Emilija iš Laisvės alėjos, arba Pasirinkimo skausmas

Jeigu kas trumpai paprašytų atsakyti, koks tai filmas, pasakyčiau – filmas, pralenkęs laiką.

Be jokios pompastikos. Filmas, nors ir istorinis, tačiau kalba apie šiandieną. Tai filmas ne tik to laikmečio amžininkams, bet ir kartai, gimusiai po 1990 metų. Klausimai: „kas esu, dėl ko gyvenu“ – aktualūs bet kurio laikmečio žmogui. Lietuva laisva, tačiau ar esame laisvi mes? „Pirk arba mirk“ – moto, jaunystės kultas, valdžios, pripažinimo (galios) ir pinigų siekiamybė bei kitos šių dienų klišės – tai tie patys Senojo Testamento stabai ir deivės, tik kitais rūbais: Ištarė, Mamona ir Balas. Jie ir šiandien klausia žmogaus, ar iškelsi mane aukščiau visko? Nė vienas iš paminėtų dalykų nėra savaime blogas, bet blogai, kai jis tampa kelrode žvaigžde gyvenimo kelyje.

Tačiau grįžkime prie filmo – taikliai su ironija („kaulai už meną“) atspindėtas tarybinės Lietuvos laikotarpis. Filmas gyvas ir įtaigus, todėl ir pagavus – sutinku su nuomone, jog gera meninė konkretaus laikotarpio interpretacija labiau prakalbina žmogų negu pati autentiškiausia dokumentika.

Tikriausiai atėjo laikas tokiems filmas, kada galima kalbėti be aukos sindromo. Be skirstymo, jog tu – šioje barikados pusėje, o jis – anoje. Nes aukos vaidmuo taip pat pasirinkimas, kuriame dažniausiai įkaliname save patys, nepriklausomai nuo to, koks laikmetis būtų. Dauguma veikėjų nėra vienpusiški, jie sudėtingi – klystantys ir vėl atsitiesiantys. Todėl man herojus, kuris abejoja, vengia konflikto, bet išdrįsta ir daro apsisprendimus mažuose dalykuose, vėliau galbūt vėl gailisi, yra gyvas ir autentiškas žmogus. Toks kaip aš. Puiki filmo vieta, kada Emilijai atsinešus kibirą į sceną atsiranda nuojauta, jog tuoj bus peržengta kompromiso riba ir sugrius visi scenarijaus retušavimai, tačiau kitas spektaklio aktorius (komunistas!), nors ir sudvejoja, tačiau nepabėga nutraukdamas ne „pagal scenarijų“ vykstantį veiksmą (be jo nebūtų įmanoma tęsti spektaklio), bet apsisuka ir grįžta. Ir galbūt pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai vaidina.

Teologijoje raginama atskirti poelgius nuo paties žmogaus – poelgis smerktinas, bet ne žmogus. Todėl, kad dauguma mūsų (o gal ir visi) – ne be nuodėmės. Ir kai Kristaus miniai adresuotą klausimą užduodi sau, ranka, pakėlusi mesti akmenį, sustoja. Apie pagundą žmogui prisiimti teisėjo vaidmenį (beje, vedamą pačių geriausių ketinimų) ir neretai kitą nepagrįstai pasmerkti iliustruoja filme vykstantis linčo teismas duše ir plaukų kirpimas.

Esu režisieriaus bendraamžis ir iki ankstyvosios paauglystės teko pagyventi tuo laikmečiu – buvau ir spaliukas, ir pionierius. Teko net „garbė“ kaip klasės pirmūnui nešti per pionierių sueigas vėliavą, o muzikinę klausą turintys bičiuliai mušė pionierišką būgną ir pūtė trimitą. Tikriausiai būčiau tapęs ir komjaunuoliu – kaip visi. Todėl filme skambanti frazė – „visi taip gyvena“ man išgyventa realybė. Visi taip gyveno... Tame amžiaus tarpsnyje autoritetai buvo mokytojai, tėvai, todėl nekilo mintis, kad gali būti kitaip. Tėvai tikriausiai taip pat, sutikdami su vienu pagrindinių filmų herojų, matė prasmę „statyti namus ir auginti vaikus“. Ar tai blogai? Tegul tai lieka atviras klausimas...

