Naujoji Vyriausybė ir jos atstovai paskelbė apie planus pertvarkyti ministerijų atsakomybės sritis, peržiūrėti funkcijas, sumažinti biurokratizmą, sumažinti valdomo nekilnojamojo turto poreikį, o dvi ministerijas net iškelti į Kauną. Tai labai ambicingi ir verti dėmesio siekiai, kurių nepavyko įgyvendinti jau ne vienai vyriausybei, nors bandymų buvo.
Reformos reikalingos
Dar Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo sumaniusi iš esmės peržiūrėti valstybės valdymo aparatą, veikė Saulėlydžio komisija, tačiau rezultatai buvo kuklūs. Pavyko pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją ir sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, tačiau ženklių poslinkių efektyvinant valdymą pasiekta nebuvo. Ironiška, bet kitas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius net tą nedidelę reformą Vyriausybės kanceliarijoje atšaukė ir grąžino seną tvarką, o biurokratizmas jo valdymo metais tik toliau augo.
Dabartinė valstybės valdymo sistema sukurta prieš dvidešimt metų ir nedaug reformuota veikia iki šiol, bet, kaip vyko darbas prieš porą dešimtmečių? Nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Ant šių senų griaučių buvo lipdomos papildomos funkcijos, tokios kaip el. paslaugos, ir išėjosi visiška nesėkmė. Lietuvos biurokratinis aparatas smarkiai išsipūtė. Jei dar 2003 m. valstybės tarnautojų buvo apie 19 tūkst., tai pastaraisiais metais šis skaičius viršija 30 tūkst. Valstybės sektoriuje dirba ne tik valstybės tarnautojo statusą turintys darbuotojai, bet ir darbuotojai pagal darbo sutartis. Jų taip pat sparčiai daugėjo. Taigi, apibendrinant, nuo 1995 m. valstybės valdymo darbuotojų skaičius išaugo trečdaliu ir dabar siekia 80 tūkst. Ir šie procesai vyko kartu sparčiai plečiant el. paslaugas.
Visgi nekorektiška kalbėti vien apie tarnautojų skaičių, pamirštant kitus, net svarbesnius valstybės valdymo elementus. Darbuotojų gali būti daug, bet menkai apmokamų arba darbuotojų mažai, bet paslaugos perkamos išorėje. Svarbiau yra kiti parametrai, kiek kainuoja pats administravimas ir kiek jis efektyvus. El. paslaugų atsiradimas nepanaikino popierizmo, tačiau aparato išlaikymas smarkiai pabrango. Lyginant 2012 m. ir 2016 m. valdymui skiriama papildomai 100 mln. eurų.
Ministerijos yra pasenusi valdymo forma
Naujoji Vyriausybė daug kalba apie pastatus ir valdžios institucijų lokalizaciją: ministerijų apjungimą į vieną pastatą ir dviejų ministerijų iškėlimą į Kauną. Pradžiai, verta būtų pradėti nuo aukščiausių valstybės valdymo institucijų funkcijų peržiūros ir kritiško požiūrio dėl pačių institucijų reikalingumo. Taigi ar Lietuvai išvis reikalingos ministerijos?
Ministerijos yra sena dar XIX amžiuje sugalvota valdymo forma, bet ar ji reikalinga XXI amžiuje? Lietuvoje veikia 14 ministerijų, tačiau visos sritys, kurias jos kuruoja iš esmės persidengia. Pavyzdžiui, žuvininkystės sektorius – tai žvejai, laivai, kvotos, aplinkosauga, socialinės garantijos, taip pat ir užsienio reikalai. Taigi žvejų klausimus reguliuoja bent 5 ministerijos. O geležinkelių reikalai? Tai ir susisiekimas, ir santykiai su užsienio šalimis, ir dividendai, ir ūkiniai santykiai. Vėlgi iškart kelių ministerijų sferos. Taip yra su bet kuria ministerijų kuruojama sritimi. Dar įdomiau, kad prie santykinai nedidelių ministerijų veikia net keliolika kartų didesnės agentūros ir institucijos, kuriose sutelkta tikroji valdymo galia.
