Žmogiškumo kelias. Koks jis? Kiekvienas tame kelyje mes galime surasti save. Galime ir neieškoti. O galime pažvelgti ir į žmogų, kuriam reikia pagalbos. Žmogiškumo kelyje – visas pasaulis, visa Europa, tie, kurie turi namus ir tie, kurie yra pabėgėliai. Kalbamės su Kostu Kajėnu, kuris kartu su savo komanda išvyko į Libaną, žmogiškumo kelyje norėdamas pasakyti, kad Lietuva ir Libanas yra panašūs. Mūsų požiūris į kitą: koks jis? Kas turi tam įtakos ir kodėl jis toks? Su Kostu kalbėjomės apie tai, kas lėmė, kad jis su kūrybine komanda išvyko į Libaną, susidurti ir pamatyti tai, ko dažnas nenorime matyti ir net apie tai girdėti.
Mintis kilo iš to, kad mes matėm Lietuvoje, jog žmonės nesupranta, kas yra pabėgėliai. Jie jų vengia, nepažinodami žmogaus, bijodami ir jo religijos, ypač kai sužino, kad atvyksta musulmonas, o ne krikščionis, tada pradeda įsivaizduoti, kad pabėgėlis būtinai yra teroristas. Ir mūsų pagrindinis tikslas buvo laužyti stereotipus ir parodyti žmonėms, kokie jie iš tikrųjų yra, su kuo susiduria valstybė, kuri sulaukia pabėgėlių, ir koks yra to mastas. Mes esam priėmę į Europos Sąjungą mažiau pabėgėlių nei vienas Libanas. Libanas savo teritorija yra 6 kartus mažesnis už Lietuvą, turi 4 milijonus savo gyventojų ir 1,7 milijono pabėgėlių. Mastas iš tikrųjų didelis. Pabėgėliams, kurie sugeba integruotis į Libano visuomenę, labiau pasiseka, kadangi jie gali gyventi normaliuose namuose, bent jau turėti saugų būstą, gali turėti apmokamą darbą, jų vaikai gali eiti į mokyklas. Tuomet ir vietinės Libano šeimos laiduoja už pabėgėlius, todėl jie gali čia legaliai pabūti kurį laiką. Ilgalaikio statuso gyventi Libane pabėgėliai negauna, todėl neturi jokių socialinių garantijų. Negali kreiptis į gydytojus, o tai yra didžiulė problema pabėgėlių stovyklose, nes yra labai daug sergančių žmonių ir, žinoma, negali legaliai dirbti. Jų vienintelis uždarbis yra 27 doleriai, kuriuos gauna iš Jungtinių Tautų ir gali arba perpardavinėti prekes, arba ardyti nuo Pilietinio karo likusius sprogmenis, kas yra ir pavojinga. Iš to jie iš tikrųjų neuždirba daug.
Skurdas užprogramuotas. Bet lankėtės trijose pabėgėlių stovyklose. Labai stereotipiškai europiečiai galvoja, kad turėtų būti tamsos šiek tiek daugiau. O čia saulė ir pakankamai daug skaistumo, nors ta realybė iš tikrųjų labai varginanti.
Taip. Kai aš pats vykau į pabėgėlių stovyklas, mano mintis buvo, kad pamatysiu didžiulį skurdą, daug ligų, aišku, kvapai ir visa kita... Atvykus į pirmąją stovyklą susidūriu su kvapais. Nes kanalizacijos nėra, ir viskas vyksta tiesiog lauke. Tai yra ir šiukšlės, ir tualetai, ir prausiamasi čia pat, ir, aišku, bėgioja ir pelės, žiurkės, ir ko tik nori. Pirmas įspūdis yra toks, bet kai atvyksti dėl žmonių, su kuriais važiuoji susitikti, tai pamatai, kad šviesos iš tikrųjų yra daug daugiau negu tamsos. Besišypsantys vaikai, kurie tuo metu suteikdavo daugiausia stiprybės dirbti ir judėti toliau. Aišku, būdavo tokių momentų, kai matai paralyžiuotus žmones, arba tuos, kurie nuo karo nukentėjo fiziškai, kyla didelė pagunda žiūrovui sukelti šoką. Ypač atvažiavus su tokia paroda į Lietuvą. Tačiau supratau, kad paroda turi būti iš tų laimingų, besišypsančių vaikų, kurie gyvena toje aplinkoje. Rodyti tą aplinką, kurioje gyvena, kokiomis sąlygomis ir kad gyvendami tokiomis sąlygomis jie sugeba šypsotis. Jie randa kažką pozityvaus ir gali su tuo gyventi.
