Labai dažnai galima išgirsti, kad Lietuvoje nėra kultūros (ir visuomenės) kritikos. Tačiau tai būtų pernelyg supaprastintas vaizdas. Nors pats laukas nėra labai tankus, tačiau kritikos ar kritikų jame esama. Galima net teigti, kad lietuviškoji kritika yra beveik išsilukštenusi iš sovietinių kritikos spąstų, kuriuose tebuvo dvi kameros: pagyrų–liaupsių ir sutriuškinimo–draudimo. Lietuvos kultūros kritikos laukas yra iš dalies susikristalizavęs, turi tam tikrus matomus kontūrus.
Šį lauką išmatuoti ir vidines kritikos koordinates nustatyti galima pasitelkiant du matus. Pirmas matas – paties kritiko pozicija santykyje su visuomene ar lietuviškąja visuomene: ar kritikas save sieja su paprastais žmonėmis, kuriems atstovauja ir gina, ar laikosi elitinio išskirtinumo pozicijos. Antras matas susijęs su paties kritiko radikalumo laipsniu kritikuojamų dalykų ar reiškinių atžvilgiu. Nors matai universalūs ir veikiausiai gali būti pritaikyti matuojant ne vienos visuomenės kritikos lauką, Lietuvoje jie atskleidžia savitą vaizdą.
Pagal pirmąjį kritiko pozicijos matą atsiveria dvi kraštutinės pozicijos. Kritikus intelektualus, kurie solidarizuojasi su paprastais žmonėmis ar su žmonėmis, engiamais galingųjų, jų vedžiojamais už nosies, pavadinkime liaudistais, drauge atsiribodami nuo sovietinių asociacijų. Kritikus, kurie save identifikuoja kaip kultūriškai išskirtinę elito grupę, vadinsime elitistais.
Liaudistinė pozicija yra sena kaip pasaulis. Modernių laikų revoliucijos parodė, kad kai kurie veikėjai tai darė ne tiek iš meilės liaudžiai, kiek iš noro įgyti galios ir valdžios. Tačiau liaudistų kritikos esmė yra stojant į paprastų žmonių pusę atsiriboti nuo galingųjų veikimo, atverti alternatyvų galios, karo ir išnaudojimo tvarkai gyvenimo kelią. Radikalūs liaudistai imasi demaskuoti išnaudotojiškos ir engiančiosios pasaulio pusės užmačias, ieškodami sąmokslų anapus vykstančių kultūros ar visuomenės procesų, siekdami juos demaskuoti.
Lietuvoje liaudistai šiandien turi bent dvejopą pavidalą. Pirmųjų engiamasis, kurį jie gina, yra nacionalistinio pavidalo tautiškumas. Tai yra tautiniai liaudistai. Dabartinę Lietuvos ir visuomenės būklę jie vertina kaip grėsmingą tautiškumui, grynoms tautinės kultūros formoms. Šioje kritikų grupėje esama labai įvairių pozicijų, priklausomai nuo kritikos radikalumo. Radikaliausias jų yra Vytautas Radžvilas, kultūrą suprantantis kaip tautinę bendruomenę vienijančius ryšius. Konstatavęs, kad „mes byrame kaip tauta ir silpstame kaip valstybė“, jis paskelbė nacionalistinį džihadą globalizacijai, kitoniškam tautos supratimui ir net kultūros kritikai, nukreiptai į nacionalistines tautiškumo apraiškas.
Kita vertus, tautiniams liaudistams priskirtini ir vėlyvuoju sovietmečiu pradėję aktyviai veikti ir iki šiol tebeveikiantys kultūrininkai, kurie rūpinasi kultūrinių tautiškumo formų saugojimu, taip pat – ir saugojimu nuo kritikos ir perinterpretavimo.
Antrajam liaudistų tipui engiamasis yra kultūros apraiškos, kūrėjai, kūrybiškumo nešėjai. Engėjas dažniausiai – represyviai kultūrinį kitoniškumą veikiančios, biurokratų ir kapitalo palaikomos kultūros formos. Šiuos kritikus galima vadinti kultūriniais liaudistais. Lietuvos rinka kultūrai ir meninei kūrybai, juo labiau – kultūros kritikų darbams – yra nedidelė, meninės kūrybos laukas neplatus, skirtingų erdvių nedaug, o kultūros raidos priklausomybė nuo politinių sprendimų – nemenka. Kultūriniai liaudistai turi nemenką pagrindą reikštis kaip kultūros kritikai. Skaidra Trilupaitytė parašė plačiausiai užsimojusią kritinę knygą Kūrybiškumo galia?: Neoliberalistinės kultūros politikos kritika, kurioje kritikuoja politikos praktiką formuojant tam tikro pavidalo kultūros lauką.