Prieš porą metų ekranuose pasirodė Maxì Dejoie ir Virginijos Vareikytės režisuotas dokumentinis filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ – ten taip pat nėra „gerų“ ir „blogų“: tuometinės sistemos darbuotojai (kam labiau patinka – tarnai), kad ir kaip skambėtų paradoksaliai, buvo ir jos aukos. Didžiausia pagarba išdrįsusiems prabilti ir liudyti – asmeniškai labiausiai šiame filme jaudinanti scena, kada po kelių dešimtmečių prie kavos puodelio sugeba susitikti ir atvirai apie tai kalbėti buvęs tardytojas ir disidentas. Be neapykantos. Be pagiežos. Su pagarba vienas kitam kaip žmogui ir su intencija suprasti kitą.

Šie du filmai puikiai papildo vienas kitą, ir juos abu verta pamatyti.   

Kas bijo? Kas turi ką prarasti... Todėl Emilijos žodžiai „aš nieko neturiu“ yra jos trumpo gyvenimo akcentas – žmogui, patyrusiam artimiausių žmonių netektį, savo paties gyvybės kaina tampa reliatyvia sąvoka. Ši scena primena rusų disidento A. Solženicyno romano „Pirmajame rate“ epizodą, kada puikus savo srities specialistas (dėl to vis dar ir gyvas), dėl represijų netekęs visų šeimos narių, dirbantis įslaptintame kariniame institute, atsiduria itin aukšto partinio šulo kabinete ir elgiasi jo akivaizdoje laisvai kaip lygus su lygiu – be jokio baimės ir nusižeminimo jausmo. Neiškentęs pastarasis, kuriam tai visiškai neįprastas elgesys, net paklausia, ar jis nebijąs dėl savo gyvybės. Ne. Nes jis neturi ką prarasti – jau viską prarado ir pats turėtų būti miręs.

Be istorinio leitmotyvo, filme keliama kūrybos laisvės ir meno pagal užsakymą tema. Beje, menas pagal užsakymą niekur nedingo, tik užsakovas pasikeitė – prisiminkite pastaruoju metu atsiradusią juodojo humoro komedijų gausą. Manau, kad filme fragmentais atskleidžiamas teatrinis spektaklis puikiausiai tiktų vaidinti ir tikrame šių dienų teatre. Arba dienoraščio kaip sąžinės (Dievo) metafora – ji gali miegoti, būti užgniaužta visą gyvenimą, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek stosi Dievo akivaizdoje, akistatoje su pačiu savimi. Galbūt kažkas šioje vietoje įžvelgs siužeto trūkumą – ar tikrai išdavikai likdavo gyvi (juk jų nemėgsta net priešai)? Tačiau kaip meniniam filmui tai atleistina – šis filmas ir prakalbina per simboliką: kruvinų rankų plovimas ir rankų plovimas kraujyje (prisiminkite posakį „nusiplaunu rankas“ – aš tame nedalyvauju); drąsa leisti aktoriaus drabužį paženklinti kraujo spalva – priimti būsimą kančią (būsi išmestas iš darbo su vilko bilietu, o gal savo noru komandiruotas į Novosibirską) ir balto „nesutepto“ drabužio saugojimas „vardan teatro“; drąsa padaryti mažytį žygdarbį užrakinant duris, net neįsivaizduojant, kiek žmonių per tą papildomą minutę suteiks džiaugsmo plevėsuojanti trispalvė (patys nepajėgiame suvokti, jog mūsų veiksmai gali būti gniūžte, kuri sukels sniego laviną).

Filmas nepalieka abejingo (pamačiau, užmiršau), o tai reiškia, kad visos mozaikos detalės susidėliojo gerai: pagrindiniai ir antraplaniai aktoriai, scenarijus ir garso takelis.

Pabaigai. Pasirinkdami mes save įkaliname – nes netenkame galimybės rinktis alternatyvos ir žvelgdami iš žmogiškos perspektyvos pasmerkiame save abejonėms – ar nesuklydau? Juk taip žmogiška norėti turėti viską... Todėl tikėkime, pasitikėkime ir, svarbiausia, gyvenkime meile savo artimui ir sau – „įkalinkime“ kaip Paulius save Jėzuje Kristuje (Ef, 3, 1), ir, tikėkimės, priartėsime prie tikrųjų širdies troškimų.

Dainius VINCIŪNAS

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode