„Anksčiau mes galvojome, kur mudu gyvensime, ką mudu pirksime, ką mudu veiksime; dabar gi dažnai iš kito reikalaujama, kad jis gerai uždirbtų, turėtų automobilį, namą. Dingsta bendros kūrybos vizija. Aš būsiu laiminga(s), jei ji(s) atlieps visus mano lūkesčius“, – mąstymo ir santuokos supratimo pokyčius pastebi ir įvardija dr. Nijolė LIOBIKIENĖ, konsultuojanti krizę patiriančias šeimas. Jos klausiame, kokius iššūkius dažniausiai patiria šiuolaikinės šeimos, iš kur jie kyla bei į ką svarbu atkreipti dėmesį, norint sukurti tvirtą šeimą.
Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria pas jus ateinančios šeimos?
Dažniausiai šeimos ateina dėl nesusikalbėjimo arba nekalbėjimo. Sutuoktiniai turi neįgyvendinamų lūkesčių bei įsitikinimų ir tuo nesidalija tarpusavyje. Kartais vienas iš jų galvoja, kad kitas savaime jį turi suprasti, ir neatsiveria jam. Žmonės gali daug kalbėtis, bet taip ir nesusikalbėti. Be to, ir kitas turi norėti suprasti pirmojo poziciją. Dažnai atsitinka taip, kad vienas linkęs nekalbėti, o kitas – nesiklausyti. Tas nenoras suprasti kitą dažnai susijęs su individualizmu, savo poreikių iškėlimu kito žmogaus atžvilgiu. Kitaip tariant, dažnai pastebimas negebėjimas atvirai ir aiškiai bendrauti. Ir kartais tokio pobūdžio krizės būna labai užsitęsusios.
Sutuoktiniai ateina dėl įvairių iššūkių, su kuriais nepajėgia susidoroti: neištikimybės, kitų žmonių ar aplinkybių kišimosi į šeimos gyvenimą. Pavyzdžiui, neretai į šeimos gyvenimą kišasi uošvė, jį trikdo darbas, hobiai, įvairios priklausomybės. Kartais sutuoktiniai ateina dėl to, jog jaučia, kad jų gyvenime kažkas pasikeitė, kažkas ne taip. Tai patys sėkmingiausi atvejai. Tie žmonės kuria bendrystę ir stengiasi labiau suprasti, kokį šeiminio gyvenimo etapą jie išgyvena, ir jiems tikrai galima padėti. Kartais sutuoktinius labai žeidžia aplinka: nepakantumas šeimai, vaikams, nenoras suprasti, šeimos gyvenimo būdo kritika, skyrybų propaganda. Žiniasklaidoje girdime, kad išsiskyrus gyventi labai gerai, kad moteriai itin svarbu karjera.
Kartais žmonės nesusitaria dėl vaidmenų šeimoje – vaidmenys suvokiami skirtingai. Pasitaiko psichologinio smurto: grubus kalbėjimas, pažeminimai. Iš pradžių žmonės nereaguoja, bet ilgainiui visgi suvokia, kad taip gyventi nenori. Deja, smurtas santykiuose jau būna labai išplitęs.
Paminėjote žodį bendrystė. Kaip manote, kas trukdo šiuolaikinėms šeimoms kurti bendrystę? Kokių iššūkių jos patiria?
Man atrodo, kad žmonės neišmoksta kurti bendrystės savo šeimose. O šeimoje natūraliai išmokstame visko: bendravimo, santykių su kita lytimi, su kitais žmonėmis, paramos, užuojautos kitiems. Kadangi daug žmonių gyvena pažeistose šeimose, jie to paprasčiausiai neišmoksta. Šiais laikais šeimos nariai sugrįžę į namus sėdi prie kompiuterio ir nesikalba. Kompiuteris, žinoma, geras dalykas, bet išmokti bendrauti jis nepadeda. Tas užsitęsęs sėdėjimas virtualioje erdvėje taip pat mus kažko moko. Vienas garsus šeimos terapeutas sako, kad mus moko ir kalbėjimas, ir nekalbėjimas. Nesikalbančioje šeimoje vaikas išmoksta, jog nereikia kalbėtis, kad užtenka bendrauti su kompiuteriu. Toks vaikas ateityje sukūręs šeimą, tikėtina, turės problemų su antrąja puse, nes bus linkęs nesikalbėti, o santuokoje tai tik trukdys.
