Šių metų pirmas pusmetis lems, kokia Lietuvos politika bus 2020 metais ir vėliau. Idėjos taip pat vaidins daug reikšmingesnį vaidmenį nei iki šiol.
Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) jau patvirtino G. Landsbergį pirmininku dar ketveriems metams, o jų pagrindiniai ideologiniai priešininkai socialdemokratai savo naująjį vadovą išrinks šį pavasarį.
TS-LKD fronte viskas išaiškėjo gerokai anksčiau nei daug kas tikėjosi. G. Landsbergis tiesiog sutriuškino savo varžovus per pirmąjį turą. Visgi galutinis rezultatas neatspindi kovos įnirtingumo. Per šiuos TS-LKD pirmininko rinkimus susigrūmė net kelios skirtingos konservatyvios minties versijos. Šalia tradiciškai tokiuose rinkimuose iškylančios sąjūdinės Tėvynės Sąjungos ir krikdemiškos linijos atstovų (šiuo atveju – G. Landsbergio ir P. Saudargo) akistatos, kiti du kandidatai taip pat pateikė naujų idėjų, kaip turėtų vystytis pagrindinė dešiniųjų partija Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys į Ž. Pavilionio retoriką. Jos būta agresyvios, menkai maskuojant troškimą užvaldyti viską, net jei to kaina būtų pati demokratija. Suprantama, Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai gali iš tiesų įkvėpti, ypač, kai dešinysis populizmas vis garsiau ataidi iš kitapus Atlanto.
Dabar – socialdemokratų eilė. Šios partijos uždaviniai visai kiti. Pernelyg užsižaidusi valdžia, ši kairioji jėga atitolo ir nuo ją pagrindžiančių idėjų, ir nuo pačių žmonių. Ilgą laiką tokia padėtis nebuvo pavojinga. Kol pagrindinis Lietuvos siekis buvo integracija į ES ir NATO, šalį buvo galima valdyti ir be didelių idėjų. Joms tiesiog nebuvo vietos politinėje darbotvarkėje, kurios didžiąją dalį sudarė tarptautinių reikalavimų vykdymas.
Dabartinė situacija yra kardinaliai priešinga. Formaliuosius integracijos į Vakarus tikslus mes jau įvykdėme, tačiau visiško saugumo ir šalies gerovės tai savaime neatnešė. Priešingai, skilinėjančios Vakarų struktūros vis dažniau pasireiškia ne kaip stabilumo, o rizikos šaltinis. Tiek ES, tiek JAV – didžiosios Vakarų jėgos – yra ištiktos suirutės, ir jų teikiamu pavyzdžiu pasikliauti nebegalime. Gero valdymo išimtimi išlikusios nebent tik mažosios Šiaurės demokratijos – pasižyminčios ir ekonominiu konkurencingumu, ir socialiniu solidarumu. Bet pasekti šiuo kelrodžiu nėra lengva. Tam reikia ir išmonės, ir valios.
Laikmečio iššūkius tenka spręsti visiems, bet Lietuvos kairei tai kone lemtingas uždavinys. Socialdemokratai priėmė teisingą sprendimą pagaliau organizuoti visuotinius vadovo rinkimus. Tai reikšminga sąlyga partijai atsiverti visuomenei ir sykiu atsinaujinti. Tačiau privalu užtikrinti tinkamą šių rinkimų kokybę. Tam būtina ne tik kandidatų, bet ir idėjų kova.
Kol kas išsamią ir nuoseklią programą iš kandidatų yra pateikęs tik Vilniaus vicemeras G. Paluckas. Savo pateiktoje vizijoje šis kandidatas skiria didžiausią dėmesį būtent partijos ateities ir tapatybės klausimams. Galbūt dėl to jis iki šiol yra sulaukęs rimčiausios skyrių paramos. Visi kiti likę šeši kandidatai reiškiamomis idėjomis kol kas, deja, skurdūs.
Tarp jų šiek tiek detalesnius savo veiklos principus yra pristatęs tik politikos veteranas europarlamentaras Z. Balčytis ir partijos vadovybės remiamas ūkio ministras M. Sinkevičius. Tačiau pastarųjų kandidatų rinkiminių programų esmė – vadybiniai ir komunikaciniai sprendimai be gilesnės refleksijos apie susiklosčiusią padėtį Lietuvoje. Iš tokių programų galima susidaryti įspūdį, kad partijos tapatybės ir išlikimo problemų tarsi nė nebūta, ir svarbiausi klausimai, kuriuos šiuo metu turi spręsti socialdemokratai, yra tiesiog organizaciniai.
Rimtų alternatyvų dešiniajam, ant autoritarizmo ribos balansuojančiam populizmui Lietuvoje nėra daug. Nuosaikus konservatizmas ir įtraukianti, ne atstumianti socialdemokratija yra bene vieninteliai du būdai į tai įtikinamai atsakyti.
Liberalų galimybės šiuo atžvilgiu vis labiau menksta. Dabartinėmis augančios nelygybės aplinkybėmis sunku tikėtis, kad kalbomis apie laisvę nuo mokesčių ir pačios valstybės jiems pasiseks patraukti į savo pusę daugiau rinkėjų nei iki šiol yra pavykę. Juolab, kad juos dar ilgai turėtų persekioti E. Masiulio bylos šešėlis.
Tuo tarpu valstiečiai-žalieji apskritai turi aiškiau save apsibrėžti. Iki tol bus sunku laikyti juos normalia partija, o ne efemerišku, aiškios tapatybės stokojančiu dariniu. Jų pačių likimas savaime yra įdomus klausimas, tačiau bet kokiu atveju daugiausiai galimybių laimėti ateities kovas turės tie, kurie pirmiausia nepristigs politinės vaizduotės. Labai svarbu, kad tai būtų demokratinės jėgos.