Ministerijos dabar labai neefektyviai naudoja išteklius. Kiekviena ministerija yra kaip atskiras dvaras su savo elektroninių duomenų sistema, savo duomenų registrais, unikalia valdymo struktūra ir sunkiai apskaitomu bei neūkiškai valdomu nekilnojamu ir kilnojamu turtu. Jam tvarkyti yra pavesta maždaug kas trečiam darbuotojui iš viso personalo, kurio vidutiniškai yra apie 220 žmonių vienoje ministerijoje. Jie skaičiuoja atlyginimus, valo kabinetus, rūpinasi kompiuteriais, perka popierių, vairuoja automobilius ir t.t.
Vyriausybė galėtų puikiai veikti be ministerijų
Ar tokiai mažai šaliai reikia ministerijų? Apjungus aptarnaujamąsias funkcijas, panaikinus dubliavimąsi ir optimizavus darbuotojų skaičių, iš dabartinių maždaug 3 tūkst. darbuotojų galėtų likti tik apie 1,5 tūkst. Tai maždaug Vilniaus „Barclays“ dydžio organizacija. Tokiam skaičiui žmonių tikrai nereiktų daugybės pastatų senamiestyje, nereiktų visokių raštų siuntinėjimo ir pašto paslaugų, užtektų vieno biurų pastato. Gal pagaliau baigtųsi neefektyvus, biurokratinis „klausimų derinimo“ maratonas. Jeigu kuriam darbuotojui kiltų neaiškumų, jis tiesiog nueitų pas kolegą kitame aukšte ir pasidiskutuotų be tarpinstitucinio susirašinėjimo. Labai patogu būtų taikyti ir naujas darbo formas – mobilias komandas, projektinį ir programinį valdymą, atsisakyti hierarchinio vadovavimo ir kt. Darbuotojams būtų lengviau vienu metu dirbti iškart keliuose skirtinguose padaliniuose ir projektuose bei įnešti į juos savo intelektinį indėlį.
Panaikinus ministerijas visai nebūtina naikinti pačių ministrų, kurie ir toliau kuruotų jiems pavestus klausimus, būtų politiniai tam tikrų temų lyderiai ir darbo su Seimu, visuomene ir žiniasklaida tarpininkai. Jie organizuotų jiems pavestų programų įgyvendinimą ir prisiimtų politinę atsakomybę. Kaskart sudarant vyriausybę Ministras Pirmininkas galėtų lanksčiau sudarinėti savo kabinetą ir įtraukti tokius ministrus, kurio sritys yra tam laikotarpiui aktualiausi vyriausybės prioritetai, o atsisakyti tų pozicijų, kuriose nenusimato rimtų proveržių ir kurios pasitraukia į antrą planą. Štai jeigu šios Vyriausybės prioritetas yra valdymo pertvarka, tai galėtų būti paskirtas valdymo reformos ministras, o atšauktas energetikos ministras, jeigu jo sfera šioje kadencijoje nėra tarp svarbiausiųjų ir pan.
Pertvarkius vyriausybės struktūrą toliau jau reiktų rimtai tobulinti valdymo procesus, daug dėmesio skiriant personalo mokymui ir motyvavimui. Pagaliau pradėti valstybės tarnautojus skatinti ne už procesus, o už rezultatus ir kūrybiškumą. Reiktų, apskritai, keisti požiūrį į darbuotojus, kaip svarbiausią turtą. Tai nėra kažkas naujo, užtenka pažiūrėti į pirmaujančių valstybių ir privačių kompanijų valdymo praktiką.
Jei jau imtis reformos, tai siūlyčiau tai daryti ambicingai, žvelgiant į geriausią valdymo praktiką. Ministerijų iškėlimas ir jų pastatų atsisakymas galbūt būtų buvęs inovatyvus sprendimas 2000 metų sąlygomis, tačiau mobiliųjų technologijų galimybės reikalauja dar radikalesnių sprendimų, kad pasaulyje Lietuva išliktų konkurencinga. Išdrįskime būti konceptualiai drąsūs ir veržliai inovatyvūs.
Kęstutis MASIULIS
Seimo narys
