Ar ir vėl?
Švietimo sistemoje vėl reforma... Tūlas pilietis paklaustų, ar ir vėl? Juk dar anos nesibaigė arba pasibaigė net neprasidėjusios. Tik viena vyksta tolygiai ir geometrine progresija gerina savo pagreitį – tai lėšų mažinimo švietimo sektoriui reforma. Kai kas tai vadina paprasčiausia vagyste arba jaunosios kartos atviru ir cinišku smukdymu. Ir velniop ten kažkokias ES direktyvas, profsąjungų pypsėjimus apie 6 procentų BVP, ši reforma vyksta sklandžiai ir be sutrikimų. BVP procentas švietimui katastrofiškai mažėja ir prieš kažkokią ten A. Smetonos vyriausybę, skyrusią švietimui net 12 nuošimčių, gali pasvajoti nebent gerą atmintį turintys, o žavėtis tuo finansų ministerijos šviesuoliai nerekomenduoja.
Už varčios ir vėl nuo pradžios...
Gerai paanalizavus tai, ką siūlo Švietimo ministerija (toliau ŠMM), nieko naujo neišgirdom. Ilginti mokslo metus jau bandė ponas D. Pavalkis, bet jam atsistatydinus naujoji ministrė A. Pitrėnienė, visai bendruomenei plojant, savo bendrapartiečio „planą-chuliganą“ panaikino. Manau, būdama praktike, ji gerai suvokė, jog egzaminų metu dvi savaites mokinukams pasišlaisčius po mokyklą nei ugdymo kokybė pagerės, nei žinių jų galvose pagausės, nei namų darbų sumažės. Proveržio sulauksim tik visiškai pakeitę ugdymo turinį, sumažinę pamokų skaičių, atsisakę visų ten integruotų dalykų (kai kuriose pamokose jų integruota jau po devynis, o tikrojo dalyko nebematyti), panaikinę begalinį faktų kimšimą, suderinę ugdymo programas su aukštųjų mokyklų reikalavimais ir pagaliau nustoję iš vaiko gaminti robotą su lentynomis. Šešiamečių ugdymas irgi menka „navyna“ , kam apie 30, tie mena tuos laikus, kai siūlė mokytis jauniems. Vienus apgynė tėvai, kiti nutapeno į mokyklėlę, o devyniolikos sirgo depresija. Projektas numirė gerokai neįsibėgėjęs. Taip, dabartiniai mokiniai guvesni, jie gimę su kompiuteriais po galva ir telefonu rankoj, jie žingeidesni ir drąsesni... Bet jūs pasakykit man , kodėl jų rezultatai prastesni nei tų, kurie be „Google“ sistemos mokyklą baigė. Jei mums atsibodo laikyti jaunimą mokyklose iki dvidešimties, gal „proto bokštai“, pertvarkę ugdymo turinį, atsisakys 12 klasės, mes jos nebaigėme, ir pinigų kiek sutaupytų (juk tik švietime reikia tai daryti, su aukso šaukštais vaikai nevalgo).
Etate irgi nieko naujo
Nieko naujo ir etatiniame apmokėjime, pavarčiau seną etatinio modelio pateikimą, ogi ir vėl tas pats. Nors profsąjungos bando jam suteikti žmogišką pavidalą ir savo turiniu bent priartinti prie pažangiųjų šalių modelio ir bent Estijos turinio (1000 eurų pradedančiajam mokytojui), bijau, kad nieko nebus. Tam reikia pinigų, ir nemažų. Nesvarbu, kad jau seniai perspjovėm visus pasaulinio banko reikalavimus ir net 30 000 mokytojų nebeturim, ir greitai ir tų nebeturėsim... Senieji išeina nebūtin, jaunimas už pašalpas nedirba ir nedirbs, prestižo programos, neparemtos pinigais, yra tik figos lapas kiauram užpakaliui pridengti, o pedagoginio universiteto prijungimas prie inžinerinės pakraipos aukštosios mokyklos, reiškia viena – šią kalvę uždarom, „cviekus“ programuotojai nekals, o arklius kaustysit patys. Iš kokios šalies įsivešite mokytojus, mielieji, jei jau dabar net septynerius metus nepriimta nei fizikų, nei chemikų. Kažkada siundė ant piketuojančių mokytojų už plakatą, kad mokytojas ne melžėja, jo iš kitur neatveši. Oi, rypavo įsiutintos melžėjos ir jų kurstytojai, neva jų darbo mes negerbiame. Dar ir kaip gerbiame, tik konstatuojame, kad vaikų mokyti jūsų kvalifikacija ne ta, mes, mokytojai, chirurgų nesiruošiame keisti. Taigi, nei ukrainiečiai, nei kaimynai baltarusiai, o tuo labiau uzbekai, mokykloje tikrai nedirbs. O dabar vėl etatinis apmokėjimas. Nors kartą norisi aiškaus, motyvuoto mūsų sunkaus darbo apmokėjimo modelio. Kad jį suprastų kiekvienas, jame įstatymas nebūtų suveltas su krūvomis lydinčių, palydinčių ar dar kitokių poįstatyminių aktų. Kad jame būtų pasakyta, kiek dirbu su vaikais, kiek dirbsiu kitus darbus, o už įsakymą dirbti nemokamai prievaizdai bus baudžiami, nes tik mokyklose vyksta atvira, neįteisinta vergovė... Už darbą tiesiog nemokama ir dar pareikalaujama atsakomybės. Jei gyvename kapitalistiniame pasaulyje, tai ir elkimės kaip kapitalistai. Už paslaugas reikia mokėti.
