Jie sako: ne dėl tokios Lietuvos kovojome. Paklausti, dėl kokios vis dėlto Lietuvos jie kovojo, sako, kad dėl tokios, kurios valdžioje nebūtų vagių. Ir iš tikro nemalonu – kiek teko eiti pro Seimą ar Vyriausybę, vis kas nors ką iš kišenės ištraukia. Sykį specialiai ėjau į vieną ministeriją ir viską iš kišenių palikau namuose – vos užėjau, sako: nieko tokio, mes priimam atsiskaitymus kortele.
Bandau suprasti, kas įvyko ir pasikeitė per 27-erius Lietuvos nepriklausomybės metus. Kartais atrodo, kad beveik nieko. Panašiai kaip vaikus auginant – neauga, neauga, o koks sykį per metus užeinantis Laurynas sušunka: o, kaip užaugo! Rodos, nelabai kas pasikeitė – nelaimingi, daugelis skurstantys, besiskundžiantys, kiti kyšius tebeimantys, bet visi tebeieškantys savasties, pasididžiavimo, skelbiantys konkursus šalies logotipui (seniausiai visiems aišku, kad Lietuvos logotipas – ežiukas), įvaizdžiui kurti. Nes kokie skandinavai savaime turi įvaizdį – tai vikingų kraštas. O Lietuva kieno tada kraštas? Laukų ir klonių. Bet to kažkaip nepakanka visai vertei atskleisti.
Kam irgi rūpi klausimas, kas jau tokio Lietuvoje pasikeitė – aplankykite Kosovą. Tai būtent dabar besikurianti valstybė, su prastais keliais ir eismo kultūra, nuoširdžiais vietiniais, kurie priima užsienietį ne vien tam, kad panaudotų jo pinigus, bet kaip užsienietį SAVO šalyje. Labai daug panašumo į praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvą – daug pigių ir daug labai brangių automobilių (čia atseit apie vidurinio gyventojų sluoksnio nebuvimą), restoranai ir kavinės, kuriose rūkoma, policijos ekipažai, besislepiantys kelkraščių krūmynuose... Rodosi, juokinga. Bet juk taip buvo ir pas mus. Ir Lietuva iš to išaugo, tebeauga toliau. Kosoviečiai trokšte trokšta Europos Sąjungos, tikriausiai ir NATO narystės, kaltina valdžią korupcija. Rodos, kitas Europos galas, o, žiūrėk, kaip pas mus. Mes sukūrėme valstybę. Gal ne daug kas pastebėjo, bet keliuose pareigūnai beveik niekada nebeprašo kyšio, pakelės krūmuose dažniausiai irgi nebesislepia. Kas nors, jei duodate, gal ir ima, gal ir labai daug kur ima, bet jei duodate.
Taigi kas įvyko per 27-erius metus? Mes sukūrėme valstybę. Kartu įspūdinga, kartu – nieko tokio, juk tai darė ir padarė daugelis kaimynų aplinkui. Vieni dirbo tyliau, mūsų dienraščiai skandavo „Estija vėl mus aplenkė“, kiti nedirbo ir nusirito arba beveik nusirito, iš kur pradėję.
Estiją paminėjau ne šiaip. Estai nešaukė: „Mes vėl aplenkėme Lietuvą.“ Jie irgi kūrė valstybę, bet tiesiog kūrė. Nelenktyniavo su lietuviais, kai lietuviams rodėsi ir rodosi, kad lenktynės vyksta. Tiesa, valstybei kurti, mano nuomone, sąlygas jie pasidarė kitas nuo pat pradžių: uždraudė komunistus ir viską apie juos. Šiaip tuo kaip ir viskas pasakyta šiame palyginime. Galėčiau įvardyti daugybę detalių, tiesiogiai susijusių su tuo: protekcionizmas, korupcija, seni geri ryšiai ir t. t. Na, o mes – tai irgi verta pagarbos – kūrėme valstybę beveik visą laiką valdant komunistams. Reikia pripažinti, lengva nebuvo ir nėra. Ir visi tai mato, ironiška, ir toliau renka į valdžią. Ir latviai, ir estai irgi patiria nelengvų išbandymų – ten didelės tautinių mažumų bendruomenės, tikėtina, patiriančios didelį Rusijos spaudimą. Bet jie tvarkosi. Ir mes tvarkomės.
Dar jie sako, kad per 27-erius metus Lietuva nesugebėjo... Gal ir nesugebėjo. Ir truputį gaila, kad nesugebėjo, ypač jei tikrai buvo galima.
Noriu pasakyti: viskas gerai. Būkit šiek tiek paprastesni. Mes jau sukūrėme valstybę. 27-eri metai nėra labai daug, iš tokio amžiaus jaunuolio didelės brandos juk nesitikime.
Daugelis apie kovą už Lietuvos Nepriklausomybę 1990-aisiais pasakys: stovėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Bet juk tai stovėjimas, o ne kova. Ir nėra čia ko puikuotis. Būtent nuo 1990-ųjų visuomenei lyg rakštis iškilo savasties klausimas ir pasipuikavimo rūpestis: kuo didžiuotis? Kuo pasigirti? Kaip pirmauti?
Aš manau, kad reikia dirbti ir būti šiek tiek paprastesniems.
Didžiuotis galima – jei tai garbinga istorija ar prasmingi darbai. O girtis ar pirmauti nereikia. Puikybė – didelė nuodėmė, jei save stengiesi iškelti aukščiau už kitą. Juk net apie mylimą Ukrainą skaitant žiniasklaidoje, be užtarimo žodžių, neretai gali įžvelgti mintį: tai mes, Lietuva, jus į Europą vedam, žiūrėkite, kokie dėkingi Lietuvai ukrainiečiai.
Pamenu, dar pačioje pradžioje radosi didžiavimasis – tai mes pirmieji paskelbėme nepriklausomybę, galima sakyti, sugriovėme Sovietų Sąjungą. Čia yra dalis tiesos, bet šie žodžiai yra keliantys save virš kitų. Galiausiai, be mūsų pačių, tai daugiau niekam neįdomu. Vietoj šio rašinio ketinau pakalbinti kelis užsieniečius iš Sankt Peterburgo ir Berlyno klausdamas, ką jie pamena apie 1990-ųjų kovą. Visi vienbalsiai atsakė, kad nieko. Tai yra teisinga, kad jie nepamena, o mes – taip. Ir tas mūsų atsiminimas turėtų kviesti ne puikuotis, o eiti dirbti. Visai pamiršau – dalis mūsų juk neturi darbo. Tuomet reikia važiuoti ten, kur yra darbo. Tai irgi yra mūsų laisvės dalis, o ne pažeminimas. O jei būtume šiek tiek paprastesni, tikriausiai tiktų ir darbas čia.
Gera prisiminti Sąjūdžio mitingus, vėliau – nusivylimus, kai vis komunistus valdyti išrinkdavo. Čia kaip su krepšiniu – sužaidžia prastai rinktinė ir išlekia iš olimpiados, skauda širdį, bet rinktinės juk nenustoji mylėjęs: teks palaukti dar ketverius metus, pabandys, gal tuomet pavyks. Taip ir lietuviai – išrenka valdžią „ant bajerio“ ir laukia sau nusiminę, kada vėl galės pabandyti. Koks įdomus yra valstybės kūrimasis!
Būkite šiek tiek paprastesni.
Justinas Bočiarovas
