Šiandien tapo įprasta, kad oficialūs įvairių visuomenės ir verslo grupių susitikimai, konferencijos, prisistatymai, mugės ir kt. neapsieina be vizitinių kortelių, kurios per kelis nepriklausomybės dešimtmečius tapo mūsų gyvenimo kasdienybės atributu. Jos naudojamos kontaktams, asmeniniam bei tarnybiniam prisistatymui, o kai kada įteikiamos ir reiškiant užuojautą ar dėkojant.
Atlieka įvairias funkcijas
Vizitinės kortelės patogios, nes atlieka įvairias funkcijas už savininką ir yra tam tikras asmens bei jo atstovaujamos organizacijos įvaizdžio atspindys. Vizitinė kortelė, parengta pagal įmonės firminį stilių, informuoja, kokia veikla ji užsiima, ir atspindi kompanijos darbo pobūdį. Oficialių tarnybų, advokatų ar teisininkų kontorų atstovo vizitinė kortelė dažniausiai būna solidi ir paprasta, be jokių pagražinimų, o štai dizaino paslaugas teikiančių įmonių ar meno pasaulio žmonių išsiskiria originalumu bei spalvomis. Priimta, jog kuo svarbesnis asmuo, tuo tuštesnė jo vizitinė kortelė. Tokias vizitines korteles turi tik aukšti valstybės pareigūnai: Lietuvos Respublikos Prezidentas ir jo žmona, Ministras pirmininkas bei jo žmona ir kiti. Šios vizitinės kortelės informacijos neteikia, tačiau yra didelės pagarbos ženklas, ypač, jei ant kortelės yra jos savininko autografas.
Kortelės kilmė
Vizitinės kortelės pavadinimas kilo iš prancūzų kalbos žodžio „visite“, kuris reiškia oficialų apsilankymą pas ką nors arba pažįstamų aplankymą. Iš šio žodžio taip pat kilo kitokių išvestinių žodžių: vizitavimas, vizitatorius, vizitinis kostiumas.
Vizitinės kortelės atsirado XIX amžiuje ir tapo neatskiriama aukštuomenės, kilmingųjų luomo atributo dalimi. Vizitinė kortelė visada buvo labai svarbi bendravimo priemonė, padedanti susipažinti su kuo daugiau įtakingų žmonių. Ilgainiui jas pradėjo naudoti teisininkai, mokslo ir verslo žmonės, menininkai – visi tie, kurie norėjo, kad jų pažįstamų ratas plėstųsi, kad nauji žmonės sužinotų ir įsimintų jų vardus bei adresus.
Iki Pirmojo pasaulinio karo draugų ir pažįstamų lankymas buvo svarbus oficialus visuomenės paprotys. Jei lankomojo asmens nebūdavo namie, asmuo palikdavo savąją lankytojo kortelę (pranc. cartcs dc visitc) prieškambaryje, ant padėklo. Nors lankytojo kortelės jau nėra tokios populiarios, tačiau dėl puikios kokybės ir išskirtinės išvaizdos jas galima visuomet pridėti prie gėlių ir bet kokios dovanos.
Kortelių rūšys
Lietuvoje jau įprasta, kad vizitinės kortelės pagal savo paskirtį būna tarnybinės ir asmeninės, tačiau dažnai darbo bei asmeninės vizitinės kortelės sujungiamos į vieną. Tokiais atvejais asmeninė kortelė papildoma darbovietės pavadinimu, pareigybe, darbovietės adresu, ryšio priemonių ir elektroninio pašto kontaktais.
Pagal etiketą namų adresą ir telefoną tarnybinėje kortelėje gali nurodyti tik kūrybiniai darbuotojai, pavyzdžiui, dailininkai, aktoriai, rašytojai ir t. t., kurie neturi savo darbo vietos institucijoje. Asmeninėje namų vizitinėje kortelėje paprastai nurodomas titulas arba mokslo laipsnis, vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys.
Asmeninėje darbo kortelėje nurodoma darbovietė, pareigos, vardas, pavardė, mokslo laipsnis, ryšio duomenys. Nurodomos konkrečios, susijusios su veikla pareigos. Tokia kortelė gali būti naudojama ne tik asmeniniams darbo ryšiams užmegzti ir palaikyti, bet ir siunčiama kartu su tarnybine dovana, suvenyru organizacijai, su kuria palaikomi geri santykiai.
Be asmeninių darbo vizitinių kortelių, gali būti naudojamos ir prisistatymo kortelės, kurios naudojamos parodose, mugėse ir kitur. Tokioje kortelėje nurodoma oficiali informacija: institucijos pavadinimas, jos veikla, adresas, kontaktiniai duomenys.
