„Jei kiekvienam istoriniam periodui bandytume priskirti tam tikrą psichikos sutrikimą, labiausiai susijusį su to meto socialinėmis bei kultūrinėmis tendencijomis, mūsų laikui geriausiai tiktų panikos ataka. Panikos ataka – tai skausmas be priežasties ir logikos. Jo akivaizdoje išgyvename bejėgiškumą ir tuštumą“ (S. Lobb).
Istoriją apie panikos atakos įveikimą užrašiau ir publikuoju gavusi kliento leidimą ir pritarimą. Tikimės, kad ji paskatins žmones, susiduriančius su šia problema, ieškoti psichologinės pagalbos.
Gediminas, veiklus ir energingas, dvidešimt aštuonerių metų teisininkas, kreipėsi į mane tuomet, kai nuo pirmosios panikos atakos buvo praėję pusantrų metų. Per tą laiką įvairios trukmės ir stiprumo panikos epizodai kartodavosi kartą ar kelis kartus per mėnesį. Jų periodiškumo ar kokių nors sąsajų su išorine ar vidine realybe aptikti nepavyko. Tačiau Gediminas gerai įsidėmėjo dieną, nuo kurios jo savijauta stipriai pasikeitė: greitai mąstantis, kompetentingas, kolegų ir klientų vertinamas specialistas prarado užtikrintumą ir pasitikėjimą savimi.
„Išėjau pavedžioti šuns ir viskas buvo gerai. Staiga atsirado stiprus širdies plakimas, oro trūkumas, prakaitavimas, rankų drebėjimas. Pagalvojau, kad prasidėjo širdies priepuolis, išsigandau, kad mirštu. /…/ Visiška dezorientacija, nežinojau, ką man daryti. Norėjosi ir susigūžti, ir pabėgti vienu metu…“ Nors viskas praėjo, išgyvenimai buvo tokie stiprūs ir nemalonūs, kad vyras ėmė bijoti jų pasikartojimo. Gediminas kreipėsi į medikus, kurie nerado jokio sutrikimo ir paaiškinę, kad tai buvusi panikos ataka, pasiūlė raminamųjų vaistų. Vien jų turėjimas ir įsivaizdavimas, kad pagalba yra prieinama, teikė saugumo jausmą ir šiek tiek ramino. Tačiau kliento netenkino tokia situacija. „Neaišku, nei kiek truks gydymas, nei kokios pasveikimo prognozės. Negi visą laiką man dabar juos su savimi nešiotis? Čia ne išeitis, nelabai jie ir veikia, palengvina tik šiek tiek. /…/ Jei pamatau, kad aš jų nepasiėmęs, jau pradedu panikuoti.“ Klientas siekė atsikratyti „šitų nesąmonių“ ir panikos atakas laikė vienintele tikra problema. Orientuotas į tikslą ir užduočių vykdymą, pabrėžiantis valios pastangas ir nepriklausomybę vyras niekino ir smerkė silpnumą, pasimetimą, negalėjimą.
Mūsų pirmieji pokalbiai man labiau priminė tardymą, kur aš klausdavau, o Gediminas dalykiškai, trumpai ir vienareikšmiškai atsakinėjo į klausimus.
„Viskas pas mane yra gerai: dirbu, man sekasi, turiu merginą, gyvenam kartu /…/. Vaikystė – normali, kaip pas visus /…/ Ne, nieko nesapnuoju…“ Tiesa, buvo viena tema, kurią Gediminas mėgo – tai panikos atakos išgyvenimai: patiriami simptomai ir jų intensyvumas. Šiek tiek dėmesio pasirodė vertas mano klausimas, kas padeda išeiti iš panikos atakų, kaip jos pasibaigia. Dar galėjome pasišnekėti apie didelį darbo krūvį ir nuovargį, kasdienius, mažareikšmius rūpesčius:– kaip suderinti atostogų planus, pasiskirstyti buities darbus ir pan.
Gediminas tikėjosi ir laukė, kad padiktuosiu receptą, išmokysiu veiksmingų technikų, kurias taikydamas jis įveiks panikos atakas su tvirta garantija, kad jos niekada nebepasikartos.
Aš nežinojau recepto ir neturėjau garantuoto plano. Klientas atrodė nusivylęs, nes jo įprastos problemų įveikimo priemonės – racionalumas, logika, valia, gebėjimas planuoti ir veikti – čia netiko.
Kaskart nepavykus pagilinti pokalbio ir nuolat stringant įprastos, jaukios, iš pažiūros neprobleminės kasdienybės paviršiuje, jaučiausi bejėgiškai. Rodėsi, kad niekaip nepavyksta (ir nepavyks) atsekti Gediminą gąsdinančių išgyvenimų priežasčių ir mes nerasime rakto, kaip atgaivinti jausmus, susieti juos su kūno pojūčiais ir išvengti netikėtų, neprognozuojamų kūno reakcijų.