Be to, žmonės tuokiasi įsimylėjimo arba susižavėjimo fazėje, kuomet daug iliuzijų ir rožinių spalvų; o tai trukdo objektyviai įvertinti kito žmogaus gerąsias ir silpnąsias savybes. Kai ta fazė praeina, jausmai atslūgsta, prasideda problemos. Jei problemų spręsti nemoki, gyventi tampa per sunku.
Dar vienas dalykas – tai lūkesčiai, atitrūkę nuo realybės. Pavyzdžiui, jei moteris neturėjo tėvo ar tėtis nebuvo pats geriausias, ji ieškos tobulo vyro. Kai pasirodo, kad sutuoktinis nėra tobulas, išgyvenama tragedija. Lygiai taip pat gali būti ieškoma tobulos moters.
Bendrystei kurti reikia skirti pakankamai laiko, o daugelis žmonių taip įsitraukę į veiklas, kad kitam žmogui paprasčiausiai nelieka laiko. Kaip kursi tą bendrystę, jei nebūni kartu?
Jūs jau seniai darbuojatės su šeimomis. Kaip, retrospektyviai žiūrint, pasikeitė pati šeima? Kaip dabartinė karta žvelgia į santuoką?
Manau, kad labai pasikeitė. Visais laikais buvo visko: skyrybų, neištikimybės, smurto. Tačiau ankstesniais laikais buvo vienos kitos skyrybos, ir tai buvo vertinama kaip baisi nelaimė. Dabar žvelgiama daug laisviau: nieko blogo, jei esi neištikimas, nieko baisaus, jei išsiskiri. Ankstesniais laikais dauguma žmonių ėjo į santuoką visam gyvenimui. Dabar į santuoką žiūrima daugiau kaip į laikiną susitarimą, – gyvensime tol, kol viskas bus gerai ir kol mus abu tenkins. Tačiau anksčiau ar vėliau pasidarys nebegerai...
Per paskutinius dešimtmečius keitėsi vyro ir moters statusas bei vaidmuo. Moterys išlaisvėjo, ir tai gerai. Jos tikisi ir reikalauja iš savo vyrų kitokių bendravimo gebėjimų. Tradiciniai vaidmenys nebeveikia. Dėl kitų vaidmenų reikia tartis, o susitarti ne visada pavyksta.
Be to, šeimai didelę įtaką daro emigracija ir imigracija. Daugiakultūrė aplinka taip pat veikia šeimų tvirtumą. Žmonės nesuvokia, kad emigracija sukelia didelių krizių šeimoje. Viskas nauja: darbas, butas, kalba, aplinka. Žmonės nepasirengę šios krizės išgyventi, ji stipriai paveikia visus šeimos narius. Vyksta skyrybos, naujos vedybos ir t. t.
Visuomenė darosi ne tokia tvirta. Jei šeima netvirta, ir visuomenė tokia tampa, ir atvirkščiai...
Kaip manote, į ką svarbu atkreipti dėmesį rengiantis santuokai? Juk kartais vertybės sutampa, o gyventi neįmanoma...
Tai sunkiausias klausimas. Net jei vertybės tos pačios, santuokai gali trukdyti daug kas: netinkamas išmoktas elgesys, patirtys, vidinės žaizdos, laiko stoka, negebėjimas kalbėti ir klausyti, neįvardytos ir įvardytos ligos, nenoras keistis, charakterio bruožai ir t. t. Sąrašas būtų labai ilgas.
Pirmiausia, ruošiantis santuokai, reikėtų nusiimti rožinius akinius ir matyti tikrovę, blaiviai analizuoti, bendrauti, kalbėtis, atrasti bendrą kryptį. Taip bus įmanoma susitarti ir dėl detalių. Nemanau, kad esant visiškai skirtingoms vertybėms galima ilgai ir laimingai gyventi. Jei vienas galvoja, kad grupinis seksas yra puiku, o kitas – priešingai, tai ilgai kartu išgyventi bus tikrai nelengva. Svarbu suprasti, kiek dialogas su kitu žmogumi yra galimas. Ar jie turi apie ką kalbėti, kai nesimyluoja ir nesibučiuoja? Jei neturi jokių vienijančių temų, kaip galėsi gyventi su tuo žmogumi? Pirmiausia sužadėtiniams reikėtų ieškoti, kas juos jungia, kas jiems įdomu, kas svarbu. Reikšminga aptarti visus gyvenimo kampus. Rengiantis santuokai nereikėtų būti pakylėtam nuo žemės. Kursai yra tam, kad besituokiantieji geriau vienas kitą pažintų, pažiūrėtų, ar susikalba, ar randa bendrumų. Jei draugaudami neturi apie ką kalbėtis, santuoka nebus ilgalaikė.
Skirtingi lūkesčiai sukelia sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų. Kaip tai atpažinti dar prieš santuoką?
Anksčiau lūkestis buvo kartu išgyventi visą gyvenimą: kur gyventi, kaip pragyventi, kaip ugdyti vaikus. Dabar lūkesčiai dažnai būna nerealūs, tarsi pakibę ore. Neretai sutinkamas savinimasis – ji(s) turi įgyvendinti visas mano svajones – ir dažnai vieno žmogaus reikalavimai kitam nėra bendras lūkestis. Pavyzdžiui, anksčiau galvojome, kur mudu gyvensime, ką mudu pirksime, ką mudu veiksime; dabar dažnai iš kito reikalaujama, kad jis gerai uždirbtų, turėtų automobilį, namą. Dingsta bendros kūrybos vizija. Aš būsiu laiminga, jei jis atlieps visus mano lūkesčius. Tie lūkesčiai dažnai susiję su vaidmenimis: princesė, apie kurią vyras šokinėja; namų šeimininkė, kuri viską daro; despotiška moteriškė, kuri viską reguliuoja. Tačiau labai retai trokštama žmonos ar vyro kaip bendrakeleivio, kurti gyvenimą drauge.
Pastebėta, kad vyrų lūkesčiai nėra tokie ryškūs, o vyras įsivaizduojamas kaip pinigų uždirbėjas. Vyrai – herojai. Jei jie viskuo rūpinasi, tai dažnai atsiranda pretenzijų moterims. Per pasirengimą santuokai mes daug dėmesio skiriame tokioms situacijoms nagrinėti.
Kaip šeimai atpažinti, kad jau reikalinga išorės pagalba, o kada dar galima sunkumus spręsti pagerinant bendravimo įgūdžius?
Šeimos turėtų kuo dažniau bendrauti su kitomis šeimomis, dalyvauti seminaruose, užsiėmimuose, dalytis patirtimi. Yra visokių judėjimų: Kana, Sutuoktinių susitikimai, Vakarai su šeima ir t. t. Reikia nuolat mokytis, ugdytis. Jei sutuoktiniai šeimoje galvoja, kad jiems užteks jų dviejų, šeima pati save sunaikins.
Jei tik pajaučiate, kad reikia pagalbos iš šalies – eikite pas specialistus. Tik stiprios šeimos eina prašyti pagalbos. Nereikia bijoti ir užsisklęsti. Jei kažko negebate išspręsti – kreipkitės pagalbos. Jei vienas nenori eiti, kitas ateikite. Kai vienas pasikeičia, ir kitas keičiasi. Nebūtina iš karto eiti pas psichologą. Ateikite paprasčiausiai pasikalbėti į Šeimos centrus. Kai kuriuose iš jų rasite specialistus, o kituose jus išklausys ir tinkamai nukreips.
Dalia LUKĖNIENĖ
Žurnalas „Artuma“
Doc. dr. Nijolė Liobikienė
Jolantos KLIETKUTĖS nuotrauka