Kaip mes tapome biudžetininkai
Mokytojams nesigilinant į visus niuansus, tai tik irgi tų nelemtų profsąjungiečių reikalas, o visi kiti kaip gudrios beždžionės, po karo nulips nuo „orumo“ kalno vaisių susirinkt, vėl skubos tvarka prastumta nauja apmokėjimo tvarka. Valio! Mes tapome biudžetininkai. Ir nors ne kartą tartasi ir lyg susitarta, jog švietimo sritis ypatinga, kitokia, jai nepritaikysi nei A, nei B, nei kitokios raidės, kad mes dirbame ypatingomis protinės ir emocinės įtampos sąlygomis. Nieko tai negelbėjo. Net juoktis nebesinori, kai visko matę ugdymo įstaigų vilkai veliasi po šią sistemą, bando ją pritempti ne prie išsilavinimo ar kitokių kriterijų, o prie turimų pinigų. Vienam punktui prieštaraujant kitam, jokie magistrai 20 procentų A lygio pareigybinio priedo, kurio ypač tikėjosi ugdymo įstaigų vadovai, nematyti net horizonte. Tam, kaip visuomet, nėra numatyta lėšų. Va ir pasimatė, kad išsilavinimas ir kompetencijos mokykloje ir eilinėje biudžetinėje įstaigoje yra du nesuderinami dalykai. Teisus buvo Orvelas, pasakęs, kad tarp „lygių kiaulių būna lygesnių“. Supratę, kad tai tik pastovioji, o nuo rugsėjo mėnesio atsiras ir kintamoji užmokesčio dalis, kurią kaip labdarą arba už nuopelnus, arba už giminystę, dalins direktorius, suklego visa bendruomenė. Prasidėjo planų gamyba, kurie neva nulems darbo rezultatus ir tą kintamąją dalį. Kaimynas mano pasakytų „durna tu, Magnolija“, jei tavo mokinys užaugo padoriu žmogumi, va tavo pasiekimas... Bet ar jis padorus, mes pamatysime po 20 ar 40 metų, o ten trafaretiniai „ugdysiu, sieksiu, motyvuosiu“ yra tik popierinis reklaminis triukas. Vieniems, kaip ten vadinamiems – lojaliems, ta reklama suteiks 40 procentų priedą, o kitiems – špygą. Ir vėl dirbtinai kiršinami vadovai su darbuotojais, o žinant, kad tos kintamos dalies finansavimas šakėmis ore rašytas, jo nebus, kaip ir 20 procentų priedų, nors ir nupešę direktorius, mes nieko nelaimėsime. Šokinėsime iš laimės kaip magistrai be priedų arba kaip G. Steponavičiaus pamaloninti už kitus darbus 3,5 valandos, o tegavę tik už 0,5, kurios taupumo sumetimais kai kur visiškai ištirpo. Primenu, kad profesinių sąjungų lyderiai tos kintamosios nenusipelnė. Jie per giliai kapstosi ir taškas, ir apskritai jie juk derasi kaip išprotėję. O derėtis dėl nepavykusių projektų turėtų būti lyg ir juokinga. Taigi, jei tikėjotės, kad gyvensite kaip valdininkai, žiauriai klydote, garsios „žirklutės“ liko kaip poteriuose „Tėve mūsų“, pareigybės be metodikos virsta grotesku – atsakomybė yra, teisių ne.
Egzaminai ir profesinis orientavimas, ir vadovų kaita
Pasirodo, mes nieko negirdėjome apie profesijos magistrą. Nieko baisaus, juk apie karjeros specialistus didieji mąstytojai irgi nieko negirdėjo ir siūlo grįžti prie seno išbandyto anų gerų laikų (net nedrįstu įvardinti, kokių) modelio. Klausimas labai atviras, ką tie karjeristai veikė už ES pinigus, jei garsas apie juos ne tik iki „rubežiaus“, bet ir iki kabinetų nepaėjo, todėl ir turime tik į emigraciją orientuotą jaunąją kartą. Egzaminai irgi kaitaliojami kaip kojinės. Tai svarbūs, tai ne, laikėme kažkada 9, laikėme valstybinius, po to mokyklinius ir valstybinius. Mus gąsdina ne egzaminai, o pusė klausimų užduotyse, kurių tikslas – ne patikrinti žinias ar gebėjimus, o „sumauti“ vaikus. Egzaminai irgi turi būti aiškūs ir mes turime iš anksto žinoti, ko ir kiek reikia mokėti, o ne svaičioti apie tai, kad kažkas kažką sumąstys, nes, matot, jo mąstymas kitoks.
Vien tik direktorių kadencijos – naujovė, deja, išplaukusi iš didelės vadybinės krizės, skandalų ir startą davė pati Prezidentė, nebeapsikentusi atviros ir ciniškos betvarkės šiame fronte. Sujudo sujudėjo mokyklos piramidės viršūnė, oi, kaip sujudo. Kai į gatvę buvo išspirta per 26 000 mokytojų, tokio sujudimo nesigirdėjo. Direktorių asociacija kaipmat pasipildė naujais nariais, o noras apskųsti dar nepriimtą norminį aktą didėja geometrine progresija. O kai gerai pagalvoji... Dešimt metų dirbi mokytoju, įgyji patirties, dešimt pradinės mokyklos direktoriumi, dešimt progimnazijos, dešimt gimnazijos... ir pensija šalia. Ir tobulėji, ir neatsibosti, ir visuose kolektyvuose skleidi visuotinį gėrį. Kodėl bijome, juk ne dvarą užstatome ar tėvoniją prarandame. O kai kurie juk gali ne tik merais ar Seimo nariais tapti... Žinių bagažas augs sparčiau.
Rezervatą mokytojams
Vienas protingas ir jau visko regėjęs švietimo skyriaus vedėjas, po susitikimo su reformos „kalviais“ atsidusęs, pareiškė: „Jei taip ir toliau, siūlau mokytojams įkurti rezervatą. Ten ekskursijas galėsime vedžioti, už pinigus gyvą mokytoją parodyti, kol paskutinis nemirė arba neemigravo.“ Ir, žinote, jis teisus. Mes pavargome nuo suabsoliutintų vaiko teisių ir mūsų beteisiškumo, mes pavargome nuo plataus ugdymo ir norime tiek nedaug – mokyti. Pagaliau mes greitai aplenksime žurnalistus savo profesijos pavojingumu. Tai kada statysime paminklą paskutiniam Lietuvos mokytojui ?
O visos reformos iš šalies žiūrint primena arklidžių valymą. Atėjo nauja valdžia ir nutarė iškuopti tai, ką visos ministerijos pridirbo, bet visus nevykusius projektus sudėjo į krūvą, deja, išėjo tik sąvartynas, nesvarbu, kiek lėšų tai kainavo, jų vertė abejotina. Ir visame šiame chaose lieka nepajudintos „veltėdžių“ kontoros, kurios kažką plėtoja, kažką iniciatyvina ir „biesas“ žino, ką daro. Jų tiek priviso vardan švietimo gerovės, jie sumaumoja visus švietimo pinigėlius pagal partinį principą. Neįsižeiskite, partijų vadovai, labai jau daug jų atsirado bičiuliams ir broliams, ir gyvena jie nemokamo mokytojo darbo ir Lietuvos vaikų sąskaita. Tam, kuris iš jų visų padarys tik vieną, veikiančią efektyviai ir mokykloms, o ne sau pritraukiančioms ES milijonus, mes pastatysime paminklą, kaip ir paskutiniam Lietuvos mokytojui. Ne kur kitur, Daukanto aikštėj.
Judyta TEKINGUNDUZ
LŠĮPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė
