Rimantas KLEVEČKA
Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, miestų, miestelių ir kaimų gatvėse plazda trispalvės, skamba valstybės himnas – „Tautiška giesmė“. Dažnai kartojame himno žodžius „Lietuva, Tėvyne mūsų“, tačiau ar žinome vieno iš trijų valstybės simbolių istoriją?
Vincas Kudirka (1858–1899) – gydytojas, visuomenės veikėjas, lietuvių tautinės savimonės budintojas, poetas ir muzikas „Tautišką giesmę“ parašė jau priartėjus gyvenimo saulėlydžiui. Iš paskutiniųjų stengdamasis užpildyti literatūros, politikos ir mokslo mėnraščio „Varpas“ 1898 m. lapkričio–gruodžio numerį, jame išspausdino „Tautišką giesmę“ su pastaba „Gaidą ir žodžius sudėstė V. K.“
„Tautiška giesmė“– vienintelis chorinis V. Kudirkos kūrinys. Pasak kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus, „šis veikalas tarp visų Vinco Kudirkos kūrinių yra vienas svarbiausių ir įdomiausių, drauge ir reikšmingiausias. Jei jis nieko kito nebūtų parašęs, tik tą vieną dalyką, ir tai jo vardas būtų gyvas tautos lūpose, kaip kad yra šiandien. Šis veikalas vainikuoja visą jo veiklą muzikoj“.
Tačiau V. Kudirkos indėlis į lietuviškos muzikos puoselėjimą yra kur kas didesnis. Nuo mažens artimai susidūręs su dainingu lietuvių folkloru, ėmėsi jį rinkti, rūpinosi liaudies muzikos harmonizavimu. Mokydamasis Varšuvos universitete ir patekęs lenkų saloninės kultūros, puoselėjusios gražias muzikavimo tradicijas, įtakon, sukūrė kompozicijų fortepijonui.
Pats V. Kudirka apie savo „Tautišką giesmę“ yra pranašiškai pasakęs: „Parašiau himną lietuviams.“ Tačiau mūsų valstybės himno istorija ne tokia trumpa ir paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Iš pradžių Lietuvos himną atstojo Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilutės: „Tėvynė Lietuva, brangesnė už sveikatą“, parašytos lenkų kalba. Istorinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris tautine giesme paskelbti siūlė Dovydo psalmę „Dievas galybių su mumis!“, o tauta buvo ypač pamėgusi giesmę „Marija, Marija“ (muziką pagal Maironio žodžius sukomponavo Česlovas Sasnauskas). Tapti Lietuvos himnu pretendavo ir kitos tautos dvasią keliančios, pasididžiavimą garbinga praeitimi žadinančios Maironio eilės: „Kur bėga Šešupė“ (Č. Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika), „Užtrauksim naują giesmę, broliai!“ ir „Lietuva brangi“ (Juozo Naujalio muzika). Pastaroji neformaliu Lietuvos himnu buvo tapusi sovietmečiu, kai V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo uždrausta.
Tačiau pranašiški V. Kudirkos žodžiai išsipildė: pirmą kartą „Tautiška giesmė“ buvo sugiedota dar esant gyvam jos autoriui – 1899 m. lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte lietuvių studentams šelpti. Po metų būsimasis Lietuvos prezidentas, V. Kudirkos bendramintis ir bendražygis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę pavadino tautišku himnu. 1905 metais giesmė buvo atlikta koncerte, surengtame Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. 1906 metais Rygoje išleistas atskiras leidinys, pavadintas „Lietuvos himnas“.
Veikiausiai retai susimąstome, jog valstybės himnas – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Pirmieji Lietuvos radijo ir televizijos eteryje kas rytą nuskambantys ir naujai dienai žadinantys garsai – tai Kauno valstybinio choro dainininkų atliekama „Tautiška giesmė“. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metais, Kauno choro padarytas valstybės himno įrašas tapo būtinu atributu, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas iškilmingas Lietuvos Respublikos Seimo posėdis, kiti svarbūs valstybiniai ir tautiniai renginiai.
Tačiau ar visada giedodami valstybės himną deramai įsijaučiame į žodžių gilumą ir prasmę? Svetimtaučiai neretai negali atsigėrėti jų grožiu. 1934 m. sausio 22 dieną garsus žurnalistas Marijanas Benermanas Vilniaus lenkų laikraštyje „Słowo“, rašydamas apie lietuvių himną, be kita ko, teigė, jog „eilių minties gilumas ten esąs toks, kad vargiai kur kitur būtų galima tokį rasti...“
Švęsdami Valstybės atkūrimo dieną ir mes atidžiau įsiklausykime į „Tautiškos giesmės“ raginimus mylėti Tėvynę ne tik žodžiais, bet ir darbais... Ir giedokim ją išdidūs!
