Turbūt vienas pagrindinių praėjusių metų pabaigos ir šių metų pradžios metinių apžvalgų ir prognozių bruožas buvo teiginiai apie pokario pasaulio tvarkos pabaigą ir naujos eros pradžią. Didžiosios Britanijos referendumo rezultatas dėl išstojimo iš ES bei D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose ne tik nustebino daugelį politikos stebėtojų ir dalyvių, bet ir suteikė pagrindą apibendrinimams apie liberalios Vakarų pasaulio tvarkos krizę. Tokius apibendrinimus paprastai palydi nerimastingos prognozės apie galimus netikėtumus šiemet įvyksiančiuose Olandijos ir Vokietijos parlamentų rinkimuose bei Prancūzijos prezidento rinkimuose.
Europos šalyse vyksiančių rinkimų rezultatus prognozuoti vertėtų atsargiau. Be to, jau dabar fiksuojamas vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas savaime turėtų būti rimtu įspėjimu dėl vykdomos politikos ir jos komunikacijos. Vis dėlto išlieka didelė tikimybė, kad po jų visose minėtose šalyse nesisteminės partijos ir toliau liks opozicijoje, o jei ir taps valdančiomis, neaišku, ar sugebės pasiūlyti geresnes alternatyvas savo šalių gyventojams, norintiems didesnio saugumo ir ekonominės gerovės. Prieštaringi Th. May vyriausybės pasisakymai dėl Jungtinės Karalystės ekonominės politikos, kuriuose girdimas ir pažadas labiau atsiverti globaliai prekybai, ir tuo pačiu susigrąžinti sienų kontrolę, D. Trumpo žinutės apie protekcionizmą JAV užsienio prekyboje ir ekonomikos dereguliavimą šalies viduje kol kas nesuteikia pagrindo kalbėti apie kokią nors nuoseklią alternatyvą pokario pasaulio tvarkai.
Tad kol kas tik galima konstatuoti, jog susilpnėjo konsensusas dėl to, kad tarptautinių ekonominių ryšių – prekybos, investicijų ir kitų – plėtra yra naudinga visoms juose dalyvaujančioms šalims, o su didesnės konkurencijos pasekmėmis geriau tvarkytis šalies viduje numatant paramą dėl konkurencijos netekusiems darbo ir siūlant švietimo bei persikvalifikavimo galimybes, bet ne ribojant tarptautinę konkurenciją. Tiesa, ir šis konsensusas susilpnėjęs tik kai kuriose turtingose šalyse, kuriose daugelio gyventojų vidutinės pajamos neaugo. Tuo tarpu Kinijoje ir Indijoje šimtais milijonų skaičiuojami gyventojai, kurie globalizacijos dėka pastaraisiais dešimtmečiais iškilo iš ekstremalaus skurdo ir pagerino savo gyvenimo sąlygas.
Todėl neatsitiktinai šiandien prasidedančiame Pasaulio ekonomikos forumo Davose metiniam susitikime ypač daug dėmesio sulaukia gausi Kinijos delegacija, kuriai vadovauja šalies prezidentas. Kinijos politiniai vadovai turėtų ypač nerimauti dėl D. Trumpo pasisakymų, nes būtent jų šalis sugebėjo gauti didžiulę naudą iš esamos pasaulio ekonominės tvarkos. Beje, šiuo atžvilgiu Kinijos interesai visiškai skiriasi nuo Rusijos vadovybės vykdomos politikos, pastaraisiais metais vis labiau ribojančios ekonominius ryšius su Vakarais. Kita vertus, jei D. Trumpo administracija iš tiesų imsis protekcionistinių priemonių, atsisakys ketinimų dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties su ES bei susitelks į dvišalius santykius ir šalies vidaus reikalus, Kinijai atsivers papildomos galimybės stiprinti savo vaidmenį pasaulio politikoje.