Aukštų valstybės pareigūnų, diplomatų vizitinėse kortelėse nurodomas tik vardas, pavardė ir pareigos. Kontaktų duomenys nepateikiami, tačiau ir viena, ir kita nesunku rasti žinynuose bei telefonų knygose. Gavę tokią vizitinę kortelę, matome, kad tai – ypatingas asmuo.
Kas kita – jaunas žmogus, kuris yra atviras pasiūlymams, ieško kontaktų, informacijos, todėl savo vizitinėje kortelėje būtinai nurodo darbo ir namų adresą, visus telefonus, kuriais tik jį galima surasti, elektroninio pašto adresus ir t.t.
Pareigūnų vizitinėse kortelėse, be minėtų įrašų, gali būti ir būna valstybės ar savivaldybės herbas, luominių įmonių atstovų kortelėse – šeimos herbas, darbuotojų – jų atstovaujamos įmonės, institucijos logotipas arba prekės ženklas.
Vizitinės kortelės dažniausiai įteikiamos asmeninių susitikimų metu. Pagal protokolo reikalavimus oficialių delegacijų metu pirmiausia kortelę įteikia svarbiausias delegacijos narys, o paskui kiti griežtai pagal rangą.
Vizitinėmis kortelėmis keičiamasi oficialiomis progomis, susitikimų metu. Nelabai dera tai daryti privačiame pobūvyje arba per kviestinius pietus, jeigu tai nėra tarnybinis susitikimas, tačiau gyvenime viskas būna paprasčiau ir ne visada tokių etiketo reikalavimų paisoma.
Kitų šalių tradicijos
Įvairiose šalyse keitimosi vizitinėmis kortelėmis etiketas ir tradicijos yra specifinės. Žinome, kad Japonijoje įvairiems ritualams teikiamas didelis dėmesys. Čia meishi (verslo kortelėmis) keičiamasi labai ceremoningai. Kortelė įteikiama ir priimama abiem rankomis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai padedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką. Verslininkas, atvykęs į Ramiojo vandenyno pakrančių regioną, pastebi, kad meishi ceremonija paplitusi beveik visoje Rytų ir Pietryčių Azijoje, ypač hierarchinėse visuomenėse. Tuose kraštuose galioja nerašyta taisyklė: su vizitine kortele elgiamasi taip pat pagarbiai, kaip ir su jos savininku. Beje, Japonijoje atsiprašinėjantis verslininkas, neturintis vizitinės kortelės, gali gerokai sugadinti savo reputaciją ir vargu ar jo verslo tikslai bus pasiekti. Šioje šalyje tai neleistina!
Islamo pasaulyje kairioji ranka laikoma „nešvaria“, todėl islamiškuose kraštuose priimtina vizitinę kortelę paduoti dešine ranka. Tuo tarpu Korėjoje ilgai rankose laikyti ir skaityti gautą vizitinę kortelę nemandagu. Pagarba parodoma, jei, paėmus vizitinę kortelę, linktelima.
Šveicarijoje itin vertinami moksliniai laimėjimai, tad mokslinio laipsnio rašymas į kortelę gali būti labai naudingas. Šveicarams taip pat svarbu žinoti, kiek laiko gyvuoja organizacija, tad kompanijos įkūrimo data ant vizitinės kortelės gali būti naudinga.
Dar šis tas
Šiandien klasikinio vizitinių kortelių dydžio mažai bepaisoma. Įvairuoja ne tik formatai, bet ir padėtis – dominuojančią horizontalią padėtį papildo ir vertikalios vizitinės kortelės.
Be to, nevengiama dvipusių ir keliomis kalbomis spausdintų. Žinovai sako, kad teisingiausia ženklų ir logotipų vieta vizitinėje kortelėje turėtų būti viršuje, kairėje pusėje arba centre. Pagal protokolo reikalavimus vizitinių kortelių spalva turėtų būti balta arba švelniai tonuota, tačiau verslininkams šis reikalavimas mažiau griežtas, todėl jų vizitinės būna ir spalvotos. Laikoma, kad mažiau margos kortelės prabangesnės. Kita vertus, šiandien korteles labai dažnai projektuoja profesionalūs dizaineriai, kurie išmano grafinio dizaino subtilybes ir reikalavimus.
Labai svarbu paminėti, kad vizitinės kortelės gali daug papasakoti ir suteikti įdomios istorinės informacijos: kaip keitėsi verslo veidas, kokie žmonės vadovavo miestui, įstaigoms, įmonėms ir pan. Reikia pripažinti, kad vizitinių kortelių pasaulis labai savitas ir įdomus.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
