Istorija nevilties amžiuje

Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas

Per dvylika metų nuo 2004-ųjų iki šiemet istorijos valstybinį brandos egzaminą laikančiųjų skaičius sumažėjo nuo maždaug 17,5 iki 10 tūkstančių. Todėl totalitarinio patriotizmo šalininkai šaukia: „Istorijos egzaminas turi būti privalomas!“ Panašu, kad jie nuoširdžiai tiki galimybe biurokratinės prievartos ir kontrolės priemonėmis atkurti disciplinos prestižą ir sustiprinti patriotinius jaunimo jausmus.

Matyt, panašūs socialinės inžinerijos atstovai, Švietimo ir mokslo ministerijoje šiomis dienomis strategavę Lietuvos piliečio ugdymo prioritetus, paskelbė: Europos vertybių tyrimo duomenys, paskelbti 2012 m., parodė, kad tik 23 proc. mūsų visuomenės didžiavosi savo šalimi. Planuojama pasiekti, kad po penkerių metų šis procentas kilstelėtų iki 50 proc. Kaip parodė Pilietinės galios indekso tyrimas, mokinių Pilietinės galios indekso vidutinė reikšmė 2014 m. buvo 52,4 balų. Siekiama, kad ji padidėtų iki 60 balų“.

Šiandienos biurokratiniame mąstyme nebelieka trijų kategorijų, ant kurių pamato buvo statoma Meilės Lukšienės ir jos bendradarbių rengta „Tautinės mokyklos koncepcija“ – žmogaus, kultūros ir laisvės. Lieka statistika, tarnystė penkmečio planui ir švietimas, valdomas kaip kolūkis. Kolūkinio švietimo administravimo įkaite pirmiausia tampa humanitarika, kuriai pritaikomi techniniai vertės nustatymo rodikliai: svarbiausia, kiek nuošimčių tu viršijai istorinės produkcijos primilžio planą.

Akivaizdu, kad istorija šiandien nebeatlieka vaidmens, kuris jai teko okupacijų metais ar nepriklausomybei auštant. Ji nebevienija masių, todėl jos poveikis nebegali būti pamatuojamas mitingų dalyvių skaičiumi. Globaliajame informacijos amžiuje ji nebėra ir sakrali, tik vienetams prieinama reikšmių ir verčių sistema, kurią atverti, iššifruoti ir praeities balsu kalbėti gali tik pašvęstasis – mokslininkas, dėstytojas, mokytojas. Istorija mūsų visuomenėje, regis, egzistuoja tik kaip romantinis atgimimo metų maišto prisiminimas arba rinkodaros priemonė. O buvę romantikai, kuriuos viešumoje pakeičia rinkodarininkai, netrunka tapti totalitarizmo apologetais, visuotinės „istorizacijos“ propaguotojais, pirmuoju savo taikiniu pasirenkantys mokyklą ir tipines totalios kontrolės priemones: detalizuotas programas, nepasitikėjimą mokytojo (beje, žmogaus, turinčio aukštojo mokslo diplomą) nuovoka, ataskaitų šūsnį, standartizuotus testus ir privalomus egzaminus. Ir visa tai individualizmo amžiuje!

Kokias istorijas pasakojame mokykloje?

Prieš kelias savaites knygynuose pasirodė pakartotinis legendinės Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“, šiemet mininčios 80-ąjį jubiliejų, leidimas. Dėmesys šiai knygai kelia dvejopas mintis. Viena vertus, džiugu, kad pirmojoje XX a. pusėje Lietuvos Respublika sugebėjo sukurti tokį istorikų darbo produktą, kuris išlaikė simbolinę vertę iki mūsų dienų. Kita vertus, liūdna, kad dabartiniai mokykliniai pasakojimai nepranoko savo pirmtakų ir nuo maždaug 1998 metų nugravitavo tariamo objektyvumo ir neutralumo, o iš tiesų – enciklopedinių, infantilių, jokių aktualių klausimų, idėjų ir vertybių negeneruojančių tekstų link. Todėl visai nekeista, kad mokytojų auditorija, paklausta, kokias istorijas pasakoja savo mokiniams, pasitinka spengiančia tyla. Ši tyla veikiausiai kyla ne iš dalykinės kompetencijos stokos, o iš šiandieninių ugdymo programų ir mokymo priemonių tuštybės – už raidžių gausos jokių pasakojimų nėra, todėl nėra ir ką atsakyti. Tautinį pasakojimą, aušrininkų ir A. Šapokos kartos pastangas ieškoti „lietuvių Lietuvos istorijoje“, pakeitė sovietinis indoktrinuotas didysis naratyvas, pastarąjį dabartinės nepriklausomybės išvakarėse keitė trumpai sugrįžusi „Šapokos Lietuvos istorija“, o jai įtaigesnio pakaitalo taip ir neatsirado. Tyrėjai ir istorijos mokytojai nebesusitiko bendrai kūrybai.