----------
Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
Komentaras
Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) jau patvirtino G. Landsbergį pirmininku dar ketveriems metams, o jų pagrindiniai ideologiniai priešininkai socialdemokratai savo naująjį vadovą išrinks šį pavasarį.
TS-LKD fronte viskas išaiškėjo gerokai anksčiau nei daug kas tikėjosi. G. Landsbergis tiesiog sutriuškino savo varžovus per pirmąjį turą. Visgi galutinis rezultatas neatspindi kovos įnirtingumo. Per šiuos TS-LKD pirmininko rinkimus susigrūmė net kelios skirtingos konservatyvios minties versijos. Šalia tradiciškai tokiuose rinkimuose iškylančios sąjūdinės Tėvynės Sąjungos ir krikdemiškos linijos atstovų (šiuo atveju – G. Landsbergio ir P. Saudargo) akistatos, kiti du kandidatai taip pat pateikė naujų idėjų, kaip turėtų vystytis pagrindinė dešiniųjų partija Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys į Ž. Pavilionio retoriką. Jos būta agresyvios, menkai maskuojant troškimą užvaldyti viską, net jei to kaina būtų pati demokratija. Suprantama, Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai gali iš tiesų įkvėpti, ypač, kai dešinysis populizmas vis garsiau ataidi iš kitapus Atlanto.
Dabar – socialdemokratų eilė. Šios partijos uždaviniai visai kiti. Pernelyg užsižaidusi valdžia, ši kairioji jėga atitolo ir nuo ją pagrindžiančių idėjų, ir nuo pačių žmonių. Ilgą laiką tokia padėtis nebuvo pavojinga. Kol pagrindinis Lietuvos siekis buvo integracija į ES ir NATO, šalį buvo galima valdyti ir be didelių idėjų. Joms tiesiog nebuvo vietos politinėje darbotvarkėje, kurios didžiąją dalį sudarė tarptautinių reikalavimų vykdymas.
Dabartinė situacija yra kardinaliai priešinga. Formaliuosius integracijos į Vakarus tikslus mes jau įvykdėme, tačiau visiško saugumo ir šalies gerovės tai savaime neatnešė. Priešingai, skilinėjančios Vakarų struktūros vis dažniau pasireiškia ne kaip stabilumo, o rizikos šaltinis. Tiek ES, tiek JAV – didžiosios Vakarų jėgos – yra ištiktos suirutės, ir jų teikiamu pavyzdžiu pasikliauti nebegalime. Gero valdymo išimtimi išlikusios nebent tik mažosios Šiaurės demokratijos – pasižyminčios ir ekonominiu konkurencingumu, ir socialiniu solidarumu. Bet pasekti šiuo kelrodžiu nėra lengva. Tam reikia ir išmonės, ir valios.
Laikmečio iššūkius tenka spręsti visiems, bet Lietuvos kairei tai kone lemtingas uždavinys. Socialdemokratai priėmė teisingą sprendimą pagaliau organizuoti visuotinius vadovo rinkimus. Tai reikšminga sąlyga partijai atsiverti visuomenei ir sykiu atsinaujinti. Tačiau privalu užtikrinti tinkamą šių rinkimų kokybę. Tam būtina ne tik kandidatų, bet ir idėjų kova.
Kol kas išsamią ir nuoseklią programą iš kandidatų yra pateikęs tik Vilniaus vicemeras G. Paluckas. Savo pateiktoje vizijoje šis kandidatas skiria didžiausią dėmesį būtent partijos ateities ir tapatybės klausimams. Galbūt dėl to jis iki šiol yra sulaukęs rimčiausios skyrių paramos. Visi kiti likę šeši kandidatai reiškiamomis idėjomis kol kas, deja, skurdūs.
Tarp jų šiek tiek detalesnius savo veiklos principus yra pristatęs tik politikos veteranas europarlamentaras Z. Balčytis ir partijos vadovybės remiamas ūkio ministras M. Sinkevičius. Tačiau pastarųjų kandidatų rinkiminių programų esmė – vadybiniai ir komunikaciniai sprendimai be gilesnės refleksijos apie susiklosčiusią padėtį Lietuvoje. Iš tokių programų galima susidaryti įspūdį, kad partijos tapatybės ir išlikimo problemų tarsi nė nebūta, ir svarbiausi klausimai, kuriuos šiuo metu turi spręsti socialdemokratai, yra tiesiog organizaciniai.
Rimtų alternatyvų dešiniajam, ant autoritarizmo ribos balansuojančiam populizmui Lietuvoje nėra daug. Nuosaikus konservatizmas ir įtraukianti, ne atstumianti socialdemokratija yra bene vieninteliai du būdai į tai įtikinamai atsakyti.
Liberalų galimybės šiuo atžvilgiu vis labiau menksta. Dabartinėmis augančios nelygybės aplinkybėmis sunku tikėtis, kad kalbomis apie laisvę nuo mokesčių ir pačios valstybės jiems pasiseks patraukti į savo pusę daugiau rinkėjų nei iki šiol yra pavykę. Juolab, kad juos dar ilgai turėtų persekioti E. Masiulio bylos šešėlis.
Tuo tarpu valstiečiai-žalieji apskritai turi aiškiau save apsibrėžti. Iki tol bus sunku laikyti juos normalia partija, o ne efemerišku, aiškios tapatybės stokojančiu dariniu. Jų pačių likimas savaime yra įdomus klausimas, tačiau bet kokiu atveju daugiausiai galimybių laimėti ateities kovas turės tie, kurie pirmiausia nepristigs politinės vaizduotės. Labai svarbu, kad tai būtų demokratinės jėgos.
----------
Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.