Moteriška laimė

Apie moterišką laimę rašyti trumpai ir paprastai turbūt neišeina. Ir kas ji tokia, turbūt kiekviena apibūdintume skirtingai. Tik, manau, teisios būtume visos, nes ši tema tokia plati, kad apima vos ne viską.

Kai buvau maža, mergaitiška laimė man buvo nueiti su geriausia drauge padainuoti karaokę ant statybinių blokų. Įsivaizduodavome save džordanomis ir jokio gėdos jausmo nekėlė pro šalį praeinantys žmonės. Tikra laimė atrodė karstytis su broliais kaime po medžius ar su kaimyne laiptinėje žaisti namus, perrenginėti lėles.

Augant tos laimės kažkaip mažėjo. Atsirado gėdos, kaltės jausmas, pareigos, nuolatiniai: „tu privalai“, „taip nepridera“, „kol gyveni mano namuose, turi daryti taip, kaip aš pasakiau“. Atsirado kažkieno pasišaipymų, o po to ir nepasitikėjimas savimi. Man nebuvo sakoma: „Visada gerbk save.“ Tačiau ausyse nuolat skambėjo: „Tik nebandyk parnešti man vaiko.“ Ir neparnešiau... Gan ilgai reikėjo laukti to, kuris buvo atkaklus, nebijojo mano mamos, ir pirmojo kūdikio susilaukiau būdama dvidešimt septynerių.

Ilgai negalėjau suprasti, ko man trūko, ką dariau ne taip, kad su vyru nuolat pykomės. Kai dabar pagalvoju, tai buvo visiškos smulkmenos – ne taip pažiūrėjo, ne su tuo pakalbėjau, ne taip su uošviais pasisveikino, ir taip tęsėsi tarytum pasaka be galo... Bet galas vieną dieną atėjo. Įkritau į tokią duobę, kad buvau priversta ieškoti žinių. Ir jos man atsivėrė visu „gražumu“, užgulė tokiu savo svoriu, kad pirmus tris mėnesius vos galėjau panešti. Tačiau paskui pasaulį pamačiau visai kitom spalvom. Kuo labiau dirbau su savo vidumi, kuo mažiau ėmiau savintis, priekaištauti ir galvoti, kad visuomet teisi esu tik aš, tuo labiau rimo mūsų santykiai su vyru. Ilgus nekalbadienius pakeitė nedrąsūs ir kartais skaudūs tiesos atsivėrimai. Kai ėmiau susitelkti į savo mažąją šeimą (į vyrą ir vaikus), kai vis dažniau artimųjų nuomonę ir kalbas ėmiau palikinėti užnugaryje, tuo labiau šviesėjo vyro veidas, ir visiems darėsi lengviau kvėpuoti. Turėjau pripažinti tiek sau, tiek vyrui, kad labai ilgai klydau vadovaudamasi kažkokiais modeliais ir stereotipais, atsineštais iš vaikystės. Po truputį iš pradžių mintyse, vėliau garsiai nedrąsiai ėmiau dėkoti savo žmogui už visas pastangas, kurias jis deda dėl šeimos gerovės. Kuo daugiau dėkojau, tuo aiškiau mačiau poelgius, už kuriuos dera vyrą girti. Žinoma, vis dar išlenda noras „įkąsti“, pakritikuoti ir pamokslauti, bet, manau, tai natūralu – šiam mokymosi ir tobulėjimo procesui nėra pabaigos.

Anksčiau maniau, kad vaikai yra svarbiausia ir brangiausia, ką galiu turėti, tai jiems reikėtų skirti visą savo dėmesį. Ir taip turėtų būti... tik gal iki kokių metų, dvejų. Stengiuosi iki sielos gelmių suvokti, kad svarbiausia dabar esu aš, kad savo norus, poreikius turiu tenkinti aš pati – neturėčiau šito užkrauti savo vyrui, nes vykdydamas mano atsakomybes jis neturės kada įgyvendinti savųjų. Neturėčiau gyventi ir vien tik mintimis apie vaikus – ateina laikas ir jiems rinktis savas pamokas. Neįmanoma visko už juos numatyti, sukontroliuoti, nes paskui ir auga nežinodami savo svajonių, bijodami žingsnį žengti be tėvų pritarimo.

Ir moteriška laimė – tai ne vien tik vedos, ilgi sijonai ir šeimininkavimas prie puodų. Tai neteikia mums džiaugsmo tol, kol į procesą neįsitraukia širdis. Tai ji vienintelė žino kelius į laimę ir pilnatvę. Visose taisyklėse yra išimčių, tereikia išmokti skaityti tarp eilučių ir viską atsirinkti širdimi. Nėra vienos tiesos, tėra maži žingsniai viską išbandant, neretai ir suklystant, bet tik taip atrandame, kas yra mano, o kas – nelabai.

Šiandien aš žinau, kad visos svajonės pildosi, tik galbūt vienoms reikia daugiau laiko, kitoms – mažiau. Kartais mes apskritai pamirštam svajoti, bet jaučiu ir tai, kad moteriška laimė – tai kūryba, polėkis ir pirmiausia atsakomybė ne tik už žmones, kurie šalia tavęs, bet ir save pačią, nes kai šypsausi aš, natūraliai norisi tuo džiaugsmu pasidalinti ir su kitais, bet kai viduje tuščia ir šalta, tai pasidalinti galiu tik pykčiu ir žaibais.

Todėl ne visada išeina aklai vadovautis išminčių žiniomis ir tiesomis. Mes tokios unikalios, kad pilnatvės receptą turime susikurti pačios. Ir tikrai verta, nes kelerius metus sąžiningai padirbėjus pajunti, kad žmogus, esantis šalia tavęs, vieną dieną prabyla ta pačia kalba. Tuomet supranti, kad visos pastangos nenuėjo veltui ir dar yra laiko sukurti nuostabų ryšį, kuriuo būtų galima pasidžiaugti išėjus vaikams. Kaip viena septynių vaikų mama pasakė, kad į santuoką ateiname dviese ir liekame dviese.

Jurgita Grinienė

Eurikos nuotrauka (eFoto.lt)

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode