Komentaras
Ramūnas Vilpišauskas
Europos Sąjunga (ES) jau kurį laiką turi tvarkytis su keliomis krizėmis vienu metu. Prieš septynerius metus prasidėjusi euro zonos krizė neišspręsta, o Graikijos reikalai gali netrukus grįžti į ES darbotvarkę. Daug neaiškumų ir dėl Italijos finansų sektoriaus bei gebėjimo įgyvendinti reformas. Pabėgėlių krizė taip pat neišpręsta – nors ES susitarimas su Turkija sumažino iš Turkijos į Graikiją ar per Balkanų šalis atvykstančiųjų srautus, tačiau migrantai iš kitų šalių, pavyzdžiui, Libijos, toliau vyksta į Italiją. ES susitarimas su Libija bus svarstomas ir šiuo metu vykstančiame ES institucijų ir jos šalių vadovų susitikime Maltoje, nors jo įgyvendinimas daug sudėtingesnis nei su Turkija. Saugumo situacija ir Pietų, ir Rytų kaimynystėje sudėtinga, pranešama apie naujas aukas Ukrainos Rytuose.
Be minėtų krizių jau daugiau nei pusmetį ES darbotvarkėje atsiradęs Jungtinės Karalystės išstojimo klausimas. Po neseniai pasakytos Jungtinės Karalystės premjerės Theresos May kalbos tapo aišku, kad JK nesieks išsaugoti priėjimo prie ES bendrosios rinkos, ji nuo pat šalies įstojimo į Bendriją laikyta pagrindiniu ekonominiu privalumu. JK neliks ir ES muitų sąjungoje, nes narystė joje ribotų galimybes siekti laisvos prekybos susitarimų su kitomis Pasaulio prekybos organizacijos narėmis – JAV, Australija, Indija ir kitomis. Tad labiausiai tikėtinas naujas JK ir ES santykių apibrėžimas yra laisvos prekybos susitarimas, panašus į ES sutartį su Kanada su specifiniais susitarimais dėl bendradarbiavimo konkrečiose srityse. Toks kietas pasitraukimas iš ES kelia ir kels daug nerimo rinkoms, ir nebus lengvas.
Tačiau daugiausia nerimo ES pastaruoju metu teikia naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo ir jo komandos kalbos apie ES. Tiek paties JAV prezidento komentaras apie tai, koks puikus yra JK sprendimas išstoti iš ES ir kad jis tikisi, jog ja paseks ir kitos ES šalys, tiek jo komandos narių komentarai apie Vokietijos manipuliavimą euro kursu ar apie neva netrukus subyrėsiančią euro zoną rodo galimą esminį JAV politikos Europos šalių atžvilgiu pokytį.
Nuo pat pokario iki euro zonos krizės JAV prezidentai, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės, tvirtai palaikė Europos šalių integraciją. Taip tikėtasi išvengti naujų karinių konfliktų Europoje, sukurti sąlygas ekonomikai augti ir formuoti bendromis vertybėmis grindžiamą transatlantinę bendruomenę. JAV karinė parama sudarė sąlygas ES valstybėms pasikliauti NATO ir daugiau biudžeto lėšų skirti kitoms savo gyventojams svarbioms sritims.
Netrukus visa tai gali pasikeisti. Jau dabar aišku, kad ES šalims teks skirti daugiau lėšų gynybai. Jei daugumai jų pavyks pasiekti 2 proc. bendrojo vidaus produkto, o tai nebus lengva, įvertinant lėtą ekonomikos augimą ES šalyse, tai gali padėti išsaugoti NATO ir JAV dėmesį Europos saugumo reikalams. Saugumo srityje Europos šalims labiau reikia JAV, nei valstijoms Europos. Tačiau kitos besikeičiančios JAV politikos pasekmės ES būklei yra daug sunkiau prognozuojamos. Derybos dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties tarp JAV ir ES atidedamos neribotam laikui ar bent, kol Jungtinė Karalystė išstos iš ES ir pasirašys laisvos prekybos sutartį su JAV. JAV ir ES pozicijų dėl konfliktų Vidurio Rytuose ar sankcijų Rusijai derinimas taps sudėtingesnis. Be to, potencialūs JAV dvišaliai konfliktai su tokiomis šalimis kaip Kinija gali turėti svarbių šalutinių padarinių ES išorės ekonominiams ryšiams.
Atrodo, kad ES naujajam JAV prezidentui simbolizuoja visa tai, ką jis viešai labiausiai kritikavo per rinkimų kampaniją – nuo žmonių atitolusį elitą, pamiršusį nacionalinius interesus. ES praktikuojamas sprendimų priėmimo būdas – veikimas derantis ir tariantis dėl bendrų taisyklių – JAV prezidentui neatrodo nei palaikytinas, nei apskritai naudingas. Toks požiūris tapo pavyzdžiu valdžios siekiantiems ES šalių politikams, kurie mano, kad gali laimėti rinkimus, priešpastatydami save valdančiam elitui ir ES. Kartu siunčiami signalai ir kitoms daugiašalių taisyklių nevengiančioms ignoruoti šalims, pirmiausia Rusijai, kad JAV palieka vis daugiau erdvės kitiems veikėjams reikštis Europoje, projektuojant savo interesus ir praktikuojant dvišalius sandorius.
Kaip rodo šią savaitę paskelbtas ES Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko laiškas bei Vokietijos kanclerės, kitų ES šalių vadovų reakcijos, šitoks JAV politikos pokytis gali tapti pretekstu ES valstybėms labiau susitelkti bendroms problemoms spręsti. Tačiau esminis klausimas – ar jos sutars dėl to, kaip tai padaryti? Kokiose srityse ir kaip veikti kartu ir ar sugebės savo šalių gyventojus įtikinti bendro veikimo nauda? Kai kas paaiškės jau kitą mėnesį, kada ES minės Romos sutarties šešiasdešimtmetį. Tačiau svarbiau bus ne deklaracijos, o konkretūs veiksmai. Dar svarbesni bus nacionalinių rinkimų Europos šalyse rezultatai, jie parodys, ką remia Olandijos, Prancūzijos bei Vokietijos gyventojai. Būtent ES valstybių politikų, o ne Europos Komisijos ar Europos parlamento vaidmuo bus lemiamas ir nuo jo priklausys ES ateitis. Ypač tokiu metu, kai ES ne tik palieka Jungtinė Karalystė, bet nuo jos nusigręžia JAV.
----------
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