Susitikimo Davose dalyviai ir darbotvarkės temos įdomios ir dar keliais požiūriais. Jame nedalyvauja D. Trumpo komandos nariai ir tai nesunku suprasti – pats Davoso formatas veikiausiai simbolizuoja tai, ką viešai kritikuoja D. Trumpas, nors dar vienas paradoksas yra tai, kad į savo administraciją jis pakvietė dirbti kaip reta daug buvusių „Goldman Sachs“ ir kitų stambių kompanijų vadovų ar partnerių. Šiemet Davose yra mažiau Europos šalių vadovų, nedalyvauja Vokietijos kanclerė A. Merkel, o jos vyriausybei atstovaus finansų ministras. Gausesniu dalyvavimu išsiskiria Jungtinės Karalystės Vyriausybė su pirmininke Th. May, kuri turbūt taip nori parodyti, jog Jungtinė Karalystė sieks didesnio atsivėrimo pasaulio ekonomikai už ES ribų, taip mėgindama sušvelninti neigiamas išstojimo iš ES pasekmes šalies ekonomikai ir stiprinti savo pozicijas būsimose derybose su ES.
Davoso susitikime dominuoja aktualios – kai kas sakytų politiškai korektiškos – temos: ketvirtoji industrinė revoliucija, atsakinga politinė lyderystė, globalus bendradarbiavimas, pozityvaus identiteto kūrimas, rinkos kapitalizmo trūkumų taisymas bei ekonomikos augimo atkūrimas. Šiomis temomis diskutuos žinomi akademikai ir verslo atstovai. Vis dėlto svarbiausias klausimas – ar daug Davoso idėjų sulauks politikų dėmesio ir bus įgyvendintos. Politinė konkurencija artėjant rinkimams stumia politikus link pataikavimo rinkėjams ir „atpirkimo ožių“ – elito, tarptautinių organizacijų, rinkų ar Kinijos – paieškų, o ne atviro kalbėjimo apie nepatogius, bet reikalingus sprendimus bei savo klaidų pripažinimo. Tačiau būtent pastarųjų dalykų labiausiai reikėtų tam, kad būtų atkurtas pasitikėjimas ir ekonomikos augimas bei parodyta politinė lyderystė.
Tradicinės valdančiosios partijos ES šalyse šiemet mėgins perimti dalį temų iš savo nesisteminių konkurentų, akcentuodamos saugumo, ypač išorės sienų apsaugos, ekonominės gerovės ir panašius klausimus. Tai neišvengiamai ribos jų galimybes imtis tarptautinių iniciatyvų, įskaitant ir tokias Lietuvai svarbias priemones kaip intensyvesnė parama Ukrainai, Gruzijai ir kitoms Rytų partnerystės šalims. Kita vertus, Jungtinės Karalystės ir JAV vadovybė turbūt nepasiūlys nuoseklios alternatyvios pasaulio tvarkos vizijos. Be to, nereikėtų sureikšminti ir pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos užsienio ekonominės politikos nuoseklumo. Juk JAV ir ES tradiciškai buvo aktyviausios protekcionistinių priemonių, ypač antidempingo muitų iniciatorės PPO, o derybos dėl prekybos liberalizavimo PPO jau seniai stringa. Apskritai, deklaracijos politikoje skiriasi nuo praktinių sprendimų, todėl nereikėtų nei demonizuoti, nei idealizuoti iki šiol vykdytos Vakarų šalių politikos. O adekvačiai vertinant politinius pokyčius Vakarų šalyse, svarbu nepamiršti ir skirtumų tarp demokratijų ir autoritarinių valstybių.
Visa tai reiškia, kad vienintelis aiškus dalykas yra tai, kad pasaulio reikaluose ir toliau bus didžiulis neapibrėžtumas. Dar galima spėti, kad sustiprės JAV ir Jungtinės Karalystės polinkis į vienašališkas priemones bei dvišalius ginčų sprendimus, skiriant mažiau dėmesio galiojančioms tarptautinius santykius reguliuojančioms taisyklėms. Tai nebūtų gera žinia Lietuvai. Tokioms mažoms atviros ekonomikos šalims kaip Lietuva tarptautinių taisyklių laikymasis yra ypač svarbus, nes būtent tokios šalys turi mažesnę derybinę galią ir labiau nukenčia sustiprėjus neapibrėžtumui. Tai dar svarbiau saugumo srityje, nes suverenitetą saugančių tarptautinių taisyklių laikymasis naudingiausias tiems, kas turi mažiau išteklių ir karinių pajėgumų. Narystė tokiose organizacijose kaip NATO ar ES irgi gali būti laikoma priemone suverenitetui apsaugoti. Klausimas, kiek vidaus politikos procesai JAV, Britanijoje ir kitose ES šalyse paveiks minėtų organizacijų veiksmingumą ir patikimumą, bus vienas svarbiausių šiais metais.