Ir aš pradėjau kalbėti apie bejėgiškumą ir nusivylimą, pasimetimą ir nežinojimą. Gediminas įtariai klausėsi, tylėjo ir, atrodo, atpažino save. „Man būna, kad aš nesugebu, /…/ nenoriu prisiimti papildomų darbų. /…/ mūsų agentūroje daug išnaudojimo. /…/ nežinau, ar iš viso įmanoma tam pasipriešinti. Aš bandau mobilizuotis ir priimu žaidimo taisykles, aš gi savo noru ten dirbu.“ Nepasitenkinimas dėl išnaudojimo, negalėjimas pasipriešinti ir nubrėžti ribų, kėlė nuolatinį bejėgiškumą – sunkų, slegiantį, iš vidaus sukaustantį jausmą, kurio klientas bandydavo išvengti kuo skubiausiai priimdamas kitų reikalavimus ir prašymus kaip savo sprendimus. „Tada viskas daug paprasčiau – kai net nesvarstai. Juk paprašė – reikia padaryti, ne veltui dirbu.“
Pasirodė ir sapnai. Supainiotose, gyvybei pavojingose, klampiose situacijose iškildavo gelbėtoja – neaiški, moteriška figūra, kuri vienaip ar kitaip nurodydavo išeitį.
Šis sapnas buvo susijęs ir su mūsų santykiu bei išaugusiu Gedimino pasitikėjimu psichoterapija, apskritai gyvenimu. Atsirado daugiau laisvės, laiko paprastam, nestruktūruotam buvimui ir susitaikymui, kad neįmanoma (ir nereikia) šimtu procentu efektyviai išnaudoti visą laiką, pasinaudoti visomis galimybėmis ar graužtis, kai nepavyksta to padaryti. Atrodo, kad net Gedimino judesiai ir balso tonas pasikeitė: juose atsirado kažkokio minkštumo ir švelnumo.
Sapnus sekė vaikystės istorijos. Iki tol savo tėvų šeimą klientas apibūdindavo kaip „normalią“, „paprastą“, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Gedimino tėvas – alkoholikas. Dėl jo užgėrimų šeimos gyvenimas buvo sunkiai prognozuojamas. Vaikas bandė kontroliuoti tėvo gėrimą ir numatyti, kaip klostysis įvykiai, tačiau, žinoma, jokiu būdu negalėjo to padaryti. Nuolat pasikartojantis bejėgiškumas ir pyktis ant tėvo, baimė dėl galimos agresijos ir negalėjimas šių jausmų išreikšti, skatino Gediminą skubiau atsiriboti, įpratinti save „nieko“ nejausti. Gedimino motina, deja, nesugebėjo padėti nei sau, nei vaikui. Ji nepripažino problemos ir neigė realybę. „Nieko čia tokio, nekreipk dėmesio, tėvelis pavargo darbe“ – motinos paaiškinimai visiškai skyrėsi nuo to, kaip berniukas matė ir suprato situaciją. Tai dar labiau didino painiavą ir sumaištį, todėl poreikis atsiriboti, neturėti ryšio su savo vidiniu, emociniu pasauliu dar labiau augo. Ši apsauginė reakcija tuomet padėjo išgyventi, tačiau neįsisąmoninti, neatlaikyti jausmai kaupėsi ir pynėsi, kol galiausiai tapo nekontroliuojamomis simptomų iškrovomis.
Pamažu per terapiją Gediminas susigrąžino jausmus, kuriuos pavyko susieti su kūno pojūčiais. Vienas iš jų buvo baimė. Berniukas labai bijojo apsvaigusio tėvo, kuris išgėręs tapdavo sunkiai atpažįstamas: reiklus, priekabus ir ūmus. Jai sukausčius kūną, Gediminas jausdavo dvejopus impulsus: gūžtis, tapti nematomu ir bėgti. Panašūs išgyvenimai atsikartodavo panikos atakų metu.
Su Gediminu nukeliavom ilgą kelią ir viskas pamažu keitėsi: jis išmoko jausti – atpažinti, atlaikyti ir išreikšti ne vien tik pozityvius, bet ir sunkius, nemalonius, slegiančius jausmus, pripažino ne tik „normalius“, bet ir trikdančius, nelogiškus patyrimus, impulsus ir reakcijas. Impulsų ir jausmų – ypač baimės, agresijos ir bejėgiškumo – atpažinimas padeda išvengti nekontroliuojamos, psichosomatinės jų raiškos. Gediminas sugebėjo atsisakyti patrauklios ir raminančios, tačiau melagingos abstraktaus normalumo iliuzijos ir atsivėrė skausmingiems praeities patyrimams, neapibrėžtumui, atsisakė įsivaizduojamos kontrolės. Sąmoningumas ir jautrumas, gilesnis savęs pažinimas susilpnino panikos atakos simptomus. Galiausiai jie virto paprasta baime, iškylančia grėsmingose (ar taip suvoktose) situacijose.
Vaikas nepajėgus vienas ištverti ir atlaikyti sunkių ir sudėtingų jausmų. Jam reikalingas bent vienas suaugusysis, kuris patvirtintų ir parodytų, kaip išbūti su pernelyg stipriu skausmu, bejėgiškumu, baime ar pykčiu. Jei toks žmogus neatsiranda, vaikas išduoda savo jausmus, atsižada emocinės patirties ir netgi galimybės ją turėti. Pasaulis, užuot buvęs toks, koks jis yra, ir toks, kaip jį patiriu, virsta abstrakčių kategorijų rinkiniu. Vidinio patyrimo gausa ir įvairovė sutalpinama į vertinimus „gerai“, „blogai“, „normaliai“, „patinka“, „nepatinka“. Ir šie įvertinimai niekaip nesusisieja su kūnu, pojūčiais, impulsais, jausmais ir vaizdiniais. Laimei, prarastus vidinio pasaulio lobius galima susigrąžinti.
Jurga DAPKEVIČIENĖ
