ir choreografinis folkloras yra kaip nepriekaištingai nušlifuotas deimantas, puikiai derantis mūsų krašto žiede. Nebūtų naivu tikėtis, kad anksčiau ar vėliau patys menininkai turėtų atrasti šiuos subtiliai apipavidalintus klodus. Palyginimui – neseniai iš svetimų šalių atklydusios tradicijos turėtų atrodyti gan eklektiškai.
Anksčiau žmonės buvo sėslesni, mažiau paveikti svetimšalių, todėl ir nejučia formavo savitas atlikimo manieras, kurių neužrašinėjo ir nežymėjo, kaip ir melodijų, tekstų ar šokio žingsnelių. Skirtumas tik tas, kad pastaruosius ėmė užrašinėti menininkai profesionalai, o atlikimo būdai liko neįvertinti, nereikalingi. O juk jie tokie pat svarbūs kaip tarimo akcentas kalboje – be jo kaip ir nemoki kalbos. Muzikoje, šokyje akcentas – savitas atlikimo manieringumas, būdingas ir išskirtinis tam tikram nedideliam kraštui. Nevalia iš bendro muzikos ar šokio konteksto išimti labiausiai šiuolaikinės kultūros mums suformuotus rėmus atitinkančias detales ir jas reprezentatyviai naudoti kūryboje.
Mes patys galėtume formuoti savo rėmus. Patys galėtume diktuoti naujas madas. Nors gal užtektų tiesiog to, kad išdrįstume pagaliau pažvelgti į savo kultūrą jos nesibaimindami, nesigėdydami, nebandydami jos sprausti Prokrusto lovon – į kažkieno svetimo rėmus. Kiekviena tauta turi savitumų, ir tai visi pripažįstame, gerbiame, tačiau kokiu lygmeniu patys atsiveriame ir ar nebijome atsiverti per daug, kad niekas neįskaudintų? Kartais senos močiutės balsas (ar tikrai tokios jau senos?) daug taikliau atspindi vidinius jaunos merginos patyrimus nei ausinėse besikartojantis indi-pop-rock-jazz vokalas.
Turbūt neatsirastų prieštaraujančių minčiai, kadjog tiek mūsų dvasia, tiek mūsų kūnas yra gyvenimo tam tikroje aplinkoje rezultatas. Nebūtų per drąsu teigti, kad net mūsų balso stygos, mūsų fizinės galimybės labiau atitinka tai, ką amžiais praktikavo mūsų senieji menininkai. Jie pažinojo savo balsus, savo judesių galimybes ir tą patirtį kaupė perduodami iš kartos į kartą. Tiesa, veikiausiai ne mums įprastomis formomis. Tačiau ta patirtis juntama klausantis ir stebint archyvinius garso bei vaizdo įrašus: kaip meistriškai ir jautriai atliekamos paprastos natos ar judesiai.
Visa ši primiršta ar užslėpta atlikimo kultūra yra be galo subtili – juk kaip atidžiai reikia klausytis ir stebėti, norint išsiaiškinti naudojamus niuansus. Tačiau menininkai moka būti atidūs. Jie išmoksta dainuoti maniera, kurią patys pasirenka ir kurios juos moko pedagogai. Muzikantai savo instrumentą laikyti ir itin kruopščiai ant jo dėlioti pirštus irgi išmoksta. Neverta kalbėti apie gausybę baleto žingsnelių ir jų kombinacijų. Akivaizdu, mokantis šių klasikinių ar klasika tampančių taisyklių neskaičiuojamas laikas ar įdėtos pastangos. O jeigu atkreiptume dėmesį į tai, ko mus moko senieji muzikantai ir šokėjai? Jie byloja apie tas pačias manieras, tuos pačius pirštus ant instrumento ir tuos pačius žingsnelius. Tik visa tai jie atlieka savaip. Gal jų „savaip“ – įdomesnis?
Muzikai ir choreografai profesionalai, naudojantys savo kompozicijose liaudies kūrybos elementus, anksčiau minėti dainų ir šokių ansambliai, dažnai – net ir folkloro ansambliai – nesiremia autentiška atlikimo maniera. Veikiausiai to jie nelaiko reikšmingu dalyku dėl jau minėtų priežasčių. Juk tokia paplitusi nuomonė, kad neprofesionalus kaimo muzikantas ar šokėjas tiesiog nemoka tinkamai atlikti – tačiau jis neatlieka. Jis su tuo kūriniu gimė ir užaugo, todėl interpretuoja jį tinkamiausiai. Jis vienintelis jį iš tikro dainuoja, groja ar šoka.
Nebeverta gailėtis, kad šiandien užklydę į kaimą retai rasime senoviškai muzikuojantį ar šokantį gyventoją. (Mūsų karta ne pirmoji, siekianti pritapti kosmopolitiškame pasaulyje.) Tačiau visą unikalią patirtį dar saugo tie patys minėti įrašai, su kuriais susipažinti – kiekvieno iš mūsų garbės reikalas. O ir pas senuosius kaimo žmones visa tai atrasti viltis dar nėra prarasta.
Liaudies kūryboje slypi gausybė neatrastų elementų, kurie galėtų praturtinti profesionalųjį meną. Juk juodaodžių dainavimo pagrindu buvo sukurtas džiazo vokalas. Kodėl tokio paties kelio negalėtų nukeliauti lietuvių tradicinis dainavimas? Neabejotina, kad šiuolaikinio šokio atlikėjai rastų daug ko pasimokyti iš paprasto kaimo šokėjo, o orkestro muzikantas – iš geriausio kaimo smuikininko. Na o kol lauksime šios revoliucijos, užtektų, kad bet kuris lietuvis imtų gerbti ir domėtis savo krašto senaisiais dainininkais, muzikantais, šokėjais.
Vera Venckūnaitė-Čepulienė
Nuotrauka:
Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL
© Baltijos fotografijos linija