ūsų pačių sprendimas, kaip sakėte, nuvažiuoti, parodyti, pamatyti. Medžiagos parsivežėte daug. Mes matėme 22 nuotraukas, vaizdo medžiaga taip pat parvežta ir kuriama. Ir filmas, ir paroda keliaus per Lietuvą. Kokia jūsų, kaip žmogaus, emocija? Sakėte „atvažiavau į pabėgėlių stovyklą“, kas užmuša iš karto – tai kvapas, bet paskui, ko gero, organizmas vis vien prie visko pripranta, ar ne? Kokie Jūsų kūrybinės grupės patyrimai?
Man labiausiai įspūdį palieka žmonių dosnumas. Net ir pabėgėlių stovykloje, aš nekalbu apskritai apie Libano žmones, kurie visada kviesdavo prisėsti. Nors buvome per Ramadaną, bet vietiniai, negalėdami patys valgyti, mus kviesdavo, duodavo savo maisto, vaišindavo. Net ir pabėgėlių stovyklose, kai ateini, jie siūlo arbatos, siūlo vandens. Vandens trūkumas didžiulis. Jiems atveža vandenį iš kažkur kitur, bet jie vis tiek nori dalintis, prisidėti prie tavo tikslo siekimo. Jie žinojo, ko mes atvažiuojame, kad atvažiuojame statyti filmą. Man labai patiko, kad jie į tai žiūrėjo pozityviai, suprato, jog iš jų nenori padaryti šou, kad to nedarau sau, dėl savo asmeninės garbės. Noriu parodyti pasauliui ir Lietuvai, kur slypi problema, su kokiomis problemomis jie susiduria, kad tai yra tokie patys žmonės, kaip mes. Šiuo atveju mes turim priimti daugiau nei tūkstantį, bet kiek dabar yra Lietuvoj, aš net nežinau. Mūsų vertėjas, su kuriuo keliavome į Libaną, kaip tik dirba su pabėgėliais Lietuvoje ir važinėja po Europą, juos atrenka į Lietuvą. Jis yra libanietis, kuris jau 20 metų gyvena Lietuvoje, puikiai kalba lietuviškai ir iš tikrųjų yra nuostabus žmogus, su kuriuo verta bendrauti. Tenai jis mums padėjo vertėjaudamas, kadangi žmonės nekalba angliškai, tai mums reikėjo žmogaus, kuris kalbėtų arabiškai.
Jūs važiuojate tam, kad pamatytumėte, parodytumėte mums, kaip yra iš tikrųjų ir kad galbūt pakeistumėte įsitikinimus ir sprendimus dėl tų pačių pabėgėlių priėmimo Lietuvoje. O pabėgėlių stovykloje gyvenantys žmonės? Jie suvokia taip pat tą problemą, kaip mes ją suvokiame?
Vietoje, kai kalbėjom su žmonėmis, mes tas jų problemas labai aiškiai girdėjom. Pagrindinės problemos yra tokios, kad trūksta maisto, medicinos priežiūros, ko jie visiškai negali sulaukti, daugelis jų giminaičių, pažįstamų, jau yra Europoje. Ir jie žino, kaip yra Europoje, tačiau pasirenka likti pabėgėlių stovykloje vien tam, kad galėtų grįžti į savo namus, kurių turbūt neras, bet su viltimi, kad galėtų grįžti į savo šalį, kurti ją, grįžti į savo darbus, savo mokyklas, kurti savo bendruomenes.
Bet viltis ten juntama?
Taip, tikrai. Man patiko tai, kad jie yra kaip bendruomenė – turi tam tikras komunas. Nėra pavieniai žmonės, kurie nežino, kaip ir ką daryti. Stovyklose yra tam tikros taisyklės, įstatymai, ir jie jų laikosi. Man patiko, kad jie sugeba organizuotai gyventi ir vienas kitam padėti. Galbūt jie mažiau sulaukia pagalbos iš vietinių Libano žmonių, bet tai, ką turi, jie tuo dalinasi.
Ar jie jaučiasi visi vienodi ir lygūs? Tam tikra struktūra, organizaciniai dalykai, kuriuos irgi kažkas atlieka.
Kiek teko patirti, jaučiasi tam tikra struktūra, kai yra viršesnių žmonių už kitus. Atvykėlis, norėdamas kalbinti žmogų, turi atsiklausti, ar jis nori kalbėti tokiomis temomis, ar ne. Buvo tokių atvejų, kai norėjome kalbinti moteris, ir joms uždraudė kalbėti, kalbėdavo vyrai, mums pavyko pakalbinti tik porą moterų. Be kameros galime kalbinti, ką norime, bet su kamera jau yra sudėtingiau. Tai yra tam tikra struktūra, ir viskas dar priklauso nuo temos, apie kurią tu nori šnekėti. Jei mes užsimenam, kad norim kalbėt apie „Islamo valstybės“ žiaurumus, tai, kas vyksta Sirijoje ir čia visai šalia, 5 kilometrai nuo pabėgėlių stovyklos, tai iškart labai greitai atsiduri tokioje situacijoje, kad tave atstumia. Jie sako: „Mes negalime šnekėti.“
Ribą nubrėžia, ar ne?
Taip, jie sako: „Mes atvirai apie tai negalim šnekėti, nes gyvenam čia, yra vietinių žmonių, kurie gali susidoroti su jais.“ Aišku, vyresni žmonės mažiau bijo dėl savęs, bet problema yra ta, kad ten yra tūkstančiai vaikų, kuriuos gali pagrobti. Tai didelė stovyklų problema, apie kurią mes girdėjome, tačiau vėlgi į kamerą mums niekas apie tai nesakė. Kai išjungiame kameras, tada sako: „Gerai, dabar galime kalbėti kitaip.“
Realybę tada nupiešia tokią, kokia ji yra iš tikrųjų?
Taip, tada pamatai, kad yra dar problemų ir be tų, kurios išsakytos. Ypač dėl vaikų grobimo arba pardavimo.
Bet tai egzistuoja, praktiškai visi apie tai žino, bet apie tai kalbėti baugu.
Baugu. Aš nežinau, ar jie įtaria, kokios grupuotės tai daro, turbūt ne „Islamo valstybė“, taip manau, bet bent jau girdėjau tikslią istoriją, kai tėvai pardavė savo 3 vaikus žmonėms, kurie tiesiog turėjo pinigų ir galėjo tuos vaikus pasiimti pas save, juos išleisti į mokslą ir juos auginti, kadangi neturėjo savo vaikų. Tie tėvai žino, kad pardavė savo vaikus, ir tėvas liudijo šį faktą. Tačiau, žinoma, gaila, kai nėra išsakoma tai į kamerą, kai tu negali tos žinutės perduoti plačiai, o esi tarsi tarpininkas tarp to įvykio. Tada negali patikrinti autentiškumo.
Ir negali pateikti to kaip fakto?
Taip.
Tada atsiduri tokioj dviprasmiškoje situacijoje.
Taip, tai mes filme, kalbėdami apie visas problemas, apie tai, kaip Libano žmonės susiduria su pabėgėlių krize, kaip jie sprendžia tas problemas, negalime netgi savo patirties perduoti, nes nesi tikras, ar informacija, kurią gavai, yra teisinga, negali jos patikrinti. Tada, aišku, filmas netenka tam tikrų detalių, kurios yra labai svarbios ir jautrios.
Lieka kalbėti, perduoti įspūdį, ta žinia vis tiek kažkaip sklinda.
Taip, man grįžus dabar daug mokyklų kviečiasi pas save kalbėti ir, man atrodo, kad tai labai svarbu, ypač jaunajai kartai aiškinti, ką matei, kaip matei, kaip supratai, kas vyksta, parodyti tikrąjį problemos mastą ir parodyti tai jautriai, kalbėti apie tai jautriai – apie vaikus, kurių dalis tikrai neturi ateities. Jie negali lankyti mokyklų, mokytis. Kartais, kai bendrauji su mokiniais, jų klausimai išmuša tave iš vėžių, bet supranti, kad jeigu žmogui kyla toks klausimas, tai gerai, kad kyla. Labai svarbus autentiškas susitikimas su žmogumi, kai gali patirti ir dalintis tuo, ką patyrei.
Regis, Libanas ir Sirija yra labai toli. Toli nuo mūsų, nuo mūsų jausmų, nuo mūsų gyvenimo, tad ir tos problemos kitokios.
Tai žmogiškas santykis per atstumą. Kai visi man sako „toli“, aš sakau: „Arčiau, negu mes norėtume.“ Ir tai iš tikrųjų labai arti. Kas mus skiria, Lietuvą ir Libaną? Mes su Libanu turime daug panašumų – mažos valstybės, su panašiu gyventojų skaičiumi, Libane yra truputį daugiau. Libanas oficialiai yra krikščioniška valstybė, ji nėra musulmoniška. Sąlyčio taškų mes turime daug, ir pabėgėlių krizę jie sprendžia žmogiškai, o ne atstumdami. Manau, kad tai yra didelė pamoka. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje žmonės suprastų, bandytų priimti, pažinti, o tada vertinti. Ir prieš Seimo rinkimus kai kurios partijos pasinaudojo pabėgėlių klausimu. Aš labai džiaugiuosi, kad žmonės ant to kabliuko nepasimovė taip lengvai. Tai nėra vien tik Sirijos problema arba vien Libano problema. Tai yra ir Europos, ir viso pasaulio problema.
Ar yra dalykų, kurie viduje ėmė ir apsivertė? Būtų naivu klausti, ar žinojai, kur važiuoji. Žinoma, taip, turbūt buvo pakankamai žinių ir domėjimosi, bet, na kaip kartais būna, vienas momentas, kuris taip netikėtai ima ir pakeičia?
Tiesą sakant, prieš važiuojant komandos nariai labai domėjosi, kur važiuojam. Aš stengiausi nesidomėti, nes nuvažiavęs norėjau patirti autentišką įspūdį be išankstinio nusistatymo. Kai pradėjau skaityti apie Libaną, kad ten veikia „Hezbollah“ ir kitos grupuotės, kurios grobia žmones, žurnalistus, iškart darėsi nejauku ir galvojau, į ką veliuosi. Ir tada, kai sakiau artimiems žmonėms, kad važiuosiu į Libaną, į Sirijos pasienį, filmuoti kažkokio filmo, visi sakė: „Bet tai nesaugu.“ Todėl stengiausi nesidomėti per daug, kur veliuosi, kadangi natūraliai vietoje sprendi iškylančias problemas, o ne Lietuvoje prisigalvoti problemų, kurias spręsi visą laiką skrisdamas. Libanas man padėjo žmones matyti artimesnius sau. Pamatyti, jog tai nėra toli nuo mūsų, kad žmonės, šiuo metu atsidūrę toje beprasmiškoje situacijoje, sugeba šypsotis ir matyti kažką pozityvaus.
Kilometrai nėra atstumas, ar ne?
Taip. Man atrodo, kad dabar visas pasaulis yra toks globalus, kad ar tai būtų Libanas, ar Sirija, viskas yra visai šalia mūsų. Vienas konfliktas – Sirijos konfliktas, jį veikia labai plačiai, ir tai yra didelė problema.
Turbūt ir susitikimai su jumis, ir parodos, ir filmas yra gyva istorijos pamoka. Aš džiaugiuosi, kad jūs turite tokią galimybę, manau, kad apskritai žmonės, grįžę po tokių kelionių, galėtų tuo dalintis?
Taip, aš manau, kad mūsų komandos tikslas buvo sukurti dokumentinį filmą, aš labiau vadinčiau apybraiža, ne filmu, nes mūsų sukurtas vaizdo pasakojimas yra 36 minučių. Pradedant nuo Libano pilietinio karo, kai libaniečiai bėgo nuo karo į Siriją, kaip jie dabar priima Sirijos pabėgėlius. Taip pat Sirijos žmonės pasakoja apie „Islamo valstybės“ žiaurumus, su kuriais jie buvo susidūrę. Mūsų tikslas po visos kelionės yra tiesiog kalbėti ir rodyti tai, ką patyrėme. Keisti mąstymą, požiūrį žmones, bent akimirkai stabtelti prie nuotraukos ir pagalvoti, atsidurti tų žmonių situacijoje, matant jų aplinką, kurioje jie gyvena. Norisi, kad žmogui kiltų daugiau klausimų nei atsakymų po parodos. Kad jis grįžęs namo paskaitytų, kas vyksta Libane, kokia yra didžiulė problema.
Ar fiziškai saugiai jautėtės?
Na, dar lėktuve skrendant mums buvo pasakyta, kad negalime gauti vizų kaip žurnalistai, ir mes jau Lietuvoje įtarėme, kad taip bus. Mes ėmėme tokią techniką, kad per daug nekiltų klausimų, ar mes profesionaliai filmuojame. Pirmasis nesklandumas, su kuriuo susidūrėme oro uoste, kai nusileidome, tai buvo pirmas klausimas: ar Izraelyje nesame buvę, nes jeigu esi buvęs Izraelyje, tai tavęs neįleidžia. Vienintelis pasirinkimas yra pakeisti pasą, kad nebūtų antspaudų. Būnant Beirute, iš tiesų jautiesi saugiai, nes gatvėse yra labai daug kariuomenės, visi vaikšto su automatais, ir vienintelė problema yra ta, kad kariai labai mėgsta peržiūrėti medžiagą, kurią turi savo kameroj. Ir kai jie pamato, kad kažką darei, sako: „Parodyk, ką turi.“ Rodai ir trini. Tai buvo ne vienas kartas, kai iš tikrųjų kadrus, kurių reikėjo, praradau. Tuomet pasidaro labai gaila ir žinai, kad nepakartosi, nes neturi laiko. Tripolis vienas nesaugiausių pasaulyje miestų. Mes po Tripolį pasivaikščioti negalėjome, viską matėme tik pro automobilio langus ir važinėjome siaurais miesto keliukais, nes pats miestas yra nuniokotas po karo ir iš tikrųjų jis atrodo labai nejaukiai. Ten būti, vaikščioti nebūtų labai jauku, nes siauros gatvės, daug žmonių, turgus, vyksta gyvenimas ir labai į save atkreipi dėmesį. Mums buvo pasakyta iš karto, kad Tripolyje nevaikščiosite, nes galite susilaukti problemų, galite būti pagrobti. Tai nereiškia, kad jus kažkas pagrobs ir nužudys, bet bus taip, kad jūs savaitę prasėdėsite kambaryje, jus tardys, ką čia veikiate. Kitas dalykas, sakė, kad dar galime netekti kamerų. Net važiuojant į teritoriją, kurią valdo „Hezbollah“ grupuotė, mes jau žinojome, kaip turime elgtis, ko nesakyti, ko nedaryti, kad išvengtume problemų.
Yra noras grįžti? Ar liko ką dar galėtume pasakyti?
Nuvykti, dar kalbėti apie tą problemą ir gauti medžiagos iš tikrųjų būtų labai daug prasmės. Ne tik apie pabėgėlių problemas, bet apskritai apie Libano kultūrinį gyvenimą, kaip visa tai vyksta ir kaip jį keičia Sirijos pabėgėliai. Libano žmonės priima Sirijos pabėgėlius dirbti už 3 kartus mažesnę algą ir atleidžia libaniečius iš darbo. Taigi, libaniečiai turi nuoskaudų dėl Sirijos pabėgėlių. Grįžti iš tikrųjų norėtųsi, ir aš tikiu, kad jeigu ne darbiniais klausimais, tai bent jau pas tuos žmones, su kuriais susipažinom, grįžti teks.
Parengta pagal radijo stoties FM99 medžiagą
Nuotraukų autorius – Kostas Kajėnas