Ryškiausiai ir nuolat veikiantis kultūrinių liaudistų atstovas yra Gintautas Mažeikis. Jis nuosekliai gina maištingų kultūrinių marginalijų teisę į pripažinimą ir būtent jose ieško visą kultūrą ir visuomenę transformuojančių impulsų. Kritikuodamas politiškai propaguojamą „darnios kultūros“ idėją, kalba: „Šiuolaikinis menas tiesiog alsuoja nuolatiniais, sąmoningais disonansais, atonalumais, disharmonijomis, krypsmais, perversijomis, anamarfozėmis. Nukrypimų būdų yra daugybė. Ir net jei kas nors vienas bando būti darnus, tai yra laikoma dar didesniu nukrypimu ir trūkiu“.
Kitame kritikų pozicijų poliuje esama nemažos grupės, tegul ir dažniausiai pavienių, kritikų elitistų. Jie žvelgia į visuomenės ir kultūros pasaulį tarsi iš paukščio skrydžio. Net jei to tiesiogiai nepabrėždami, jie prisiima moralinio ar intelektinio autoriteto vaidmenį. Elitiniai kritikai yra vedami tikėjimo visuomenės ir kultūros gerėjimu, tapimu labiau civilizuota ir išvystyta. Jie savo kritiką nukreipia į kliūtis, kurios iškyla šiame kelyje, ir į kliūčių statytojus. Be to, jie kritikuoja ir pretenzijas, besikėsinančias į elitinių kritikų autoritetą. Lietuvoje elitistai yra civilizaciniai ir moraliniai, nors skirtumas tarp jų nėra labai ryškus.
Radikaliausia pastarųjų metų elitistė yra Nida Vasiliauskaitė. Ji saugo elitinę išskirtinių individų erdvę nuo masių pretenzijos į elitiškumą, negailestingą kritiką nukreipdama į minios kaip daugumos nuomones ir pozicijas. Ryškiausias elitistų atstovas – pernai netikėtai miręs Leonidas Donskis. Jis ne kartą išsakė rūpestį stiprinti nepriklausomą demokratinį Lietuvos kultūros elitą, kritiką nukreipdamas į kultūros elite pasireiškiančius neelitinius bruožus: „Demokratiškas elitas yra neįsivaizduojamas be tokių bruožų, kaip antai: kuklumas; ne į kitą (ypač ne į jaunesnį ar juolab žemesnės pozicijos žmogų), o į save nukreipta ironija; gynimasis humoru nuo bet kokio susireikšminimo ir moralinio provincializmo; galiausiai dvasinis aristokratizmas, įpareigojantis vienodai pagarbiai elgtis ir bendrauti su visų visuomenės sluoksnių žmonėmis“. Nesunku pastebėti, kad anapus šių idealiai įvardytų bruožų atsiduria nemenka dalis kultūros ir kultūrininkų, o kritika turi nuolatinio peno.
Lietuviškajai liaudistinei ir elitistinei kritikai yra būdinga tai, be ko mes net neįsivaizduotume kritikos: susipriešinimas su dalimi kultūros lauko. Kritiką apskritai suprantame kaip susipriešinimą su kitomis pozicijomis ir su tam tikrais kultūros lauko reiškiniais.
Michaeliui Walzeriui, parašiusiam Kritikų draugiją, vienas pagrindinių rūpesčių buvo klausimas, kaip kritikoje įveikti susvetimėjimą. Pirma, kaip įveikti susvetimėjimą su tais visuomenės dalykais, kuriuos kritikas kritikuoja, kaip nepasiduoti tam, ką jis vadino „revoliuciniu angažuotumu“. Antra, kaip įveikti susvetimėjimą kritikų draugijos viduje. Kaip iššūkį kritikai jis kėlė gebėjimą moraliai angažuotis, užimti poziciją „kartu ir prieš“, priklausyti kritikų draugijai ir nebūti jos užgožtai: „Savo visuomenę kritikuojame taip pat kaip ir savo draugus – remdamiesi prielaida, kad kritikos aplinkybės moralinės nuorodos yra bendros“.