----------
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
Komentaras
Europos šalyse vyksiančių rinkimų rezultatus prognozuoti vertėtų atsargiau. Be to, jau dabar fiksuojamas vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas savaime turėtų būti rimtu įspėjimu dėl vykdomos politikos ir jos komunikacijos. Vis dėlto išlieka didelė tikimybė, kad po jų visose minėtose šalyse nesisteminės partijos ir toliau liks opozicijoje, o jei ir taps valdančiomis, neaišku, ar sugebės pasiūlyti geresnes alternatyvas savo šalių gyventojams, norintiems didesnio saugumo ir ekonominės gerovės. Prieštaringi Th. May vyriausybės pasisakymai dėl Jungtinės Karalystės ekonominės politikos, kuriuose girdimas ir pažadas labiau atsiverti globaliai prekybai, ir tuo pačiu susigrąžinti sienų kontrolę, D. Trumpo žinutės apie protekcionizmą JAV užsienio prekyboje ir ekonomikos dereguliavimą šalies viduje kol kas nesuteikia pagrindo kalbėti apie kokią nors nuoseklią alternatyvą pokario pasaulio tvarkai.
Tad kol kas tik galima konstatuoti, jog susilpnėjo konsensusas dėl to, kad tarptautinių ekonominių ryšių – prekybos, investicijų ir kitų – plėtra yra naudinga visoms juose dalyvaujančioms šalims, o su didesnės konkurencijos pasekmėmis geriau tvarkytis šalies viduje numatant paramą dėl konkurencijos netekusiems darbo ir siūlant švietimo bei persikvalifikavimo galimybes, bet ne ribojant tarptautinę konkurenciją. Tiesa, ir šis konsensusas susilpnėjęs tik kai kuriose turtingose šalyse, kuriose daugelio gyventojų vidutinės pajamos neaugo. Tuo tarpu Kinijoje ir Indijoje šimtais milijonų skaičiuojami gyventojai, kurie globalizacijos dėka pastaraisiais dešimtmečiais iškilo iš ekstremalaus skurdo ir pagerino savo gyvenimo sąlygas.
Todėl neatsitiktinai šiandien prasidedančiame Pasaulio ekonomikos forumo Davose metiniam susitikime ypač daug dėmesio sulaukia gausi Kinijos delegacija, kuriai vadovauja šalies prezidentas. Kinijos politiniai vadovai turėtų ypač nerimauti dėl D. Trumpo pasisakymų, nes būtent jų šalis sugebėjo gauti didžiulę naudą iš esamos pasaulio ekonominės tvarkos. Beje, šiuo atžvilgiu Kinijos interesai visiškai skiriasi nuo Rusijos vadovybės vykdomos politikos, pastaraisiais metais vis labiau ribojančios ekonominius ryšius su Vakarais. Kita vertus, jei D. Trumpo administracija iš tiesų imsis protekcionistinių priemonių, atsisakys ketinimų dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties su ES bei susitelks į dvišalius santykius ir šalies vidaus reikalus, Kinijai atsivers papildomos galimybės stiprinti savo vaidmenį pasaulio politikoje.
Susitikimo Davose dalyviai ir darbotvarkės temos įdomios ir dar keliais požiūriais. Jame nedalyvauja D. Trumpo komandos nariai ir tai nesunku suprasti – pats Davoso formatas veikiausiai simbolizuoja tai, ką viešai kritikuoja D. Trumpas, nors dar vienas paradoksas yra tai, kad į savo administraciją jis pakvietė dirbti kaip reta daug buvusių „Goldman Sachs“ ir kitų stambių kompanijų vadovų ar partnerių. Šiemet Davose yra mažiau Europos šalių vadovų, nedalyvauja Vokietijos kanclerė A. Merkel, o jos vyriausybei atstovaus finansų ministras. Gausesniu dalyvavimu išsiskiria Jungtinės Karalystės Vyriausybė su pirmininke Th. May, kuri turbūt taip nori parodyti, jog Jungtinė Karalystė sieks didesnio atsivėrimo pasaulio ekonomikai už ES ribų, taip mėgindama sušvelninti neigiamas išstojimo iš ES pasekmes šalies ekonomikai ir stiprinti savo pozicijas būsimose derybose su ES.
Davoso susitikime dominuoja aktualios – kai kas sakytų politiškai korektiškos – temos: ketvirtoji industrinė revoliucija, atsakinga politinė lyderystė, globalus bendradarbiavimas, pozityvaus identiteto kūrimas, rinkos kapitalizmo trūkumų taisymas bei ekonomikos augimo atkūrimas. Šiomis temomis diskutuos žinomi akademikai ir verslo atstovai. Vis dėlto svarbiausias klausimas – ar daug Davoso idėjų sulauks politikų dėmesio ir bus įgyvendintos. Politinė konkurencija artėjant rinkimams stumia politikus link pataikavimo rinkėjams ir „atpirkimo ožių“ – elito, tarptautinių organizacijų, rinkų ar Kinijos – paieškų, o ne atviro kalbėjimo apie nepatogius, bet reikalingus sprendimus bei savo klaidų pripažinimo. Tačiau būtent pastarųjų dalykų labiausiai reikėtų tam, kad būtų atkurtas pasitikėjimas ir ekonomikos augimas bei parodyta politinė lyderystė.
Tradicinės valdančiosios partijos ES šalyse šiemet mėgins perimti dalį temų iš savo nesisteminių konkurentų, akcentuodamos saugumo, ypač išorės sienų apsaugos, ekonominės gerovės ir panašius klausimus. Tai neišvengiamai ribos jų galimybes imtis tarptautinių iniciatyvų, įskaitant ir tokias Lietuvai svarbias priemones kaip intensyvesnė parama Ukrainai, Gruzijai ir kitoms Rytų partnerystės šalims. Kita vertus, Jungtinės Karalystės ir JAV vadovybė turbūt nepasiūlys nuoseklios alternatyvios pasaulio tvarkos vizijos. Be to, nereikėtų sureikšminti ir pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos užsienio ekonominės politikos nuoseklumo. Juk JAV ir ES tradiciškai buvo aktyviausios protekcionistinių priemonių, ypač antidempingo muitų iniciatorės PPO, o derybos dėl prekybos liberalizavimo PPO jau seniai stringa. Apskritai, deklaracijos politikoje skiriasi nuo praktinių sprendimų, todėl nereikėtų nei demonizuoti, nei idealizuoti iki šiol vykdytos Vakarų šalių politikos. O adekvačiai vertinant politinius pokyčius Vakarų šalyse, svarbu nepamiršti ir skirtumų tarp demokratijų ir autoritarinių valstybių.
Visa tai reiškia, kad vienintelis aiškus dalykas yra tai, kad pasaulio reikaluose ir toliau bus didžiulis neapibrėžtumas. Dar galima spėti, kad sustiprės JAV ir Jungtinės Karalystės polinkis į vienašališkas priemones bei dvišalius ginčų sprendimus, skiriant mažiau dėmesio galiojančioms tarptautinius santykius reguliuojančioms taisyklėms. Tai nebūtų gera žinia Lietuvai. Tokioms mažoms atviros ekonomikos šalims kaip Lietuva tarptautinių taisyklių laikymasis yra ypač svarbus, nes būtent tokios šalys turi mažesnę derybinę galią ir labiau nukenčia sustiprėjus neapibrėžtumui. Tai dar svarbiau saugumo srityje, nes suverenitetą saugančių tarptautinių taisyklių laikymasis naudingiausias tiems, kas turi mažiau išteklių ir karinių pajėgumų. Narystė tokiose organizacijose kaip NATO ar ES irgi gali būti laikoma priemone suverenitetui apsaugoti. Klausimas, kiek vidaus politikos procesai JAV, Britanijoje ir kitose ES šalyse paveiks minėtų organizacijų veiksmingumą ir patikimumą, bus vienas svarbiausių šiais metais.
----------
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius