Reikia keisti normas, kaip jaučiamasi darbo vietoje ir nebijoti iškelti to į viešumą – jei liūdna ar graudu, reikia bandyti parodyti net ašaras. Taip LRT RADIJUI sako „Jaunimo linijos“ Vilniaus padalinio vadovas psichologas Antanas Grižas. Anot jo, susiduriant su sunkumais, nereikia iš savęs tikėtis 100 proc. efektyvumo, jo pakanka 50–60 proc.
Lietuviai stokoja emocinio raštingumo
Yra mėnesių, kuriais įvykdoma daugiausiai savižudybių, sako A. Grižas. Pasak jo, tai balandžio, gegužės, birželio mėnesiai. Buvusio „Jaunimo linijos“ vadovo psichologo Pauliaus Skruibio teigimu, tam įtakos gali turėti sezoninės depresijos: „Pavasarį ir rudenį pastebimas didesnis polinkis į depresiją, kuri pavasarį pasižymi nerimu. Tai susiję su biologiniais ciklais. Tai nėra vien tik Lietuvos fenomenas – Šiaurinio pusrutulio šalyse daugiau savižudybių būna pavasarį, Pietinio pusrutulio – taip pat.“
Anot P. Skruibio, skirtingai nei manoma, nėra taip, kad žmonės į konsultacijas plūsteli žiemą. „Nemažai jų užsirašo ir vasarą, tad kažkokio metų laiko neišskirčiau. Tai galėtų pasakyti tie, kurie dirba ligoninėje, į kurią patenka dideli žmonių srautai, būna labai sudėtingų situacijų“, – aiškina jis.
P. Skruibio teigimu, Lietuvoje trūksta emocinio raštingumo, bet tai aktualu ne tik Lietuvai: „Dabartinė Vakarų kultūra labai orientuota į tariamą efektyvumą, produktyvumą, tempą. Jausmai ten nėra pageidaujamas dalykas, kuris dažnai atrodo įkyrus, lyg jo reikia atsisakyti. Taip dažnai ir yra – tobulai susitvarkomas gyvenimas, verslas gerai sekasi, bet kažkoks jausmas vis neduoda ramybės.“
Jaunimas dažniausiai kreipiasi dėl santykių
A. Grižas tikina, kad į pagalbos liniją skambina daug jaunų žmonių. „Beveik 10 proc. visų jaunų žmonių yra kada nors kreipęsi į jaunimo liniją. Didžioji jų dalis patenkinta. Tie 10 proc. – labai daug, tai labai svarbus, didelis skaičius. Kartais sulaukiame keistų komentarų iš rėmėjų – jie linki, kad tokių linijų nebereikėtų. Nesutinku su tuo. Tikrai nepasieksime, kad niekam niekada nebūtų sunku, bet galime pasiekti, kad visą laiką jaustumėmės saugiai su kažkuo apie tai dalindamiesi“, – sako pašnekovas.
Pasak A. Grižo, jauni žmonės dažniausiai skambina dėl įvairių su santykiais susijusių problemų: „Dažniausia tema yra santykiai su draugais, tėvais, bendraklasiais, mokytojais, meilės santykiai. Bet yra ir kitų – ligos, seksualumas, egzistenciniai klausimai.“
P. Skruibis aiškina, kad dėl tokių problemų jaunimas dažniausiai kreipiasi, nes žmogus – socialinė būtybė, gyvenanti tarp žmonių. „Nėra problemos pavyzdžio, kuri nebūtų susijusi su santykiais. [...] Net kai mes, įlindę giliai į vidų, bandome kažką suprasti apie save, tai vis tiek susiję su buvimu tarp kitų žmonių“, – tvirtina pašnekovas.
A. Grižas įsitikinęs, kad vis dėlto kurį laiką gerai pabūti vienam, su savimi: „Reikia atskirti, kas daroma dėl savęs ir dėl to, kas svarbu, o kur – stengiamasi įtikti kitiems, kad tik jie paliktų ramybėje. Kai esame vieni, lengviau susivokti savyje, bet, kita vertus, svarbu ir buvimas tarp tų žmonių. Jis turi būti palaikantis.“
Svarbiausia jausmus pripažinti sau
P. Skruibio manymu, kad ir kokioje aplinkoje žmogus bebūtų, svarbu tai, kiek jis priima savo jausmus. „Dažnai problema atsiranda ne tik dėl to, kad kiti jausmų nepriima, bet ir dėl to, kad aš nenoriu kažkaip jaustis – nenoriu būti liūdnas, supykęs ar patirti dar kokį nors jausmą. Paradoksalu, bet kuo stipriau kovojame su kažkokiu savo jausmu, tuo labiau jį įtvirtiname, tuo labiau kankinamės“, – teigia ekspertas.
Anot P. Skruibio, pirmas žingsnis yra pripažinti sau, kaip iš tikrųjų jaučiamasi: „Labai dažnai gali pasirodyti, kad, labiau priimant tai, kaip jaučiuosi, lengviau būna ir su kitais. Net aplinkoje, kur niekam neįdomu, kaip jaučiuosi. Iš to, kiek susiduriu su žmonėmis, man atrodo, kad labai dažnai vyksta kova su savimi. Būna sakoma: „aš turėčiau“, „aš neturėčiau“ ir „aš turėčiau kitaip jaustis“. Labai daug kas sukasi aplink tai.“
Kaip tikina A. Grižas, tol, kol susiduriama su sunkumais, svarbus antras žingsnis. „Nereikia iš savęs tikėtis 100 proc. efektyvumo. Reikia leisti sau, kad jis būtų 50–60 proc. Trečias žingsnis, kurį taikau savo darbe, – kuo labiau iškelti tuos jausmus į viešumą. Jei man liūdna, bandau tai parodyti ir darbe. Jei graudu, tai ir parodysiu tas ašaras. Reikia keisti normas, bent jau darbo vietoje dėl to, kaip jaučiamasi“, – aiškina psichologas.
Pyktis – vertinga informacija
A. Grižas teigia, kad tam tikrose vietose kai kurie jausmai tarsi nepriimtini: „Kartais kas nors žmonių grupėje sako: „Ar galima, aš užduosiu kvailą klausimą?“ Tuomet paaiškėja, kad pusė toje auditorijoje sėdinčių žmonių sėdi su tuo kvailu klausimu. Kuo labiau galvojama, kad yra kažkas netinkamo, tuo universalesnis dalykas tai pasirodo – daug žmonių apie tai galvoja, jaudinasi ir pan.“
Paklaustas, ar įmanoma pasirinkti nejausti pykčio, A. Grižas tikina, kad to padaryti negalima. „Kai kalbame apie jausmus, yra toks banalus pasakymas – negali pasirinkti, ką jausi, bet gali pasirinkti, ką su tuo darysi. Žinoma, nėra taip paprasta pasirinkti, ką su tais jausmais daryti. Kartais nesupranti, iš kur jie kyla, kas su jais vyksta. Kai nesupranti, iš kur jie kyla, sunkiau nuspręsti, kaip čia geriau teisingai pasielgti, bet mes to galime mokytis – per savęs pažinimą ir kitus dalykus“, – sako psichologas.
P. Skruibis tvirtina, kad reikia pradėti nuo klausimo, kodėl reikėtų pykčio nejausti: „Pyktis, kaip ir bet kuris kitas jausmas, yra informacijos šaltinis, kad mane supančioje aplinkoje man kažkas nepatinka. Galima pusę valandos galvoti, kas nepatinka, bet jausmas kyla staiga. Tai reiškia, kad mane kažkas erzina, tada galiu mąstyti, kas būtent. Ta informacija labai vertinga.“
LRT