Lietuviškos kritikos lauke bendrumo niekada nebuvo. Jis yra fragmentuotas ir supleišėjęs. Čia veikia paskiri kritikai, aplink kultūros leidinius ar universitetų katedras susibūrusios menkos grupelės bendraminčių. Visi gyvena savuose įtvirtinimuose, sąmoningai ar vien iš tradicijos ignoruodami kitas grupes, kartais atsišaudydami trumpomis kritikos papliūpomis, bet ypač retai eidami į dialogą. Tokią situaciją prieš gerą dešimtmetį diagnozavo Arūnas Sverdiolas. Lietuvos kultūros erdvei aprašyti jis pasitelkė korio metaforą, nes ją matė kaip sudarytą „viena nuo kitos sienelėmis atskirtų smulkių uždarų erdvių“. Panašu, kad šiandien korinė struktūra, užuot išsilydžiusi, cementavosi.
Ne kritikų skaičiaus menkumas, jų pozicijų skirtingumas, o fragmentacija, kultūros kritikos lauką pavertusi mūšio įtvirtinimais, yra didžiausia Lietuvos kultūros kritikos problema. Nesama visiems bendro pagrindo, į kurį atsirėmę labai skirtingi kultūros kritikai galėtų diskutuoti tarpusavyje. Tokį pagrindą galėtų sukurti ugdymo metu įgyjamas bendras civilizacinis kanonas. Tačiau Lietuvoje kultūrinė savivoka viena koja vis dar įklimpusi į čechoviškai dostojevskišką rusiškosios civilizacijos dirvą, o kita neradusi patikimos atramos dabartinėje vakarietiškos civilizacijos būklėje. Esame įstrigę civilizaciniame pereinamame laikotarpyje ir tarsi pakibę civilizaciniame neaiškume, kur kiekvienas ieško laikinos atramos.
Bendrą kritikos erdvę galėtų išauginti ir kurį laiką vykstantis (jei taip būtų) jau minėtas skirtingų kritikų tarpusavio kritiškas dialogas. Egidijus Aleksandravičius yra užsiminęs, kad jie su Kaziu Almenu yra mėginę tarpusavy diskutuodami tekstais išeiti iš lietuviškosios monologinės erdvės, kol galiausiai padarę išvadą, kad „polemikos lygis ir kokybė negali pakilti, kai kalbasi panašiai galvojantys“. Polemizuoti su žmonėmis, kurių pozicijos visiškai svetimos, ieškoti argumentų joms atremti yra dalykas, kuriam reikia didelių asmeninių pastangų ar net atsitraukimo nuo savo ambicijų. Tačiau be to kultūros laukas merdės.
Perėjus Lietuvos kultūros lauko įgriuvas, smegduobes, iškilias kalvas ir kurmiarausius, galima grįžti prie klausimo, ko labiausiai trūksta Lietuvos kultūros kritikai. Čia sąmoningai nekalbėjau apie aiškiausiai pastebimus ir pačiupinėjamus dalykus. Kultūros kritika menkai remiama finansiškai. Akademijoje veikiantys žmonės nesuinteresuoti rašyti recenzijų, viešai reikštis kaip kultūros ir visuomenės pokyčių vertintojai. Jų veikla orientuojama į mokslines ir labiausiai – tarptautines publikacijas. Dėl tų pačių priežasčių akademikai savo interesų lauką sąmoningai siaurina, menkai domisi ir nesiekia apmąstyti bei suprasti lietuviškos kultūros pokyčių. Vis dėlto tai tėra labiau pasiteisinimai, net jei ir turintys pagrindą.
Ieškodami, ko trūksta kultūros kritikai, ką patys kultūros kritikai jai galėtų duoti, aptinkame keletą dalykų. Kritika Lietuvoje labiausiai yra grįsta susipriešinimu ir susvetimėjimu, ji nesiremia prielaida apie bendrumo buvimą. Kultūros kritikai reikia stengtis ir rūpintis civilizaciškai šviestis ir lavintis, kad abiem kojomis įsitvirtintume vakarietiškoje civilizacinėje dirvoje. Galiausiai kritikai būtina, įveikus asmenines antipatijas, megzti dialogą peržengiant atskirų grupių, elitistinių ir liaudistinių pozicijų tranšėjas.
Tomas DAUGIRDAS
Neil Godding/Unsplash.com nuotr.
