Šiaurės Korėja – tarsi nuolatinė filmavimo aikštelė, o žiūrovais čia tampa atvykę keliautojai. Korėjiečiams negalima bendrauti su atvykėliais, gidai yra apmokyti stebėti, kad turistai nefotografuotų netinkamų dalykų – čia net surežisuoti gamtoje iškylaujančių šeimų piknikai, o keliautojams išvažiavus – maistas uždengiamas, kol pasirodys kiti žiūrovai. Stebint tokį spektaklį apima dviprasmiški jausmai, tačiau užsimiršti, kad atostogauji vienoje uždariausių ir pavojingiausių pasaulio valstybių – nevalia.
„Tūkstantmečiais gyvavusi vientisa kultūra po Antrojo pasaulinio karo pasidalijo į dvi šiandien visiškai nepanašias valstybes – Pietų ir Šiaurės Korėjas. Pastaroji – labiausiai izoliuota šalis pasaulyje, tad savarankiškai jos aplankyti nepavyks, būtina keliauti su gido prižiūrima grupe. Kelionėje privalu paisyti nemažai taisyklių, kitu atveju grįžimas namo gali pasidaryti kiek komplikuotas“, – sako egzotiškų kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ vadovė Gabrielė Štaraitė ir dalijasi įspūdžiais iš kelionę laiku atgal primenančių atostogų.
Įkvėpimo dirbti šaltiniai. Parduotuvės pagrindinėje sostinės gatvėje – turistams užvertos, tačiau matyti, kad prekių gausa primena paskutiniuosius Tarybų Sąjungos metus. Gatvėje iš garsiakalbių besiliejančios patriotinės dainos, kurias palydi greta viešojo transporto stotelių šokančios jaunos merginos su vėliavomis, – neįprastas vaizdas ankstyvą rytą, tačiau, anot gidės, jaunos merginos šiais šokiais įkvepia liaudį geriau dirbti šalies labui.
Griežtas turistų etiketas. Vadus Šiaurės Korėjoje myli, garbina, o atvykėliai su jais privalo elgtis atitinkamai. Fotografuoti skulptūras ir portretus galima tik taip, kad tilptų visa vadų figūra, negalima jų nukirpti – visa tai kruopščiai stebi ir užtikrina gidės. Apsilankyti vadų mauzoliejuje galima tik tinkamai apsirengus, įėjus privaloma 7 kartus nusilenkti: po 3 kartus kiekvienam vadui ir kartą abiejų skulptūrai. Už nepagarbą vadams čia sodinama į kalėjimą. Vienas įdomesnių momentų – ekspozicijoje, kurioje demonstruojami vadų gauti apdovanojimai, rastas molinis medalis su užrašu „Šilalė“ ir jame vaizduojamu Baublio muziejumi. Šį „apdovanojimą“ vadams kažkas įteikė 1991 ar 1992 metais.
Šalies progreso simbolis. Šiaurės Korėjoje vos atvykusiems turistams demonstruojama arklio skulptūra ir sakoma, kad tai Čolima – žirgas, vienu šuoliu nuskriejantis dešimtis tūkstančių li. Teigiama, kad tokiu pat greičiu statomi svarbiausi šios šalies statiniai, pavyzdžiui, Vakarų jūros užtvanka – grandiozinis projektas – buvo pastatyta vos per 5 metus, esą, tokiu pat greičiu iškilo Pchenjano moksleivių rūmai, Saulių rūmai, Karo muziejus, Mokslininkų gatvės pastatai ir kiti valstybinės svarbos pastatai. Visų „sėkmės“ istorija vienoda – kuris nors iš vadų lankėsi statybose, įkvėpė darbininkus viršyti planą ir vietoje išsprendė visas iškilusias problemas. Tiesa, verta paminėti, kad statybas Šiaurės Korėjoje vykdo išimtinai tik kariškiai.
Ekologiškiausi produktai pasaulyje. Šiaurės Korėjoje keliaujant derliaus nuėmimo laikotarpiu, kiek akys užmato driekiasi gubomis sustatyti ryžių pundai, laukuose – žmonės, renkantys derliaus likučius, o ant stogų džiūva aštriųjų pipirų ir kukurūzų derlius. Laukuose nesimato jokios žemės ūkio technikos, išskyrus derliaus suvežimui skirtus sunkvežimius ir vieną-kitą traktorių. Čia vis dar galima pamatyti daugeliui tik iš klasikinės lietuvių literatūros kūrinių ir senelių prisiminimų pažįstamus žąsis ganančius žmones. Technikos trūkumą korėjiečiai kompensuoja du kartus per metus – pavasarį ir rudenį visus šalies žmones, išskyrus studentus, išsiunčia dirbti į laukus. Matant skurdokus kukurūzų laukus, galima suprasti, kad tai, kas patenka ant stalo – ypatingai natūralu ir užaugę be jokios chemijos „pagalbos“.
Puikiai išvystytas transportas. Šiaurės Korėjoje nuosavų automobilių žmonės neturi, mat tokių jiems nė nereikia, kadangi čia puikiai išvystytas ir pigus viešasis transportas. Pchenjane važinėja autobusai, tramvajai ir yra netgi dvi metro linijos. Tiesa, metro čia sukurtas kaip slėptuvė karo atveju, o kiekviena stotis yra šiek tiek žemiau nei visa linija. Gatvėse be viešojo transporto rieda nesuskaičiuojama daugybė dviračių.
Anot kelionių organizatoriaus vadovės, nors dažnam lietuviui išgirdus apie kelionę į Šiaurės Korėją „užsidega“ raudonas pavojaus signalas, keliaujant su gidu ir grupe, nėra ko bijoti. Pamatyti savotišką alternatyvią realybę ir patyliukais pasidžiaugti, kad mums taip nenutiko – bent kartą tikrai verta. Daugiau įspūdžių iš kelionės po Šiaurės Korėją galima rasti čia: http://travelplanet.lt/keliautojams/blogas/kelione-siaures-korejoje-ko-tiketis.
Komunikacijos agentūra „Ad verum“