Bet ar tikrai neįmanoma mokiniams papasakoti tokių istorijų, kurios be prievartos priemonių juos sugrąžintų į istorijos pamokas? Į klausimą apie jaunesniųjų klasių istorijos pamokas atsakė prof. Alfredas Bumblauskas, pristatęs savo rengtą vadovėlį penktokams: tiesiog papasakokime vaikams istoriją iš jų, vienuolikmečių ir dvylikamečių, perspektyvos. Gal ir neįtikinsim jų, kad visas gyvenimas yra istorija, bet bent jau parodysime, kad visa istorija yra gyvenimas.

Ne mažiau sudėtinga yra kalbėti apie istoriją paskutiniųjų dvejų metų gimnazistams. Mūsų istorijos ugdymo programos dėl begalės charmsiškai absurdiškų priežasčių sudarytos taip, kad turėjusios brėžti gaires kalbėjimui apie Lietuvos visuomenę, iš tiesų verčia paspartintu tempu kartoti ankstesniųjų metų kursą apie Durbės mūšio eigą ir tarnauti egzaminui. Juk švietimo biurokratų valia istorijos egzaminu mes tikriname ne vidurinės, bet pagrindinės mokyklos kurso žinias ir įgūdžius, taip abiturientus įkalindami šešiolikmečių patirtyse. Veikiausiai iš šio begalinio nepasitikėjimo mokytojais ir jų mokiniais, realių asmeninių, socialinių ir egzistencinių poreikių ignoravimo, kyla istorijos disciplinos atstūmimo jausmas, peraugantis į žymiai sudėtingesnes socialinės ir politinės negalios formas.

Kas kartą paklaustas, ką ir kaip siūlyčiau pasakoti abiturientams, visada pagalvoju apie keturių didžiųjų klausimų bloką, iš kurių kiekvienam galėtų būti skiriamas pusmetis. Tikiu, kad su šiandienos mokiniais privalu kalbėti apie emigraciją, kuri kokiu nors pavidalu yra paveikusi kiekvieną Lietuvos pilietį. Per daugiau nei dvidešimtį metų Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto ir kitų universitetų mokslininkų įdirbis lietuvių migracijos srityje leidžia išsamiai prisiliesti prie šios temos. Antrasis klausimas, kuriam būtinas dėmesys mokykliniame kurse – lietuvių moderniosios tautos formavimasis nacionalizmų amžiuje. Panašu, kad Česlovo Milošo tekstuose suformuotas klausimynas apie mūsų tautinę tapatybę ir santykį su kitomis tautomis nepraranda aktualumo, atvirkščiai – globalizacijos ir ją lydinčių įtampų sąlygomis tampa egzistenciškai dominuojantis. Trečiasis klausimas iš dalies paskatintas šviesaus pavydo filologams, pradėjusiems mokykliniame Lietuvos literatūros kurse ieškoti piliečių bendruomenės apraiškų. Istorijos pamokos galėtų suteikti bazinius įrankius, reikalingus Lietuvos pilietinės visuomenės analizei; kuomet kalbėtume apie pilietines jausenas ir išmokytume jaunuomenę atpažinti pilietinius impulsus istorijoje ir vertingiausiais jų pavyzdžiais vadovautis gyvenime, veikiausiai sukurtume savo pilietinę galią jaučiančią, jokių fizinių ar intelektinių grėsmių nesunaikinamą piliečių Respubliką. Galiausiai, ketvirtasis klausimas turėtų apimti istorinės atminties tematiką, kuri padėtų Lietuvos jaunuomenei susivokti, iš kur kyla ir kaip šiandienos pasaulyje funkcionuoja istoriniai įvaizdžiai, kaip sukuriami, prisimenami ir įprasminami herojai, susigyvenama su trauminėmis patirtimis arba jos atmetamos.

Svarbiausia, ko reikia istorijos mokymo atnaujinimui – pedagoginės bendruomenės, mokinių, tėvų, mokytojų, pasitikėjimo savimi ir valios siekti, kad sistema tarnautų visuomenei, o ne atvirkščiai. Savo ruožtu, švietimo biurokratams reikia pasitikėjimo bendruomenės kuriančiąja galia, drąsos klysti ir savo klaidas taisyti.

