Rasa Laurinavičienė sako, kad augalus pamilo nepastebimai. Nors jos specialybė niekaip nebuvo susijusi su gėlėmis, tačiau šiandien ją į priekį veda noras kuo daugiau sužinoti apie jų slėpiningąjį pasaulį.
Tinklaraštį „Kitokie augalai“ kurianti moteris gali patarti, kaip susikurti dailų gėlyną, kokie augalai gražiausiai dera tarpusavyje, kokios mados siaučia gėlynų pasaulyje, kadangi ne tik tai įgyvendina praktiškai, bet ir keliauja po įvairias šalis ieškodama įkvėpimo, lankydama parodas, parsiveždama įvairių augalų sėklų.
– Papasakokite apie save ir kaip susidomėjote augalais?
– Jau 20 metų augalai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, nors pagal išsilavinimą nėra labai susijusi sritis. Negaliu įvardinti, kas buvo tas konkretus postūmis. Mokiausi biologijos, tačiau ne botanikos, vėliau verslo administravimo Anglijoje. Kai gimė pirmas sūnus, augalai natūraliai atėjo į mano gyvenimą. Pradėjau iš pradžių visiškai mėgėjiškai – nuo savo balkono želdinimo (pirmasis augalas – lobelijos) ir vienmečių daigelių auginimo, vėliau įklimpau į daugiamečių augalų kolekcionavimą. Kažkuriuo metu tai gana logiškai peraugo ir į verslą – juk augalai dauginasi, o ir įdomias idėjas norėjosi skleisti, dalintis patirtimi bei žiniomis.
– Kokie augalai labiausiai jus traukia ir žavi? Kokius įdomiausius esate auginusi? Papasakokite apie savo patirtis.
– Per daug metų skonis labai keitėsi. Pradėjau, kaip ir dauguma – labiausiai akį traukė stambūs, ryškūs žiedai, spalvoti lapai. Ilgainiui šios savybės pasitraukė į antrą planą. Kaip sakau – perėjau įvairias stadijas: rožės, vilkdalgiai, bijūnai, galų gale prieš kelerius metus apsistojau prie natūralistinio želdinimo elementų, – astrai, kraujalakės, bandreniai, zundos, varpiniai augalai, pavyzdžiui, miskantai, soros, lendrūnai, ašuotės, šluotsmilgės. Pradėjau kreipti dėmesį į augalo bendrą formą, išvaizdos ypatumus skirtingais metų laikais. Labiau ėmė patikti nedideli žiedai, išlaikantys geresnę proporciją su kero dydžiu; tapo svarbu augalų architektūriškumas. Kadangi labiausiai mėgstu natūralistinį stilių, tad ir mėgstamiausi augalai atitinka visus šiam stiliui būdingus kriterijus – nėra labai nutolę nuo rūšinių savo gentainių, dažnai pasižymintys gera lapija bei gražia kero forma.
Tačiau egzotinių, daug priežiūros ar dengimo žiemą reikalaujančių augalų nebeauginu. Dėl tos pačios priežasties atsisakiau ir rožių auginimo, nors mielai kuriu želdynus su jomis. Pas mane tiesiog sąlygos nėra joms tinkamos, per skurdi žemė. Nebeauginu ir žiemai dengiamų augalų – tiesiog einant metams nebesinori tiek vergauti jiems, kad ir kaip juos myliu.
– Kitokie augalai – tai dekoratyviniai varpiniai augalus, kurie, kaip teigiate, nėra tokie spalvingi, bet, labai žavingi, nostalgiški ir jaukūs. Ar tokie atranda vietą lietuvių kraštovaizdžio dizaine?
– Be abejonės. Kai kurie, kaip pavyzdžiui, miskantai, pakankamai populiarūs kraštovaizdžio dizaine jau ne vien dešimtmetį. Dauguma kitų išpopuliarėjo kartu su natūralistiniu stiliumi, kadangi jie yra neatsiejama šios stilistikos dalis. Želdynuose jie suteikia tam tikro laukinio vaizdo, kuria natūralios gamtos viziją. Tik priklauso nuo to, kur yra želdynas – saulėje ar pavėsyje. Dauguma auga saulėje, privalumas tas, kad jie nereiklūs nei dirvožemiui, net laistyti, tręšti nereikia. Tai labai mažai priežiūros reikalaujantys augalai, ir tai paaiškina jų populiarumą visame pasaulyje.
– Papasakokite apie dekoratyvinių varpinių augalų priežiūrą šiek tiek plačiau.
– Viena iš varpinių augalų išpopuliarėjimo prielaidų – visiškas nereiklumas ir priežiūros nebuvimas, išskyrus kasmetinį nupjovimą. Skirtingai nuo kitų augalų, varpiniams nerekomenduojama gerinti dirvos, prieš sodinant. Laistyti irgi nėra reikalo, atvirkščiai, daugelis dekoratyvinių žolių neigiamai į tai reaguotų. Taip kad tai puiki kultūra užsiėmusiems žmonėms. Taip pat ir vertinantiems minimalistinį ar natūralistinį stilių želdynuose.
Šie augalai populiarėja ir Lietuvoje, kadangi populiarėja ir natūralistinis apželdinimas – žmonės įvertina jų nereiklumą, bet to, tai puikūs kompanionai spygliuočiams, o lietuviai pastaruosius labai mėgsta. Geriausia sodinti šiuos augalus jau paaugusius, nors kai kuriuos galite užsiauginti ir iš sėklų – tai priklauso nuo jų rūšies.
– Keliaujate po įvairias šalis – ką jose atrandate?
– „Augalinės“ kelionės – man mėgstamiausia atostogų forma, jau daug metų tik taip ir ilsiuosi, nors tuo pačiu tai ir širdžiai mielo darbo dalis. Taip sužinau ir apie augalų pasaulio naujoves, ir apie netikėtus būdus jiems derinti. Po metų, praleistų JAV, parsivežiau ir sėklų, ir įdomių idėjų, ir įspūdžių iš ganėtinai egzotiškų botanikos sodų. Net skirtingo klimato želdynuose galima rasti vertingų idėjų bei pamokų, ką po to bandau taikyti savo sode. Kiekviena kelionė, kiekvienas pamatytas želdynas ar botanikos sodas yra dar viena vertinga pamoka.
Dažniausiai dabar keliauju į Olandiją – bent kartą ar du per metus. Nors ši šalis žinoma kaip skintų, vazoninių gėlių tiekėja, tačiau yra labai aukšto lygio naujienų, ypač natūralistinio želdinimo srityje. Anksčiau ir Belgijoje, Anglijoje rasdavau įdomių dalykų.
– Ar dar madingi močiučių darželiai?
– Su močiučių darželiais nieko blogo nėra. Tai savotiškas žanras, kuris tinkamai suformuotas gali būti labai žavus ir šiuolaikiškas, atsižvelgiant į kontekstą. Išmanant šiuolaikines augalų apželdinimo tendencijas įmanoma močiučių darželius pritraukti ir prie šiuolaikiškos koncepcijos. Lietuviai nėra labai avangardiški, tačiau nėra ir neskoningi – užsienyje taip pat galime aptikti ir kičo, ir spalvoto mulčio, ir ko tik nori.
Lietuviškame gėlyne visada puikiai atrodys tiek bijūnai, tiek jurginai, įdomiai galime panaudoti tas pačias rūtas, diemedžius, smidrus, kurie labai tradiciniai ir seni augalai. Štai rūta dabar visai nepopuliarus augalas, o be reikalo. Ją galime pritaikyti labai įdomiai, šiuolaikiškai, dailiai.
– Kas madinga šiais metais augalų pasaulyje ir kas niekada neišeis iš mados?
– Neseniai buvo paskelbta, kad 2017 metų spalva yra šviesiai žalia. Tačiau augalų pasaulyje ši spalva niekuomet ir nebuvo išėjusi iš mados. Ji tokia dominuojanti tarp augalų, kad mes net nebelaikome jos spalva. O gelsvai žalios spalvos žiedais žydintys augalai, pavyzdžiui, rasakila, yra labai patogūs tuo, kad puikiai dera prie visų kitų spalvų, ir gali padėti sustyguoti net pačius kakofoniškiausius derinius.
O šiaip augalų pasaulio mados niekuo nesiskiria nuo kitokių madų – jos cikliškai tai išeina, tai vėl grįžta. Tokiu moderniu laikomas natūralistinis želdinimas iš tikro yra šimtmečius skaičiuojanti idėja, turėjusi keletą kitų veidų. Tik labai norėtųsi tikėtis, kad spalvoto mulčio mada išeis, ir jau nebegrįš. Pridėčiau ir įvairius sodo nykštukus, gulbes, padarytas iš padangų. Žinoma, tai tik mano nuomonė, bet manau, kad galima atrasti įdomesnių ir dailesnių dalykų.
Asta Kaušakienė / 15min.lt