Istorija – disciplina ateities kūrėjams

Nepaisant žinių, kad abiturientai vis vangiau renkasi laikyti istorijos egzaminą, į istorijos studijas stoja vis mažiau jaunuolių, net vyriausybiniu lygiu kalbant apie lituanistikos reikšmę, bet tuo pat metu propaguojant išimtinai gamtos mokslų ir technines studijas, visi pranešimai apie istorijos mirtį yra pernelyg ankstyvi. Jos gyvastingumą rodo, kaip tai bebūtų paradoksalu, biurokratų sprendimų argumentais dažniausiai tampančios rinkos tendencijos: užtenka apsilankyti didesniame knygyne ir jame būtinai rasime šeimos knygų, albumų, skirtų giminės medžiui rengti, bestselerių lentynoje bent porą metų regėsime Kristinos Sabaliauskaitės romanus, VDU Kauno istorijos olimpiadoje kasmet dalyvauja apie 300 mokinių. Tai, aišku, yra „vartojama istorija“ – smulkiųjų formų, intymi, atsigręžianti į asmeninį santykį su didžiaisiais pasakojimais, sugrąžinanti į savo gyvenamosios vietos, giminės, šeimos pasakojimus. Anot lenkų genealogų, mūsų kaimynai, ilgą laiką svajoję genealoginiuose medžiuose atrasti bajoriškas šaknis, dabar didžiuojasi savo valstietiška ar miestietiška kilme. Žmogus praeityje nebeieško revoliucinių žygdarbių. Jį kaip niekad anksčiau kankina individo gyvenimo prasmės ir krypties, gogeniški, klausimai: „Kas mes? Iš kur mes? Kur mes einame?“ Didžiųjų pokyčių epochose tarnaujanti visuomenės mobilizavimui, šiandien istorinė patirtis kuria asmeninio gyvenimo prasmes ir suteikia įrankius kasdienei veiklai.

Besikeičiantys laikai ir visuotinė technologizacija, tikėtina, pasmerks žmoniją nepalyginamai aukštesnei gyvenimo kokybei ir „gerovės bedarbystei“, kuomet net ir aptarnavimo sferoje žmogų pakeitus mašinoms, daugelis visuomenės narių be darbo liks ne iš tingulio, o dėl visuotinės pažangos. Būtent šis virsmas, kurio liudininkai yra mūsų karta, lems sugrįžimą prie savikūros, žmogaus ir jo ugdymo, novatoriaus ir idėjų generatoriaus. Žmogus nebebus konvejerio darbuotojas, jam lemta tapti idėjų generatoriumi. Jau dabar skleidžiasi, o su laiku tik didės įgūdžių, reikalingų visapusiam kūrėjui, svarba. Empatija, socialinis jautrumas, dermės tarp be galo skirtingų idėjų ieškojimas ir bene svarbiausias žmogiškasis įgūdis – prasmės kūrimas, išlieka humanitarų teritorija. Šiandien nesunku surasti idėjos atlikėją, nepalyginamai sunkiau rasti naujų idėjų kūrėją.

Istorikas, savo ruožtu, atsiremdamas į praeities patirčių išmanymą, yra ne vien sudėtingą darbą dirbantis tyrėjas, bet ir naujų reikšmių, idėjų, produktų generatorius žurnalistikoje, politikoje, viešajame administravime, turizme, švietime, informacinėse technologijose, finansų sektoriuje, visur, kur reikia sudėtingų procesų analitiko, gebančio statistikai suteikti prasmes. Matyt, neveltui „Hewlett-Packard“ vadove buvo pasirinkta viduramžių istorijos studijų absolventė Carly Fiorina, istorikas Kenas Chenaultas vadovavo kompanijoms „American Express“ ir IBM, istorikas Brianas MoynihanasAmerikos banko galva.

Mūsų dienų Lietuvos švietimo politikos strategų pareiga lieka suprasti, kad pažangios valstybės, apie kurios statusą nuolat svajojame, prioritetas – ne konvejerio darbininkų rengimas, bet novatorių auginimas. Paradoksalu, bet istorikai lieka visuomenės inovacijų priešakinėse linijose, net jei ir verčiami įrodinėti savo teisę į egzistavimą.

Komentaro autorius – Domas Boguševičius, VDU Istorijos katedros dėstytojas

 

VDU Istorijos katedra
V. Putvinskio g. 23-407, LT-44243 Kaunas
Telefonas (8 37) 327 836
El. paštas Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode